Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 13d. 14:04

Kultūros tyrėja R.Latinytė: kodėl brangios dovanos, užuot atnešusios džiaugsmą, kartais kelia sumišimą

Rūta Latinytė
Tito Silovo nuotr. / Rūta Latinytė

Gyvendami tarp kitų žmonių nuolat keičiamės įvairiomis emocijomis ir daiktais. Nenutrūkstamoje, bet sunkiai pastebimoje mainų grandinėje abstraktūs santykiai įgauna materialias formas ir virsta apčiuopiama mus supančia realybe, kurią kuriame visi kartu. Todėl tarp dovanų, kurias teikiame artimiausiems, ir pasitikėjimo bei pagarbos, kurią parodome pirmą kartą sutiktam žmogui, yra daug bendro, pastebi semiotikė, komunikacijos specialistė, publicistė ir šiuolaikinę kultūrą tiriančios etnologijos doktorantė Rūta Latinytė.

Pokalbyje su Urte Karalaite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“, R.Latinytė pasidalija savo mokslinėmis įžvalgomis apie tamsią dovanojimo tradicijų pusę, papasakoja, kodėl brangios dovanos užuot atnešusios džiaugsmą, kartais kelia sumišimą ir atskleidžia, kodėl norėdami stiprėti kaip visuomenė, turėtume žiūrėti į pasitikėjimą bei pagarbą kitam žmogui kaip į svarbią dovaną.

Visą pokalbį klausykite čia:

Kodėl dovanos gali ne tik nudžiuginti?

Vienas iš būdų, ką nors pasakyti apie santykį su kitu žmogumi ir jo vaidmenį mūsų gyvenime, yra dovana. Būtent todėl dovanojimas ir susiję papročiai yra viena iš centrinių kultūros antropologijos temų, kurios nagrinėjimui savo disertacijos tyrimą skyrė ir R.Latinytė.

„Dovanos yra komunikacijos priemonė, „dovanų kalba“ atsilyginame ir už mums skirtą laiką, teigiamas emocijas ir t. t. Todėl tam tikra prasme, niekada iki galo nežinome, už ką gavome vieną ar kitą dovaną“, – vieną įdomiausių dovanojimo niuansų nurodo tyrėja.

Pasakodama, kaip antropologijoje matomas dovanojimas, R.Latinytė paaiškina, kad iš esmės visas dovanas galima suskirstyti į pavykusias ir nepavykusias. „Žvelgiant struktūriškai, tam, kad dovana pavyktų, jį turi būti ne tik įteikta, bet ir priimta. Įdomu tai, kad tokias pavykusias dovanas įsimename blogiau nei nepavykusias dovanas. Nepavykusiomis dovanomis galima vadinti dovanas, kurios buvo įteiktos, bet, pavyzdžiui, nepriimtos, nes dovana nuvylė gavusiojo lūkesčius. Kai kada patirtys, susijusios su dovanomis, yra skaudžios, sukeliančios liūdesį ir galinčios net pakeisti santykį su dovanotoju.

Pavyzdžiui, viena moteris pasakoja, kad jos vyras jai jo paties padovanotą ir jos labai brangintą vazą po kelių dešimtmečių perdovanojo kažkam kitam, pamiršęs, kad tai jo paties dovana žmonai. Žmonai toks brangios dovanos praradimas buvo labai skaudi patirtis ir atskleidė tam tikrų dalykų apie santykius su vyru.

Tokių istorijų, darydama savo tyrimą ir kalbindama žmones apie dovanas, išgirdau ne vieną“, – pasakoja tyrėja ir priduria, kad kita vertus, dovanų dovanojimas gali tapti nemalonus ir teikiančiajam.

„Dovana yra tam tikras kūrybos žanras, kuris vieniems sekasi, o kitiems – ne, panašiai kaip dainavimas. Todėl tai nereiškia, kad žmonės, kurie nemėgsta teikti dovanų ir nėra įgudę kalbėti „dovanų kalba“, yra susvetimėję, nedraugiški ir t .t. Santykio su kitu žmogumi vertę jie gali parodyti kitais būdais, pavyzdžiui, žodžiais, per skiriamą laiką, kitaip parodomą dėmesį ir t. t.“, – akcentuoja pašnekovė.

Dovana yra tam tikras kūrybos žanras, kuris vieniems sekasi, o kitiems – ne, panašiai kaip dainavimas.

„Privalomos“ dovanos ne visada tiksliai išreiškia mūsų santykį su žmogumi

Kaip pasakoja R.Latinytė, kitas itin įdomus klausimas, susijęs su dovanomis ir jų teikimo papročiais – ką daryti, jeigu progos, kurios tradiciškai laikomos dovanų teikimo metu, pavyzdžiui, gimtadienis, Kalėdos ir t.t., nesutampa su mūsų nusiteikimu ir galimybėmis skirti laiko ypatingos dovanos paieškoms.

„Galima pastebėti, kad „privalomos“ dovanos, kurias tu lyg ir esi įpareigotas surasti, bet tam neturi nei energijos, nei laiko, ne visada atspindi santykį su tais žmonėmis. Pavyzdys – Kalėdų proga pagyvenę tėvai gauna kojines, kurios iš esmės nieko nepasako apie atžalų požiūrį ir ryšį su tėvais“, – pateikia tradicinį „privalomos“ dovanos pavyzdį pašnekovė ir akcentuoja, kad tokių dovanų dažnai „nepataiso“ net didelė jiems skiriama pinigų suma.

„Įdomu tai, kad mano tyrime dalyvavę žmonės, pasakodami apie pinigine prasme labai brangias dovanas, kurias yra gavę, ne visada siejo šį gavimą su džiaugsmu. Dažniau jautėsi skolingi, neverti tokios dovanos, pergyveno dėl artimojo išlaidų ir t. t.

Apskritai, dalis mano apklaustų žmonių papasakojo apie labai išradingas strategijas, kurios leidžia „išsisukti“ nuo privalomo dovanų teikimo arba jų gavimo. Kai kada tokia strategija – gali būti susitarimas teikti brangiems žmonėms dovanas be progos“, – pasakoja R.Latinytė ir priduria, kad net bandydami išsisukti nuo tradicinės dovanų dovanojimo prievolės žmonės vis tik vengia įžeisti kitų lūkesčius, todėl, pavyzdžiui, visiems dovanoja tokią pat standartinę dovaną arba užuot organizavę didelę savo jubiliejaus šventę, praneša, kad išvažiuoja pakeliauti po kitą žemyną.

Ypatingiausia dovana gali tapti ir atsitiktinai gautas daiktas

Kalbindama tyrime dalyvavusius žmones apie ypatingiausias ir reikšmingiausias dovanas, R.Latinytė pastebėjo, kad kai kada labai paprasti, atsitiktinai gauti daiktai laikui bėgant tampa vertingiausiomis dovanomis, simbolizuojančiomis, primenančiomis tam tikrą santykį su žmogumi.

Pavyzdžiui, viena tyrimo dalyvė papasakojo apie dukart iš šeimos narių gautą tą pačią nosinaitę. Bėgant laikui, ši komiška istorija privertė dar labiau branginti gautą dovaną, ji tapo ypatinga, kurią moteris visuomet turi su savimi. Tačiau, kaip įvardija pašnekovė, tokios ypatingos, „gyvenimo dydžio dovanos“, yra gana reta patirtis. Nors dauguma kalbintų žmonių galėjo atsiminti ypatingiausią gautą dovaną, ne visi galėjo įvardyti dovaną, kuri iš tikro sietųsi su gyvenimo pokyčiu, būtų labai įsimintina.

Šyptelėjusi R.Latinytė prisipažįsta, kad ją tokios įžvalgos paskatino iškelti klausimą, ar ypatingos dovanos gali būti apskritai nuspėtos ir įteiktos? „Manau, kad vis dėlto ypatingiausių dovanų neįmanoma įteikti, jas galima tik gauti. Be to, dovanos vertė atsiskleidžia ir laikui bėgant, kai daiktas įgauna tam tikrą reikšmę – istoriją“.

Ypatingiausių dovanų neįmanoma įteikti, jas galima tik gauti.

Pasitikėjimas ir pagarba kitam taip pat gali būti dovana

Tirdama dovanojimo tradicijas ir už jų glūdinčius mainus, Rūta Latinytė pastebėjo, kad į dovanojimą panašus procesas vyksta ir pasitikint nepažįstamu žmogumi. Tai ypač matoma gerovės valstybės modeliu garsėjančiuose Skandinavijos šalyse, kur pasitikėjimo lygis valdžios institucijomis, bendruomene, kaimynais ir nepažįstamais žmonėmis yra aukštas. Analitikas Ulfas Andreassonas apie tai yra parašęs tyrimą „Pasitikėjimas – Šiaurės šalių auksas“.

„Viena vertus, aukštą pasitikėjimo lygį lemia kultūriniai dalykai, kita vertus, pasitikėjimas visuomenėje gali būti ugdomas. Keliai kaip tai padaryti tampa aiškesni, jeigu pasitikėjimą matytume kaip mainus arba dovaną, kuri įteikiama avansu, t. y. tu suteikti nepažįstamam žmogui pasitikėjimą dar jo nepažinodamas ne todėl, kad jis to nusipelnė, bet todėl, kad tu jį gerbi ir tikiesi iš jo to paties“, – pasakoja pašnekovė ir apibendrina, kad įtarumo kupinoje visuomenėje pasitikėjimą tenka užsitarnauti, o pasitikėti „iš anksto“ įprasta tik aukštą bendro pasitikėjimo lygį turinčiose visuomenėse.

Pasitikėdami vieni kitais kuriame saugesnę aplinką

Kaip atkreipia dėmesį šiuolaikinę kultūrą tyrinėjanti doktorantė, aukštas bendro pasitikėjimo lygis visuomenėje leidžia išlošti visiems jos nariams.

„Teikdamas pasitikėjimą, tu jo ir gauni. Nebūtinai iš to žmogaus, kuriuo pasitikėjai, bet galbūt iš kito, nes žmogus, pajutęs tavo pasitikėjimą, perduoda jį kitam. Taigi subjektyvus pasitikėjimo jausmas galiausiai sukuria pasitikėjimo aplinką, nes gimęs mūsų sąmonėje, materializuojasi mūsų elgesyje, o galiausiai – tampa apčiuopiama mus visus supančia realybe. Tačiau įvyksta ir atvirkščiai – įtarumą ir apgavystę patyręs žmogus, ima vengti pasitikėti kitais“, – sako R.Latinytė.

Įdomu ir tai, kad aukštu pasitikėjimu pasižyminčiuose visuomenėse ne tik piliečiai pasitiki institucijomis, bet ir institucijos piliečiais, todėl daugelis svarbių procedūrų ir taisyklių yra paprastesnės, pavyzdžiui, užuot pristačius popierinę dokumento versiją, užtenka jos el. kopijos ir t. t.

Kita vertus, pasitikėjimas gali efektyviai transformuoti ir nepageidaujamą visuomenės narių elgesį. „Viena iš pasitikėjimo savybių yra tai, kad jis sukelia lūkestį ir skatina žmogų išlaikyti suteiktą pasitikėjimą. Tokio pozityvaus elgesio skatinimo pavyzdžių galima rasti ir švietimo procese.

Iš savo mamos, jaunystėje dirbusios su stovyklaujančiais vaikais, girdėjau istoriją, kaip vaikui, linkusiam nusižengti, buvo duota atsakinga užduotis, didžiulis pasitikėjimas, ir tai tapo lūžio tašku jo gyvenime – jis įvertino šį pasitikėjimą ir pakeitė savo elgesį. Kitas pavyzdys – pasitikėjimas darbuotojais suteikia didesnę motyvaciją ir padeda pasiekti geresnių rezultatų įmonių bei organizacijų veikloje“, – sako pašnekovė.

Viso pokalbio su Rūta Latinyte bei kitų sąmoningumą ir kritinį mąstymą ugdančių pokalbių klausykite tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“.

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką