Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 5d. 18:57

Lukiškių kalėjime dirbusi Dovilė: apie baimės slėpimą, ašaras po darbo ir tapimą gide

Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė
Vidmanto Balkūno, Ernestos Čičiurkaitės nuotr. / Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė
Lukiškių kalėjimas šiuo metu yra atviras visiems norintiems pamatyti, kaip anksčiau jame gyveno nuteistieji. Nors kameros jau yra tuščios, patekus į kalėjimo teritoriją vis dar galima pajausti ne pačią jaukiausią atmosferą. O tam, kad lankytojai dar geriau įsivaizduotų, kaip visai neseniai atrodė kalinių gyvenimas, istorijas, paremtas asmenine patirtimi, jiems pasakoja buvusi resocializacijos skyriaus darbuotoja, o dabar gidė Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė.

Dirbant kalėjime, baimei vietos nėra

Dvejus metus Lukiškių kalėjime dirbusi Dovilė jame užėmė laikinai einančios resocializacijos skyriaus viršininkės pareigas. Pagrindinis jos darbas buvo bendrauti su nuteistaisiais ir rūpintis jų integracija į visuomenę.

„Būdavo kalėjimų departamento aprobuotos programos, kurias reikėdavo taikyti nuteistiesiems, ir, be abejo, organizuodavome pozityvų užimtumą tam, kad jie turėtų, ką veikti, bei nenuobodžiautų kalėjime“, – aiškina D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Vidmanto Balkūno nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė
Vidmanto Balkūno nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė

Kaip pozityvų užimtumą Dovilė įvardija krepšinio ar stalo teniso žaidimą, susitikimus su visuomenininkais, kunigais.

„Tai yra įvairios veiklos, padedančios nuteistajam bendrauti su kitais ir labiau įsitraukti į gyvenimą, kuris vyksta už kalėjimo sienų“, – sako D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Dovilės kelias link darbo kalėjime prasidėjo prieš 14 metų – iš pradžių ji darbavosi su socialinės rizikos šeimomis, buvo vaikų globos namų direktorė, o tada nusprendė susipažinti su bausmių vykdymo sistema.

„Mano šeima buvo Vilniuje, todėl reikėjo pasirinkti, ar lieku Dzūkijoje, ar keliuosi į sostinę. Pasirinkau Vilnių ir darbą, kuris man atrodė įdomus, ganėtinai slaptas ir nepažintas. Tai buvo sritis, su kuria dar neteko dirbti. Norėjosi išbandyti savo jėgas būtent šioje veikloje ir pritaikyti žinias, kurias turėjau“, – pasakoja D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Dovilė pastebi, kad Lukiškių kalėjimas yra kamerinio tipo ir tuo skiriasi nuo pataisos namuose laikomų nuteistųjų, kurie gyvena šiek tiek laisviau. Būtent todėl baimės jos darbe būdavo kiek mažiau nei kartais galėtų pasirodyti iš šalies.

„Tai reiškia, kad visi nuteistieji buvo laikomi kamerose – jie užrakinti, todėl bijoti nebuvo ko, – tikina D.Jonuškaitė-Zunkienė. – Kai kalbama su nuteistuoju individualių konsultacijų metu, galvoji tik apie darbą ir baimei vietos nelieka. Jis ateina su tavimi bendrauti, nes jam yra svarbu, o man reikia daryti tai, ką moku geriausiai.“

Kai kalbama su nuteistuoju individualių konsultacijų metu, galvoji tik apie darbą ir baimei vietos nelieka

Vis dėlto pirmomis darbo dienomis Dovilė jautė viduje kirbantį jaudulį. Ji nerimavo ne tik dėl naujo darbo, kuris kėlė nežinomybę, bet ir dėl visai kitokios nei jai įprasta atmosferos. Ir iš tiesų – vien patekus į jau nebedirbančio kalėjimo kiemą galima pajausti kitokią tvyrančią aurą.

„Turbūt kiekviename naujame darbe būna iššūkis prisitaikyti prie pasikeitusios aplinkos, žmonių. Tačiau atmosfera čia tikrai ne pati jaukiausia. Viskas yra kitaip – pareigūnai su uniformomis, nuteistieji bando tave pažinti, tyrinėja, koks esi, kaip elgiesi. Vis dėlto tu žinai, ko atėjai ir ką turi daryti, todėl stengiesi suvaldyti vidinę būseną ir bendrauti taip, kaip priklauso“, – sako D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Perimdavo nuteistųjų emocijas

Dovilė pripažįsta, kad kartais darbe pasitaikydavo situacijų, kai širdis imdavo plakti stipriau, tačiau, jos teigimu, jaučiamos baimės griežtai negalima parodyti.

„Tu turi išlaikyti blaivų protą, išlikti šaltakraujiškas ir daryti tai, ką privalai. Nors kai kuriais momentais tikrai būdavo sunku tai padaryti – dažniausiai tada, kai tave bandydavo išprovokuoti. Vis dėlto reikia laikytis tam tikrų principų, išlikti mandagiam ir neperžengti ribų“, – aiškina D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Asmeninio albumo nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė
Asmeninio albumo nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė

Asmeniškai su nuteistaisiais dirbusi Dovilė sako, kad kalintieji būdavo įvairūs. Vieni bendraudavo draugiškai, kiti – taktiškai, treti būdavo manipuliuojantys arba turintys savotišką humoro jausmą.

„Kalėjime, kaip ir laisvėje, yra įvairių žmonių. Nuteistųjų nuotaikos priklausydavo nuo aplinkybių: kaip laisvėje su jais bendrauja šeima, kaip komunikuoja pareigūnai, o su tuo susijęs būdavo ir jų grįžtamasis ryšys tau“, – pasakoja D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Tam, kad bendravimas su nuteistuoju būtų kaip įmanoma lengvesnis, Dovilė prieš tai pasidomėdavo žmogaus istorija, pasigilindavo į detales.

„Kai turi žinių bazę, yra paprasčiau bendrauti, – tikina D.Jonuškaitė-Zunkienė. – Svarbiausia yra tiesioginis kontaktas, kai gali žiūrėti į žmogaus akis, stebėti jo kūno kalbą, matyti, kaip jis reaguoja į tavo klausimus, kiek nori atsiverti. Tuomet paprasčiau užmegzti ryšį.“

Svarbiausia yra tiesioginis kontaktas, kai gali žiūrėti į žmogaus akis, stebėti jo kūno kalbą, matyti, kaip jis reaguoja į tavo klausimus

Kad ir kaip gerai Dovilė pasiruošdavo pokalbiams, kartais nuteistųjų istorijos smarkiai užguldavo jos širdį. Moteris neslepia, kad susidoroti su patiriamomis emocijomis būdavo itin sunku.

„Būdavo akimirkų, kai važiuodavau namo ir nubraukdavau ašarą. Jų istorijos gyvena tavyje – išgirsti tiek baisių dalykų, nusivylimo, liūdesio, vilties... Nori nenori būni empatiškas. Dirbdavau tokiame skyriuje, kuris turi motyvuoti žmogų eiti į priekį, todėl perimdavau nuteistųjų emocijas, – neslepia D.Jonuškaitė-Zunkienė.

– Kiekvienas pareigūnas nuo emocijų atsiribodavo skirtingai, o aš buvau ne išimtis. Daug sportuodavau, medituodavau tam, kad išliečiau viską, kas susikaupė viduje.“

Nuo 2017-ųjų kalėjime dirbusi Dovilė savo darbą apibūdina kaip tokį, kai kiekvieną dieną negalėdavai žinoti, kas tavęs laukia.

„Direktorius mums sakydavo, kad visą laiką turime išlikti budrūs. Ar bendrautum tiesiogiai, ar būtum grupėje, ar eitum vienas koridoriumi – visada turi būti atidus, nes nežinai, kas gali nutikti. Pavojingų situacijų esu patyrusi ne vieną ir jų išvengti neįmanoma“, – sako D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Kelionė po Lukiškių kalėjimą
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Kelionė po Lukiškių kalėjimą

Darbas kalėjime Dovilę išmokė kantrybės ir kitų žmonių neteisimo anksčiau laiko. Kaip svarbiausią pamoką ji išskiria antro šanso suteikimą nepaisant to, ką nuteistasis buvo padaręs. Tuo moteris įsitiko ir pati – ji žino ne vieną pavyzdį, kaip, išėjęs iš kalėjimo, žmogus pradėjo visiškai naują gyvenimą.

„Tik pamatęs, kad juo tikima, žmogus gali eiti į priekį, – tikina D.Jonuškaitė-Zunkienė. – Vienas į laisvę išėjęs nuteistasis dabar užsiima sportine veikla, o kitas buvo atėjęs į mūsų rengiamus pasivaikščiojimus kalėjime. Jis atsivedė savo sūnų, kuriam norėjo parodyti, kad į tokią vietą patekti negerai. Abu gyvena kitokį gyvenimą nei prieš tai, todėl man tai yra pats didžiausias džiaugsmas. Gerųjų pavyzdžių turime ir tikrai galima sakyti, kad viskas įmanoma.“

Dirbdama gide, istorijas pasakoja remdamasi savo patirtimi

Baigusi darbus kalėjime, Dovilė įsidarbino resocializacijos viršininkės pavaduotoja Vilniaus pataisos namuose. Visgi vasarį moteris išėjo iš tarnybos ir trumpam sustojo, norėdama susidėlioti mintis, ką veikti toliau.

„Netikėtai sulaukiau kvietimo prisijungti prie Lukiškių kalėjimo 2.0 komandos. Pagalvojau, kad būtų smagu turimą patirtį pritaikyti naujoje veikloje ir pasidalinti su žmonėmis, kaip kalėjimas atrodė anksčiau, kaip gyveno nuteistieji, ką jie veikė“, – prisimena D.Jonuškaitė-Zunkienė, taip tapusi socialinių projektų vadove.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Dovilė Jonuškaitė-Zunkienė

Dovilė neslepia, kad baigus darbą Vilniaus pataisos namuose, jai norėjosi pokyčių, tačiau dabar ji viliasi, kad netrukus atsinaujinusiame kalėjime ji galės toliau vykdyti veiklas, susijusias su nuteistųjų integracija.

„Labai tikiuosi, kad bus galima mano patirtį pritaikyti čia ir toliau eiti į priekį su veiklomis, kurias planuojame“, – sako D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Nors iš dalies gali atrodyti, kad dabartinis Dovilės darbas itin nesiskiria nuo ankstesniojo, kadangi vis dar tenka suktis kalėjimo aplinkoje, moteris juokdamasi pripažįsta, kad tik vieta ir išliko panaši.

„Emocija yra visiškai kitokia. Aplinka, kuri matoma dabar, kvėpuoja gyvybe, energija, pozityvu. Tačiau vėlgi, nereikėtų pamiršti, kad kalėjimas gyvavo daugiau nei 100 metų ir per tiek laiko jis nebuvo pakeitęs savo paskirties.

Tai reiškia, kad jis vykdė įkalinimo funkciją ir matė daug įdomių laikotarpių – čia vyko liūdnų bei skausmingų įvykių, kurie suformavo šiandieninę aplinką. Todėl smagu, jog žmonės gali sužinoti, kaip viskas atrodė prieš tiek metų“, – pasakoja D.Jonuškaitė-Zunkienė, pridurdama, kad kai kurios vietos vis dar alsuoja senąja dvasia.

Jis vykdė įkalinimo funkciją ir matė daug įdomių laikotarpių – čia vyko liūdnų bei skausmingų įvykių, kurie suformavo šiandieninę aplinką

Įgijusi nemažai patirties dar dirbant kalėjime, dabar Dovilė atėjusiems lankytojams gali papasakoti nemažai savo pačios patirčių.

„Istorijos nepakeisime nė vienas, mes visi ją pasakojame standartiškai, tačiau praėjus pro įvairias vietas, kurias rodome, galima papasakoti asmeninių istorijų. Be to, kiekvienas pasivaikščiojimas yra skirtingas jau vien dėl to, kad žmonių klausimai padiktuoja jo turinį“, – aiškina D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Kelionė po Lukiškių kalėjimą
Ernestos Čičiurkaitės / 15min nuotr./Kelionė po Lukiškių kalėjimą

Dvi valandas trunkančias kalėjimo istorijas atėjusiems lankytojams pasakojanti Dovilė sako, kad jiems įdomiausia, kur kalėjo tam tikri nuteistieji, taip pat, kaip šie jausdavosi visada laikomi kamerose.

„Žmonėms įdomu pamatyti, kas, pavyzdžiui, yra nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemelis, nes visi įsivaizduoja, kad jie vaikščiodavo dideliame bendrame kieme“, – šypsosi D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Žmonėms įdomu pamatyti, kas, pavyzdžiui, yra nuteistųjų pasivaikščiojimo kiemelis

Dovilė neslepia, kad reikėjo laiko, kol priprato prie kitokio savo vaidmens ir sparčiai besikeičiančios kalėjimo aplinkos. Jai buvo keista matyti, kaip neliko buvusios disciplinos, griežtos struktūros ir viskas tapo laisviau.

„Aš pasiilgstu kolegų – tiek laiko buvo praleista kartu. Vis dėlto labai džiaugiuosi nauja veikla, einu į priekį ir kasdien tobulėju“, – tikina D.Jonuškaitė-Zunkienė.

Naujuoju darbu šiuo metu besidžiaugianti Dovilė ateityje ketina toliau tęsti veiklas kalėjime ir bent artimiausiu laikotarpiu neketina ko nors keisti.

„Tikiuosi, kad iki gyvos galvos čia dirbsiu, – juokiasi D.Jonuškaitė-Zunkienė. – Jei rimtai, kol kas gyvenu šia diena ir atiduodu maksimumą, ką turiu.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

15MAX

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Video

02:22
00:16
00:50

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Receptas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką