Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 20d. 10:59

Kitokia Lietuva: apsvaigusiųjų nuo alkoholio beveik nėra, dvaro šeimininkas prideda lauktuvių, o kaimo parduotuvė užsako pleistrų

„Camino Lituano“
Organizatorių nuotr. / „Camino Lituano“

Žingsniais galima sujungti žmones ir statyti tiltus. Taip atrodo bemaž kiekvienam, kuris nors kartą gyvenime įkėlė koją į piligriminį kelią Lietuvoje ar Ispanijoje. Tačiau Ispanijoje piligriminio turizmo sritis jau stipriai išvystyta, o štai Lietuvoje ji dar žengia pirmuosius savo žingsnius. Ar piligriminis turizmas mūsų šalyje turi ateitį ir perspektyvą ir ką apie tai galvoja atokiau nuo didmiesčių esančių Lietuvos miestelių žmonės, kur driekiasi piligriminis „Camino Lituano“ kelias?

Maži atradimai, džiaugsmai ir net nesusipratimai – tai lydi ne tik piligrimus, tačiau ir juos sutinkančius apgyvendinimo paslaugas siūlančių sodybų, dvarų šeimininkus, o vietos žmonės, nors kol kas labiau įžvelgia emocinę, o ne ekonominę naudą, tiki piligriminio turizmo ateitimi Lietuvoje.

Svarbu ir tai, kad piligrimams siūlomos nakvynės yra kitokios nei įprastos komercinės – nakvynės vietų šeimininkai tokiems keliautojams pastogę suteikia už 5–15 eurų.

Šią vasarą, pasaulį pakeitus pandemijai, daug keliautojų rinkosi kitokias atostogas ir ėjo nuo Žagarės iki Lazdijų vedančiu 500 kilometrų „Camino Lituano“ keliu.

Siūlė nakvynę palapinėje su patogumais

Pakuonio kaime (Prienų r.) esanti sodybą „Lauko burtai – daržo turtai“ šią vasarą piligrimus kvietė apsistoti palapinėje. Tiesa, netradicinėje, o tokioje, kurioje yra lova ir net kilimas. Kaip juokauja patys sodybos šeimininkai – tai yra palapinė su patogumais. Nakvynė vasarą čia kainavo 10 eurų – su pusryčiais, kurie dažniausiai yra tikri kaimiški kiaušiniai.

„Mums tai buvo pirmasis sezonas, mes atsidarėme tik birželio pabaigoje. Daug patirčių ir emocijų, daug žmonių. Gal apie tai ir norėčiau kalbėti, o ne apie pinigus. Jie net ne antroje, o paskutinėje vietoje“, – sakė viena iš šios vietos įkūrėjų Ona Raugevičienė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Pakuonio kaime esanti sodyba „Lauko burtai – daržo turtai“
Asmeninio archyvo nuotr. /Pakuonio kaime esanti sodyba „Lauko burtai – daržo turtai“

Netikėta istorija. Ona ir jos vyras yra vilniečiai, o Pakuonis – Onos vyro tėvų namai. Čia šeima ir atsikraustė prasidėjus karantinui, nes Vilniuje, kur gyveno, nebuvo galimybės dirbti nuotoliniu būdu.

Taip kartu su vyro tėvais atsirado iniciatyva „Lauko burtai – daržo turtai“. Keliautojams čia siūloma ne tik nakvynė, tačiau ir pusryčiai bei vakarienė, galimybė pasikaitinti pirtyje.

„Esame šeima, kuri viską pasidarėme sau, o paskui pamatėme, kad pro mus eina (piligrimai – aut.) ir nutarėme, kad duris galime atverti ir jiems. Likome nustebinti žmonių įvairiapusiškumo, noro nuoširdžiai bendrauti.

Kokie tai žmonės? Jie ieško kitko, kitko tikisi ir kitaip elgiasi. Aš taip manau. Mes su visais daug bendraudavome, gerdavome arbatą, valgydavome sausainius. O jie liko nustebinti mūsų siūlomu kojų SPA.

Kokie tai žmonės? Jie ieško kitko, kitko tikisi ir kitaip elgiasi.

Nors mes patys nėjome keliu, tačiau apie jį žinome daug. Jaučiamės „Camino Lituano“ bendruomenės dalimi, nes išgirdome pasakojimus, pasidalijimus ir matėme keliaujančiųjų nuovargį, kartais – ir traumas. Kai kuriems žmonėms buvo sunku išsiruošti į kelią, kai kurie namų ramybę rado mūsų sodyboje.

Buvo užsieniečių, ir ne vienas. Aš ne tik tikiu, bet ir matau, kad šis kelias Lietuvoje tik įsibėgėja, čia – tik pradžia. Manau, kad bus dar didesni srautai, gal daugiau žmonių bus, kurie eina tiesiog tik su palapinėmis“, – kalbėjo pašnekovė.

Živilės Paulauskaitės nuotr. /„Camino Lituano“
Živilės Paulauskaitės nuotr. /„Camino Lituano“

Asortimente – lengvai atidaromi konservai ir pleistrai

Tie, kurie piligriminiu keliu ėjo per Panevėžio rajone esantį nedidelį Rūtakiemio kaimą ir stabtelėjo parduotuvėje, greičiausiai susipažino ir su čia dirbančia pardavėja Rasuole, kuri aktyviai kalbina keliautojus.

Įspūdžiais iš Rūtakiemio parduotuvės dalinosi ir atlikėjas Andrius Pojavis, šiemet kartu su šeima nuėjęs visą „Camino Lituano“ kelią.

„Tą parduotuvę ir labai malonią pardavėją atsimenu. Mes ten nusifotografavom, kai prie parduotuvės gėrėme tirpią kavą, o pardavėja mums davė puodelius“, – sakė A.Pojavis.

Asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Pojavis prie Rūtakiemio parduotuvės
Asmeninio archyvo nuotr. /Andrius Pojavis prie Rūtakiemio parduotuvės

Šios nedidelės kaimo parduotuvės šeimininkė Danutė Murmokienė, sako, kad „Camino Lituano“ keliu pradėjus eiti keliautojams, parduotuvės šeimininkai šalimais pastatė medinį stalą ir suoliukus.

„Gaila žmonių. Atsisėda ant pievos, prie parduotuvės. Sakau, greičiau darom ką nors, juk sarmata. Taip ir sugalvojom tą staliuką“, – juokėsi parduotuvės šeimininkė.

Tiesa, ponia Danutė sako, kad parduotuvės apyvarta padidėjo nežymiai, mat dažniausiai keliautojai perka vandens ar energinį gėrimą, rečiau – konservus ar kitą greitą užkandį.

„Vasaros metu tai vis tiek pirko kažkiek. Bet nedaug. Aš galvoju, kad gal čia tik pradžia, gal piligrimų kelias mus ir atgaivins? Juk dirbame beveik iš inercijos, o kaime žmonių mažėja“, – kalbėjo moteris.

Pardavėja Rasuolė
Pardavėja Rasuolė

Atsižvelgiant į kintantį lankytojų srautą, parduotuvėje pakoreguotas ir asortimentas. Pavyzdžiui, dabar užsakomi pleistrai, mat kartais žmonės ateina nutrintomis kojomis, taip pat konservai, kuriems atidaryti nereikalingas peilis: „O kodėl ne? Sakau, kad parduotuvėje turi būti to, ko prašo. Kad ir nedideliais kiekiais užsakome.“

Be to, parduotuvė įsigijo naują arbatinuką, mat kartais piligrimai paprašo kavos ar bent – karšto vandens.

„Svečiams. Kai paprašo kavos, pardavėja visada pavaišina, o kartais prašo tik karšto vandens, nes kavos turi savo. Aš pardavėjai sakau: kava pavaišinkit. Juk eina ir užsieniečių, tad svarbu, kad jie gerai atsilieptų apie Lietuvą“, – pasakojo D.Murmokienė.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marius Minkevičius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./Marius Minkevičius

Vestuvių ir jubiliejų daugiau nepriims

Telšių rajone esanti „Gražinos sodyba“ piligrimų stotele taps kitąmet, kai čia bus sužymėta nauja šio kelio atkarpa. Jis ves ir pro „Gražinos sodybą“, kuri nakvynei taip pat priims piligrimus.

Dvi dešimtis metų vestuvininkus ir įvairius puotautojus priiminėjusi sodyba keičia savo kryptį bei orientuojasi į ramų šeimų poilsį ir piligriminį turizmą.

„Buvo toks laikas, kai buvo bankų paskolos ir reikėjo tai atidirbti. O dabar nebenorime matyti apsvaigusių žmonių, todėl keičiame kryptį“, – sakė sodybos atstovas Mantas Gaižauskas.

Pasak pašnekovo, pastaruoju metu jaučiamas žmonių noras keliauti ir pažinti savo kraštą. Nors finansiškai toks sprendimas nėra tiek pelningas, kaip pobūvių organizavimas, tačiau, pasak M.Gaižausko, gyvenime yra svarbu ne tik pinigai.

„Norisi, kad žmonės pažintų Lietuvą. Esame įrengę ir parką, kurį bus galima aplankyti. Jame – du kalnai: pagonybei ir krikščionybei“, – sakė pašnekovas.

Svaiginimosi prasme – beveik nulis

Piligrimus nakvynei priima ir greta Panevėžiuko (Kauno r.) įsikūrusi „Garsios tylos sodyba“. Tie, kurie susipažino su jos šeimininkas Vida ir Simu Šatkauskais, taip pat vieni kitiems rekomenduoja neaplenkti šios vietos: dėl draugiškų šeimininkų ir skanaus maisto.

Kalbėdamas apie piligriminį turizmą S.Šatkauskas minėjo, kad jo sėkmė ateityje priklauso nuo keliaujančiųjų srauto.

„Taip, šiemet mes uždirbom, bet tikrai nedaug“, – sakė S.Šatkauskas. Piligriminė nakvynė čia kainuoja 7 eurus, po tiek pat – pusryčiai ir vakarienė.

„Kuo mažiau einančių, tuo mažiau verta tuo užsiimti. Neseniai žiūrėjome filmą „Kelias“, kuris pasakoja apie tai, kaip piligriminiu keliu eina tėvas, palaidojęs savo sūnų. Jis eina jo kelią. Ten buvo ir ispaniškojo kelio epizodų, nakvynės vietos – albergės, kuriose miega po šimtą žmonių. Taip, iš tokių srautų tikrai žmonės uždirba. Ar taip bus Lietuvoje, kol kas sunku įsivaizduoti“, – sakė S.Šatkauskas.

Asmeninio archyvo nuotr. /„Garsios tylos sodyba“
Asmeninio archyvo nuotr. /„Garsios tylos sodyba“

Kalbėdamas apie einančius piligriminiu keliu S.Šatkauskas sakė, kad yra ne tik finansiniai, bet ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, malonu padaryti žmonėms gerą darbą ir juos priimti svečiuose, taip pat einančiųjų kontingentas – kitoks.

„Svaiginimosi, alkoholio prasme yra praktiškai nulis. Priimant juos nė karto nesame patyrę streso, įtampos, iš jų pusės nebuvo jokio pykčio ar agresijos. Jei tie žmonės būtų kitokie, kažin ar tuo užsiimtume. Bet jie į mūsų namus atneša tam tikros šviesos. Kai kurie vėliau grįžta – atvažiuoja į astronominius stebėjimus, mat kieme esu įsirengęs nedidelę observatoriją“, – pasakojo S.Šatkauskas.

Nauda – ne tik materialinė

Per Lietuvą besidriekiantis piligriminis kelias leidžia pažinti ir Rozalimą nedidelį miestelį Pakruojo rajone. Kelias iki jo atveda miško keliais, o miestelio centrinė gatvė yra urbanistikos centras.

Rozalimo bendruomenės narė Virginija Kazlauskienė sako, kad kalbant apie piligriminį turizmą reiktų akcentuoti du dalykus – emocinę ir ekonominę naudą, taip pat – bendruomeniškumą.

Pasak V.Kazlauskienės, piligrimai apsiperka vietos parduotuvėse, neaplenkia aludės – Rozalimo alus ir gira turi kulinarinio paveldo ženklą.

Rozalimo bažnyčia
Rozalimo bažnyčia

„O juk vietinio alaus ir giros gamintojams tai yra ir žinomumas, nes jie dalyvauja mugėse, o geriausia reklama – iš lūpų į lūpas. Pagaliau, tai ne tik materialinė nauda, bet žmonės sužino, kad yra toks Rozalimas. Mano tikslas yra ne materialus – aš noriu parodyti, kad Lietuvoje yra gražių, lankomų vietų, kur galima atvažiuoti, pailsėti“, – kalbėjo V.Kazlauskienė.

Kalbėdama apie vietos bendruomenę pašnekovė teigė, kad iš karto ne visi suprato, kodėl žmonės pradėjo eiti per jų miestelį.

„Dabar jau žino, o jei pamato, kad eina su kuprinėmis, tai supranta, kad piligrimai. Ir užkalbina, ir kelią, jei reikia, parodo. Žmonės džiaugiasi, kad miestelyje atsirado judėjimas. Aš net neabejoju, kad ateityje ši turizmo kryptis augs, plėsis, juo labiau, kad kuriamos naujos kryptys per Lietuvą.

Bus ir daugiau užsieniečių. Jau dabar buvo einančių, ėjo japonė, ukrainietis, latvis, vokietis, italas.

Pamenu, viena grupė keliautojų siuntė nuotraukas iš piligriminio kelio į Italiją – juk lietuviai turi draugų visame pasaulyje. Tąsyk draugai iš Italijos jiems ir parašė: kada sienas atidarys, ir mes galėsim eiti bei pamatyti tai, ką matom nuotraukose. Juk jie mato tą šalį kitokią, nei čia gyvenantys žmonės.

Net neabejoju, kad kelias gyvens ir juo eis tiek lietuviai, tiek užsieniečiai. Patikėkit“, – sakė V.Kazlauskienė.

Daukšiagirėje – nakvynė dvaro bravoro menėje

Ateinančius į Daukšiagirės dvaro (Prienų r.) bravoro menę dažnai pasitinka... katinai. Tiesa, su jais irgi būta istorijų. Kartą, vienos piligrimės prisijaukintas kačiukas kitą dieną, jai išėjus į kelią, sekė paskui, o keliautoja jį pamatė per vėlai – grįžti ir parnešti katiną buvo per toli.

„Tada skambino mums, ir važiavome pasiimti“, – pasakojo čia sutiktas darbininkas.

Vėliau, išglosčius katinus, galima susipažinti ir su šeimininke Nijole Lukoševičiene. Nakvynė čia kainuoja 10 eurų, o pusryčiai ir vakarienė –nuo 5 eurų.

Daukšiagirės dvaro bravoro menės katinai
Daukšiagirės dvaro bravoro menės katinai

„Dabar praėjusių jau yra per 550. Čia per kelis metus, tačiau daugiausiai ėjo šiemet. Kol kas iš gerų paskatų priimu (piligrimus – aut.) – kol neatsibodo. Priimti žmogų reikia laiko.

Man padeda anūkė, o jei jos nebūtų, viena kažin ar spėčiau. Kaina – 10 eurų – tikrai nėra didelė, įvertinus, jog reikia paruošti patalpas, skalbti patalynę, žmonės naudojasi dušu, elektra. Tiesa, nakvoti ateina ir nemažai įdomių žmonių, su kuriais tikrai įdomu pasikalbėti“, – sakė N.Lukoševičienė.

Teko padėti ir pasiklydusiam

Tie, kurie keliavo palei Kauną vedančio kelio etapais, užsuko į Babtyno-Žemaitkiemio dvarą ir susipažino su jo šeimininku Mindaugu Šventoraičiu, įspūdžiais apie viešnagę taip pat dalinosi vieni su kitais.

Visų pirma, piligrimus nakvynei priimantis M.Šventoraitis iš viso neima užmokesčio ir dar pavaišina vakariene, pusryčiais.

„Mano įspūdžiai (apie piligrimus – aut.) labai geri, su dauguma žmonių pabendraudavau. Pasikalbam, išsikalbam. Be abejo, tie žmonės, kurie eina į tokią kelionę, eina į save. Tai yra svarbiausia mūsų gyvenimo misija – eiti į save.

Piligriminė kelionė yra vienas iš kelių į savo širdį, į sielą, į savo gelmę, į savęs pažinimą. Važiuodamas automobiliu, skrisdamas lėktuvu tu visai kitą patirsi nei eidamas“, – sakė M.Šventoraitis.

Organizatorių nuotr./Žemaitkiemis
Organizatorių nuotr./Žemaitkiemis

Todėl, pasak Mindaugo, su tokiais žmonėmis jam pačiam norisi dalintis gerumu: „Neimu jokio mokesčio, vaišinu. Jaučiu ir pagarbą tiems žmonėms, kurie eina.“

M.Šventoraitis pasakojo, kad šią vasarą buvo ir netikėtumų: kreipėsi mergina, kuriai vakare atšaukė kitur suplanuotą nakvynę, o kartą kelyje pasiklydo regėjimo negalią turintis piligrimas.

„Ir jam laiko pritrūko nueiti iki kitos vietos, kur buvo numatęs nakvoti. Aš jį priėmiau, pasirūpinau šilta lova, ryte pasiūliau pusryčius, pridėjau visko į kelionę ir pasakiau, kad jei kas nutiks – skambintų, nes tada atvažiuosim ir padėsim“, – pasakojo M.Šventoraitis.

Pasak pašnekovo, einančių „Camino Lituano“ keliu ateityje stipriai daugės, kaip daugės ir maršrutų. Žinoma, kelio masiškumo, koks yra Ispanijoje, lyginti su Lietuva nereikėtų, nes Ispanijos kelias turi stiprią istoriją.

„Kažkuria prasme Lietuvoje, atokesnėse vietose, tai yra ir pajamų šaltinis vietos verslams“, – sakė M.Šventoraitis.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

21:40
11:46
00:49

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką