Žinia apie tai ir pačia daina jie pasidalino viešai bei papasakojo, kaip tokios dainos veikia jaunimą. „Kadangi esu ne tik muzikantas, bet ir istorikas, galiu pasakyti, kad kartais daina apie praeitį pasako žymiai daugiau, negu didžiuliai pluoštai rašytinių šaltinių“, – įsitikinęs Povilas Girdenis.
– Kaip kilo idėja su sūnumi sukurti roko grupę?
– Viskas įvyko labai paprastai: sūnus Julijus susižavėjo roko muzika ir pradėjo rimtai mokytis groti gitara. Kadangi pats daug metų muzikuoju, žinau, kad pasirinkus tokį kelią, neįmanoma tobulėti, dirbant tik individualiai, t. y. be kolektyvinio-ansamblinio muzikavimo arba būtinosios muzikinės praktikos. Sūnus iš pradžių bandė groti su draugais, tačiau nesisekė. Todėl po kurio laiko pradėjome groti kartu ir netrukus įkūrėme šeimyninę grupę.
– Grupės pavadinimas „Plieninės varlės“. Ką jis reiškia?
– Pirmoji mūsų bendros kūrybos daina, kuriai toną davė sūnus, spontaniškai prasidėjo žodžiais „plieninės varlės metalinėj pievoj“. Taip natūraliai nusprendėme, kad „Plieninės varlės“ ‒ tinkamas pavadinimas. Iš tiesų jis puikiai atspindi, ką mes grojame. Be to, patraukia dėmesį, yra linksmas.
– Kodėl roko stilius? Ar jis patinka abiems?
– Daug metų koncertuoju kaip autorinės dainos ir dainuojamosios poezijos atlikėjas, tačiau daugiausiai klausausi praėjusio tūkstantmečio septintojo-aštuntojo dešimtmečio roko ir devintojo dešimtmečio metalo. Pradėjęs groti gitara sūnus, puolė klausytis tos mano muzikos, kur gitara grojama įspūdingai ir virtuoziškai. Taip išėjo, kad tai būtent ta muzika, kurią aš labiausiai mėgstu. Taigi, nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, esame visiški muzikiniai bendraminčiai.
Nepaisant didžiulio amžiaus skirtumo, esame visiški muzikiniai bendraminčiai.
– Nesenai išleidote muzikos albumą. Ar ir koncertuojate?
– Pradėję groti net negalvojome, kad kada nors žengsime į sceną, tačiau viskas įvyko kitaip. Pradžioje pasirodėme keliuose nedideliuose sunkiosios muzikos festivaliuose ir pajutome, kad tai, ką grojame, patinka tiek vyresnei, tiek jaunesnei publikai. Sūnus Julius nuolat tobulėjo – jį pastebėj net ir muzikos profesionalai. Todėl nusprendėme siekti daugiau. Kol kas mūsų didžiausiais pasiekimais galima laikyti tai, kad jau surengėme dviejų dalių klubinį pasirodymą ir sėkmingai dalyvavome šių metų festivalyje „Mėnuo juodaragis“.
– Jūsų repertuare yra įvairios tematikos dainų. Tarp jų – ir Lietuvos partizanų ir karių dainų. Kodėl būtent jos? Ar jos yra aktualios ir dabar?
– Nesumeluosiu sakydamas, kad nuo pat pradžių Lietuvos partizanų ir karių dainos buvo svarbi „Plieninių varlių“ repertuaro dalis. Tokia ir yra, ir bus.
Esu įsitikinęs, kad tokias dainas reikia puoselėti ir populiarinti, kadangi šios dainos yra labai svarbus praeities liudijimas. Kaip istorikas galiu pasakyti, kad kartais daina apie praeitį pasako žymiai daugiau, negu didžiuliai pluoštai rašytinių šaltinių.
Kartais daina apie praeitį pasako žymiai daugiau, negu didžiuliai pluoštai rašytinių šaltinių.
Švietimo ir ugdymo specialistams nuolat sukant galvas kokiu būdu skatinti jaunimo pilietiškumą bei patriotizmą, aš galvoju paprastai: kartais užtenka vieno vienintelio veiksmo. Pavyzdžiui, pabandyti parodyti ir įrodyti, kad būti patriotu yra šaunu ir, kalbant jaunimo kalba, kieta!
Ne vienam jaunuoliui lietuviškas patriotizmas asocijuojasi su „amžinomis Rumšiškėmis“ ir kažkuo pasenusiu bei atgyvenusiu. Tikiu, kad roko ritmu skambančios senos Lietuvos laisvės kovotojų bei karių dainos yra tinkamas būdas įpūsti kiek gaivesnio vėjo.
Kviečiame pasiklausyti Povilo ir Juliaus dainos „Laukus, miškus ir pievas“, skirtos Lietuvos kariams.
