Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 04 28

Londone gyvenanti lietuvė: jaučiuosi tokia laiminga, kad likusį gyvenimą turėčiau tik dėkoti

Šiandien internetinė erdvė tiesiog perpildyta patarimų, kaip mąstyti pozityviai ir jaustis laimingam. Tarsi galėtum spustelėti kažkokį stebuklingą mygtuką ir laimė ims lietis per kraštus. Deja, ne viskas taip paprasta, bet vis dėlto įmanoma, įsitikinusi „Facebook“ paskyros „Mintys materializuojasi“ įkūrėja, Londone gyvenanti lietuvė Adrija, vertėja ir lituanistinės mokyklėlės lietuvių šeimų vaikams įkūrėja.
Moteris
Moteris / Vida Press nuotr.

Kaip ji pati pasakoja, mintis sukurti tokią virtualią erdvę gimė beveik prieš penkerius metus.

„Labai daug skaičiau ir knygoms esu dėkinga už pačius reikšmingiausius pokyčius savo gyvenime. Mat kai keitiesi pats, keičiasi ir tavo gyvenimas. Todėl norėjosi dalintis perskaitytomis nuostabiomis įžvalgomis, informacija. Galvojau: tai juk tokie lobiai, o kiek žmonių niekada taip ir nepaims šios knygos į rankas...

Todėl pradėjau kelti į puslapį man įstrigusias citatas iš perskaitytų knygų, vėliau ir savo atrastomis tiesomis pasidalindavau, dėdavau straipsnius apie minties ir įsitikinimų galią, sąmoningumą, dėkingumą, įvairias praktikas, žodžiu, viską, kas gali pasitarnauti tobulėjimui, savęs bei Visatos dėsnių pažinimui“, – sakė 15min GYVENIMAS pašnekovė.

Ji teigė norinti, kad tai būtų pozityvi, šviesi ir naudinga erdvė, kurioje apsilankęs žmogus pasisemtų gerų emocijų, peno pamąstyti, nuorodų į naudingą ar tiesiog įdomią informaciją:

„Mokyklose, universitetuose mus moko daugybės dalykų, kurių dažnai gyvenime net neprireikia, tačiau apie tai, kad patys esame stebuklas, apie tai, kaip mokytis įsisąmoninti savo jausmus, kaip konstruktyviai bendrauti, išmokti susidoroti su stresu, kaip iš tiesų išmokti save ir tuo pačiu kitą mylėti, niekas nekalba.“

Toliau pateikiame jos pačios mintis apie tai, kas yra laimė ir gyvenimo džiaugsmas.

A.Pliadžio nuotr./Gamta po lietaus
A.Pliadžio nuotr./Gamta po lietaus

Ankstyvoje jaunystėje jaučiausi labai nelaiminga

Ne veltui yra sakoma, kad keistis mus skatina tik dvi priežastys: nelaimingumas arba smalsumas. Mano gyvenime dominavo pirmasis variantas. Tvirtai žinojau vieną dalyką – tai, kaip jaučiuosi, negali būti natūrali būsena. Norėjau džiaugtis gyvenimu, tačiau liguistos būsenos vargino, gramzdino, neleido iš tiesų patirti gyvenimo. Tada pasakiau sau – turiu atrasti priežastį ir būdą iš jų išsivaduoti.

Žinoma, liūdnos, skausmingos patirtys – mūsų gyvenimo dalis, šiandien drįsčiau pasakyti, kad netgi iš jų gali gimti kažkas nuostabiai gražaus. Tačiau nuolatinė slegianti būsena, nepasitenkinimas – tikrai nėra gerai. Pradėjau domėtis psichologija, dvasine literatūra, vaikščioti į paskaitas.

Keistis mus skatina tik dvi priežastys: nelaimingumas arba smalsumas.

Kaip dabar pamenu, pirmosios dvi mano įsigytos knygos buvo J.Murphy „Jūsų pasąmonės galia“ ir Louise Hay „Mylėdama save tu būsi laiminga“. Didžiausią perversmą mano galvoje padarė Katie Byron knyga „Mylėk tai, kas yra“, N.D.Walsch „Pokalbiai su Dievu“ bei Joe Dispenza „Atsikratykite įpročio būti savimi“.

Kelionė nebuvo trumpa, ne visada buvo lengva, tačiau šiandien galiu pasakyti, kad esu be galo laimingas žmogus. Mano gyvenimo filosofiją trumpai turbūt galima būtų apibūdinti vienu sakiniu – žydėk ten, kur augi.

Kitaip tariant, daryk geriausia, ką gali, su tuo, ką turi, ten, kur esi. Dažnai pagalvoju, kad iš milijardų galimybių man iškrito būtent ši korta – gimti šalyje, kurioje gimiau, šeimoje, kurioje gimiau, ir būti apsuptai būtent šių žmonių, kurie, tikiu, mano kelyje atsirado neatsitiktinai. Vadinasi, visos šios aplinkybės yra tobula tobulai man suprojektuoto tobulo plano dalis.

Jau seniai netikiu atsitiktinumais

Manau, kad mes ir mūsų gyvenimas nėra du atskiri dalykai. Mes ir mūsų gyvenimas esame viena. Kokie mes, toks ir jis, tas mūsų gyvenimas. Ką į jį įnešame savo charakteriu ir iš jo išplaukiančiais poelgiais bei sprendimais, tai ir patiriame.

Taip, gyvenime mums nutinka dalykų, kurie ne visada priklauso nuo mūsų, tačiau mūsų valioje ir galioje rinktis, ką mes su jais darysime. Ir niekas šios galios negali iš mūsų atimti. Vienam ta pati patirtis gali tapti pragaru, priežastimi nekęsti žmonių ir gyvenimo, kitam – galimybe išmokti atleisti, sustiprėti dvasiškai, praplėsti savo suvokimą.

Vienu metu Londone gyvenau pas moterį, kuri buvo kilusi iš Nigerijos. Vieną vakarą sužinojome, kad mirė jos tėtis. Dar po kelių dienų grįžusi namo radau ją ir jos giminaičius švenčiančius – tai buvo tikra puota. Garsiai grojo muzika, stalas buvo nukrautas vaišėmis, žmonės šoko, linksminosi.

Vienam ta pati patirtis gali tapti priežastimi nekęsti žmonių, kitam – galimybe išmokti atleisti.

Vėliau išsiaiškinau, kad taip jie sutiko žinią apie tėčio iškeliavimą anapus. Man buvo pasakyta: „Jei tikrai tiki Dievu, kodėl manai, kad reikėtų raudoti ir vaikščioti ištįsusiais veidais? Jis dabar geriausioje vietoje, kokioje tik gali būti, todėl turime džiaugtis, palydėti jį džiaugsmingai. Jo gyvenimas vertas aplodismentų, o ne ašarų. Aš pasiilgsiu savo tėčio, bet aš tik praleidau jį pirmą ten, kur vėliau mes visi iškeliausime. Jis padovanojo man gyvenimo dovaną, turiu jį vertai nugyventi, kad būčiau šios dovanos verta, jis savo estafetę jau perdavė.“

Gyvenime apstu ir kur kas paprastesnių pavyzdžių – vieni įsižeidžiame ir metų metus laikome nuoskaudas dėl ne taip pasakyto žodžio, kiti gi iš tiesų giliai įskaudinti, apgauti sugeba atleisti ir atvira širdimi gyventi toliau. Man priimtina mintis, kad viskas, kas vyksta mano gyvenime, vyksta man ir dėl manęs.

Sakoma, kad visi mums nutinkantys įvykiai ir žmonės, kuriuos sutinkame – tai priemonės mūsų transformacijai, todėl turime jais naudotis išmintingai. Šalia esantys žmonės dažnai iškelia į paviršių mūsų trūkumus, leidžia mums juos pastebėti, o pamatę, kokie iš tikrųjų esame, turime galimybę keistis. Arba galime manyti, kad gerai save pažįstame, tačiau pasikeitusios aplinkybės parodo, kad esame visai ne tokie, kaip galvojome.

Aš taip pat ne išimtis. Laikiau save kantria ir išlaikyta, kol neturėjau vaikų, o dabar atsiprašyti jų tenka dažniau nei jiems manęs. Pritrūksta kantrybės, pasakau grubesnį žodį, o paskui sąžinė graužia, einu atsiprašyti ir galvoju – štai kur tikroji dvasinė praktika! Vienatvėje, su meditacine muzika aš irgi labai taiki.

123RF.com nuotr./Pozityvumas.
123RF.com nuotr./Pozityvumas.

Kas yra gyvenimo džiaugsmas ir pozityvumas?

Greičiausiai tai nuostata, sugebėjimas įžvelgti grožį ir mėgautis paprastais, mažais dalykais. Sugebėjimas audrai praūžus atsitiesti ir pasidžiaugti tuo, kad buvo apgenėta tai, kas netikra, kas kliudė. Džiaugsmas, kai skausmo ašaras nušluosto mylinčio ir nuoširdžiai už tave sergančio žmogaus ranka. Džiaugsmas, kai tragiškai nesuprantame vienas kito, bet po ilgų diskusijų atrandame bendrų taškų.

Džiaugsmas, kad tavo mylimas žmogus, kuris, pasak gydytojų, gyvena viršvalandžius, dar vieną dieną praleido be skausmo. Džiaugsmas, kai supykęs ir susinervinęs be reikalo apšauki vaiką ir visgi surandi jėgų atsiprašyti, o jis pasako, kad tu vis tiek pati geriausia. Vaikų pasiekimai, mylimas darbas, rūpestingas vyras mane džiugina ne mažiau už nevystančias gėles mano kambariuose, mano draugės pagamintą „Adžiką“, ant mano rankų miegantį katinuką ir sprogstančius medžių pumpurus.

Aplinkui šitiek grožio ir tiek priežasčių džiaugtis! Amžinai tai nesitęs. Šioje Žemėje mums skirtas akimirksnis. Džiaugsmas glūdi ne išorėje, tikrai ne. Jis yra stebėtojo akyse ir širdyje. Kiek sugebi jo įžvelgti, tiek ir turi. Yra sakoma, kad būtina laimės sąlyga – kad neturėtum dalykų, kurių nori. Aš dar pridurčiau, kad tik pažinę skausmą galime įvertinti jo priešybę. Kaip ir apie meilę daugiausiai išmokstame iš tų, kurie mūsų nemyli.

Apie madą būti laimingiems ir patenkintiems

Tokia mada man patinka kur kas labiau, nei mada, kai rasti dėl ko pabambėti laikoma garbės reikalu. Iš pradžių apsimeti, kad esi laimingas, o smegenys, žiūrėk, patiki ir, galiausiai, iš tiesų tokiu tampi! O jei rimtai, mados ateina ir praeina, išmintingas žmogus jų nesivaiko. Negi sprausiesi į rožinius marškinėlius ir aptemptas alyvines kelnes, kai tau per keturiasdešimt, nors ir visas miestas tokiomis vaikščiotų?

Manau, pirmiausia reikėtų pasiaiškinti, ką apskritai jums reiškia būti laimingam. Manau, tai labai individuali sąvoka. Vienas negali būti laimingas, kol neuždirbs ketvirto milijono, kitas yra kupinas laimės, jei šiandien jam nieko neskauda. Kiekvienas žmogus turėtų pats nuspręsti, kas jį daro laimingą ir išdrįsti sekti savo širdies balsu. Taip, išdrįsti.

Vienas negali būti laimingas, kol neuždirbs ketvirto milijono, kitas laimingas, jei šiandien jam nieko neskauda.

Kol mums svarbu, ką apie mus pagalvos kiti žmonės, esame jų nelaisvėje. Jei man smagiausia būti namuose vienai, ar turėčiau jaustis, kad praleidžiu kažką svarbaus gyvenime, žiūrėdama savo draugų penktadienio vakarėlio nuotraukas?

O jei esu kompanijų žmogus, ar turėčiau rodyti save medituojantį, kad pasirodyčiau nesąs tuščias? Gyvenimas tam per trumpas, mes visi, kaip ir mūsų pirštų antspaudai, skirtingi, kiekvienam – savos pamokos, sava paskirtis gyvenime. O pats patikimiausias būdas būti laimingam yra jausti, kad laimė išvis nepriklauso nuo išorinių įvykių, laimė yra tai, kad tiesiog esi.

„Fotolia“ nuotr./Širdelė
„Fotolia“ nuotr./Širdelė

Kai svyra rankos, leidžiu joms nusvirti

Kai kaupiasi ašaros, verkiu, kai pikta, pykstu, ir beveik visais atvejais skambinu savo mylimiausiai sesei, taip padovanodama jai galimybę užsidirbti karmos taškų, kaip ji pati juokiasi. Juk ir gamtoje nebūna visuomet saulėto oro, ir ačiū Dievui.

Žaibai, liūtys ir audros taip pat turi savo laiką ir vietą po saule. Bet emocijos juk užeina ir praeina. O jei jos užsitęsia, tuomet žinau, kad laikas atsisėsti ir pasigilinti, kas čia vyksta, persimesti pora žodžių su savimi, o jei reikia, ir su kitu žmogumi. Tikrai neleisiu, kad manyje ilgą laiką šeimininkautų pyktis ar kokia nuoskauda.

Ar iš tikrųjų visuomet žinome, kas yra teigiama, o kas neigiama?

Manau, kad jokia emocija savaime nėra bloga. Visos reikalingos, visos neša mums savo žinią, o kai jos mus palieka, galime spręsti, ką su ta žinia daryti, jei apskritai reikia kažką daryti. Ar iš tikrųjų visuomet žinome, kas yra teigiama, o kas neigiama? Būtent mes priklijuojame reiškiniams etiketes.

Jei susipykau su artimu žmogumi ir išgyvenau visą gamą neigiamų emocijų – nuo pykčio, nuoskaudos iki savaitės nekalbadienių, bet šis įvykis paskatino nuoširdžiai išsikalbėti apie tai, kas jau seniai kaupėsi, jei per tą laiką supratau, koks šalia esantis žmogus visgi man brangus ir kad niekuomet daugiau nenoriu su juo pyktis ir taip įsiaudrinti, šis ginčas buvo teigiama ar neigiama patirtis?

Būna periodų, kuriuos reikia tiesiog išlaukti, būna taip, kad reikia atgauti jėgas, nes esi tiesiog išvargęs. Manau, jei bent pusvalandį per dieną išeina skirti pabuvimui su savimi, maldai, skaitymui, meditacijai, visa diena būna visiškai kitokia. Tai tik pusvalandis, kuris turėtų būti pats svarbiausias laikas mūsų dienoje, nes jis lemia visos jos kokybę.

123rf.com/Žuvis
123rf.com/Žuvis

Pamokantis pasakojimas apie pasipiktinimą ir žuvį

Ortodoksų religiją išpažįstantis žmogus man pasakojo, kad toje Graikijos vietovėje, kur jis anksčiau gyveno, gyvuoja paprotys paaukoti ką nors stokojančiam ar vargstančiam už mirusio žmogaus sielą. Jis papasakojo man istoriją apie tai, kaip vienas labai religingas žmogus, praradęs savo dukterėčią tragiško įvykio metu, buvo taip nusivylęs ir pasipiktinęs, kad išvis nustojo vaikščioti į bažnyčią. Vieną sekmadienį ėjo pro turgų, kur prekeivis primygtinai siūlė pirkti žuvies.

Neištvėręs nupirko iš jo didelę žuvį, pakeliui į namus užsuko pas vargstančią šeimą ir paduodamas žuvį pasakė: „Čia jums, už mano dukterėčios sielą.“ Po kurio laiko žmogus susitiko senokai matytą draugą, kuris jam papasakojo sapnavęs labai keistą sapną. „Sapnavau tavo dukterėčią. Ji man pasakė labai keistus žodžius: Padėkok mano dėdei, pasakyk, kad žuvį aš paėmiau.“ Nežinau, ar tikra toji istorija, bet paprotys paaukoti už mirusio žmogaus sielą man atrodo labai gražus.

Mano amžiną atilsį tėvelis grojo akordeonu, todėl dabar nepraeinu pro akordeonu grojantį gatvės muzikantą, jam nepaaukojusi. Tuomet visada pagalvoju apie savo tėtį ir palinkiu palaimos ir ramybės jo sielai. Prieš dvejus metus netekau ir mylimos mamytės. Prieš mirtį mama sunkiai sirgo, nebegalėjo vaikščioti. Kartą paprašė manęs, kad jei turėsiu nors kiek laisvo laiko, jį skirčiau tiems, kuriems sunku, kurie nebegali savimi pasirūpinti.

Galvojau, kaip išpildyti mamos prašymą. Vieną dieną, grįždama namo, gretimoje gatvėje pamačiau senelių namus, kurių niekada anksčiau nebuvau pastebėjusi. Iš karto žinojau, kad dalį to laiko, apie kurį kalbėjo mama, praleisiu čia. Dalį jo ten atiduodu iki šiol. Ten arba onkologinėje ligoninėje pakviesčiau apsilankyti tuos, kurie nejaučia gyvenimo džiaugsmo, kuriems viskas atrodo blogai, kurie nemato priežasčių džiaugtis gyvenimu.

Yra sakoma, kad tavo yra tik tai, ką išdalinai kitiems.

Kartą pasitaikė dirbti ir per mamos gimtadienį. Prisiminusi istoriją apie žuvį pagalvojau, ką aš galėčiau padaryti dėl savo mamos. Jai tądien negalėjau padovanoti dovanos. Todėl padovanojau ją tiems, kam jos reikėjo – savo seneliams: kam – gėlių vazonėlį, kam – šiltų drabužių, kam – šiltą avalynę.

Jaučiausi labai laiminga ir pakylėta. Noriu, kad tai taptų tradicija. Garbės žodis, aš nežinau geresnio jausmo už tą, kai gali padaryti kažką gera, kai gali iš širdies duoti, ypač kai to daryti visai neprivalai. Yra sakoma, kad tavo yra tik tai, ką išdalinai kitiems, visa kita – sunyksta. Tai tokia graži tiesa!

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga lankėsi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga lankėsi Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose

Pildosi ir tai, ko labai nenorime

Mano patirtis iš tikrųjų patvirtina, kad būsena traukia panašią būseną ir virsta patirtimi. Juk retai nutinka kažkas gera, kai esi paniuręs, nelaimingas, besiskundžiantis. Vos tik imi ieškoti būdų pasijusti geriau, sužadini teigiamas energijas, situacija ima keistis, taisytis. Šimtus kartų esu tai patyrusi.

Neseniai draugė paprašė sugalvoti norą. Pradėjau intensyviai mąstyti, ko gi dar man panorėti. Jaučiuosi tokia laiminga, jog man atrodo, kad likusį savo gyvenimą turėčiau praleisti dėkodama už viską, ką patyriau, turėjau, turiu ir patiriu. Ko benorėti? Nežinau, nebent to, kad mano vyras staiga pradėtų nemėgti susibūrimų, nebebūtų kompanijų siela ir man nereikėtų dalyvauti susitikimuose, o galėčiau sau ramiai mėgautis knyga savo kambaryje.

Mano patirtis iš tikrųjų patvirtina, kad būsena traukia panašią būseną ir virsta patirtimi.

Bet šitam norui išsipildyti lemta nebus, ir štai čia mano patarimas jums – mielieji, niekuomet nenukrypkite į kraštutinumus gyvenime, nes gyvenimas visuomet tobulai atstato pusiausvyrą. Visą gyvenimą nemėgau vakarėlių ir pasibuvimų, tuščių plepalų ir kompanijų. Ir neidavau. Bet, kaip jau žinome, pildosi ne tik tai, ko labai norime, bet ir tai, ko labai nenorime.

Mintis, lydima stiprios emocijos, yra galinga traukos jėga. Ir štai turiu labai mylimą vyrą, kuriam savaitgalis be žmonių yra žlugęs savaitgalis, na, o nedalyvauti susibūrimuose, kai jie vyksta tavo pačios namuose, sudėtinga. Bet, kaip sako mano vyras, „linkiu, kad tai būtų didžiausia problema šiais metais“.

Turi išmokti paleisti tai, ko nori

Man visuomet buvo labai svarbu dirbti įdomų darbą. Ilgą laiką Londone bandžiau įsidarbinti leidykloje – niekaip nepavyko. Kartą draugei, mažai kalbančiai angliškai, reikėjo pagalbos ligoninėje. Vertėjaudama jai susipažinau su vertėja, kurios pasakojimai apie šį darbą sudomino.

Neilgai trukus praėjau mokymus, išsilaikiau egzaminus ir tapau vertėja. Aš negavau darbo leidykloje, bet gavau patį įdomiausią darbą, kokį esu turėjusi. Vertėjos darbą dirbant teko pabuvoti ten, kur kitomis aplinkybėmis nebūčiau pakliuvusi – kalėjimuose, teismuose, ligoninėse ir kitose institucijose.

Mano draugė purtosi išgirdusi. Kas tau čia įdomaus? O man įdomu, kiekviena darbo diena vis kitokia, tenka nemažai pakeliauti, sutikti įvairiausių žmonių. O dar prieš aštuonerius metus kartu su drauge įkūrėme lituanistinę mokyklėlę Londone gyvenantiems mažiesiems lietuvaičiams. Ši veikla taip pat man yra be galo miela ir artima. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti skirtingus darbus, kurie reikalauja skirtingų įgūdžių, yra įdomūs ir kiekvienas savaip praturtinantis.

Paradoksali taisyklė: turi išmokti paleisti tai, ko nori. Nesakau, kad turi tiesiog sėdėti ir laukti, ne, reikia daryti tai, kas priklauso nuo tavęs, tačiau tuo pat metu neužstrigti, neperspausti, neleisti sau pasinerti į nekantrą, apmaudą, abejones. Panašu, kad tuomet tikrai užtvenkiame energijos srautą ir išsipildymas vyksta lėčiau. Tiesiog įstabu, kokiais neįtikėtinais būdais ir kartais išties aplinkiniais keliais gyvenimas veda mus išsipildymo link.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
28 metai su „Teleloto“ – kas lieka už kadro?
Reklama
Pasiskiepyti – į vaistinę: ateina per pietų pertrauką, kartu atsiveda ir šeimos narius
Reklama
Kam ir kada reikalingi saulės akiniai ir dirbtinis akių drėkinimas
Reklama
Šiaulių banko grupės valdomi pensijų fondai į daugiabučių renovaciją investuoja dar 7,5 mln. eurų
Užsisakykite 15min naujienlaiškius