TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Meilės istorija. „Per 34-erius metus tapai man viskuo – gyvenimiška stiprybe ir moteriška silpnybe“

Pora
„Fotolia“ nuotr. / Pora
Šaltinis: 15min
7
A A

Vasarį Ji24.lt portalas skelbia meilės mėnesiu ir siūlo dalytis prisiminimais, kurie jūsų galbūt nepalieka daugelį metų... Nubraukite nuo savo istorijos laiko dulkes ir ištraukite ją į dienos šviesą!

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Siųskite šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui „Pirma meilė nerūdija“ ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.

Dar dviejų istorijų autoriams padovanosime nepaprasto skonio kokybiško Lietuvoje gaminto šokolado „Chocolate Naive“ rinkinius.

Daugiau apie konkurso sąlygas skaitykite ČIA.


Niekad nepamiršiu devintojo dešimtmečio. Ilgi, garbanoti plaukai, žaižaruojančios ir užburiančios, lyg juodas šokoladas, akys – taip aš Jį prisimenu tuomet, kai išvydome vienas kitą.

Devintasis dešimtmetis – nenusakomi metai, kaip ir pojūtis tą sekundę. Sunku apibūdinti kibirkštį, kuri užsiplieskė tada. Pamenu atsiradusią nesvarumo būseną, sutrikusią viso kūno kontrolę – kojų virpesys ir bandymas išlementi atsakymą į užduotą klausimą. Nepaisant to, tai atrodė harmoninga ir taip natūralu.

Galbūt pirmojo „pasimatymo“ metu aplinka nebuvo itin romantiška. Tuomet butai, vadinamosios „chruščiovkos“, turėjo bendras virtuves, kur būsimas maniškis atplėšė duris ir pervėrė mane žvilgsniu iki pat širdies gelmių.

Tai turėjo būti eilinis apsilankymas pas seserį palepinant šeimą vizitu, tačiau tai buvo kažko naujo pradžia. Kažko, kas vėliau virto į neišblėstančią, kantrią ir maloningą meilę.

Aš nevalingai susikišau rankas į kišenes, kur voliojosi mandarinas, – kvailas įprotis vis ką nusičiupti nuo virtuvės stalo. Bet šį kartą vaisius tapo simboliu.

Mano kelionės pas seserį dažnėjo, be abejo, su precizišku tikslu pamatyti Jį. Susitikimų metu visai neprieštaravau, kad šis mane atidžiai narpliotų jau minėtuoju žvilgsniu. Tarsi pirmąjį kartą!

Šokoladinės, nuo manęs dėmesio neatitraukiančios akys užburdavo ir užkalbėdavo mane. Nerūpestingai pasileisdavau į pokalbių sūkurį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Motinų nemylėtos dukros (II): 7 savigydos strategijos

Tačiau tai truko neilgai, Jam teko išvykti – laukė atsakomybė atlikti privalomąją karinę tarnybą. Dažnai nepraleisdavau progos užsukti pas seserį tam, kad toje pačioje virtuvėje išgirsčiau, ką kaimynai „mala liežuviu“ apie mano slaptą susižavėjimo objektą. Smalsu buvo sužinoti, kaip jam sekasi ir ar viskas gerai.

Atėjo atostogų metas, buvo itin kandi žiema – o Jis atrodė dar patrauklesnis ir vyriškesnis. Atlikęs dalį privalomosios tarnybos ir pasinaudodamas neilgų atostogų tarpsniu, Jis nusprendė nieko nelaukti. Dėmesys augo ne valandomis, o sekundėmis – mūsų laikas kartu ištirpo greitai ir negailestingai.

Tą baisiai šaltą žiemą lydėjau Jį į traukinių stotį atsisveikinti. Mūsų laimei, transportas vėlavo – papildomos kelios akimirkos  su juo, tik tiek tereikėjo.

Abiem besišnekučiuojant ir mėgaujantis senkančiu laiku, aš nevalingai susikišau rankas į kišenes, kur voliojosi mandarinas, – kvailas įprotis vis ką nusičiupti nuo virtuvės stalo. Bet šį kartą vaisius tapo simboliu.

Juokaudama vikriai atkišau Jam mandariną ir nerangiai paklausiau: „Norit nenorit?“. Simpatijos veide pasirodė šypsena ir kandūs žodžiai: „Neištversi, suvalgysi“. Nepaisant to, aš užtvirtintai daviau įžadą, kad vaisių galiu išsaugoti iki kito mūsų susitikimo. Kaip žadėjau, taip ir padariau.

Mandariną paslėpiau šaldytuvo kameroje, o namiškius perspėjau, kad nesugalvotų jo liesti. Kurį laiką susirašinėjome laiškais, tuomet ir gimė pravardė man – „žiogelis“. Nuolat taip vadinama neprieštaravau, man tai patiko, o vėliau be to negalėjau gyventi.

Vieną ankstų rytą mano mylimasis staiga pasijuto blogai – Jį ištiko insultas.

Laiškas po laiško, ir mėnesiai ištirpo, atėjo laikas gegužei, o tai reiškia tik viena – Jo grįžimą namo, Jo grįžimą į mano glėbį. Į susitikimą mandariną atsinešiau kartu tarsi įrodymą, kad saugojau vaisių ir save tik Jam. Šis gražus ir spontaniškas gestas įgavo simbolinę prasmę, kuri įrodė mano visapusišką atsidavimą Jam. Vienintelė ir nepakartojama meilė iš pirmo žvilgsnio – Jis tapo mano gyvenimiška stiprybe bei moteriška silpnybe.

Bėgant metams skųstis negalėjau – netrūko romantikos ir staigmenų. Meilės aura kibirkščiavo – aistra vienas kitam augo nenuilstamai. Žinoma, toliau sekė santuoka ir pagausėjimas: susilaukėme sūnaus ir dukters – tobulos šeimos receptas. Gyvenimas tapo dar svajingesnis ir vaikiškesnis, o mes dar stipresni. Man nieko daugiau nereikėjo, nes žinojau, kad Jis – mano neišjudinama tvirtovė.

Deja, gyvenimas ne visada yra toks paprastas ir nerūpestingas. Nelauktos negandos aplankė mane, o tuo pačiu pasibeldė ir į numylėtosios šeimos duris – man konstatavo vėžį.

Nusivylimas, skausmas ir dvejonės. Savęs kaltinimas, kad nesugebėsiu būti gera mama. Neegzistuosiu mažųjų gyvenimuose, o savo vyrui tapsiu nebepatraukli. Nepaisant šio skaudaus įvykio, aš tik dar kartą įsitikinau savo antrosios pusės neabejingumu.

Neskanias mintis išsklaidė mylimasis – Jis neleido man pasiduoti ligos gniaužtams. Drąsinama, slaugoma ir visad jausdama vyrą šalia, žingsnis po žingsnio aš vėl stojausi ant kojų. Netgi vėl suklupusi gaudavau tiek mylinčio žmogaus šilumos ir spinduliuojamos energetikos, kad ilgainiui pagijau.

Išsivadavau iš to purvino niekam nereikalingo jausmo ir minčių. O Jis ir toliau nepamiršo romantiškos atmosferos kūrimo. Visad stebindavo. Kartu žengėme į kitą gyvenimo etapą – tapome seneliais. Tiek džiaugsmo! Tapome išprotėjusiais dieduku ir močiute – vienas kitą taip ir vadinome.

Nepaisant to, gyvenimas vėl išmetė juodą kortą mums. Vieną ankstų rytą mano mylimasis staiga pasijuto blogai – Jį ištiko insultas. Geležinės sveikatos vyras, kuris niekad nesiskųsdavo ir visad patardavo kitiems, tapo savo paties įkaitu. Gydytojai tik marino mūsų vieningos šeimos viltį.

Būdamas stiprus, po penkių dienų Jis atsigavo – tai buvo nesumeluotai laimingiausios mūsų akimirkos kartu. Įkalintas kūne, bet galintis bendrauti – mano vyras buvo toks pat patrauklus kaip visuomet.

Aš su vaikais Jam nuolat primindavau, koks jis mums brangus, kaip mes jo ilgimės namuose. Supažindindavome ir su anūko progresu, skirtais žodžiais mano mylimajam. Jam kaupdavosi ašaros – tai galima buvo išvysti akių kampučiuose sužibus jo šokoladiniam žvilgsniui.

Bet vieną rytą sulaukiau skambučio – mano pirmoji ir vienintelė meilė užgeso. Veriantis skausmas, neišblėstantis liūdesys ir beribė tuštuma. Ašaros ir nespėti ištarti žodžiai.

Nuolatinė graužatis ir savęs kaltinimas, kad nepadariau visko dėl rusenančios gyvybės. Atsisveikinimo dieną su vaikais parašėme išlydėjimo laišką, kurį įdėjome į Jo švarko kišenę. Kiekvienas iš mūsų padėkojo už buvimą geriausiu tėčiu, dieduku ar gyvenimo meile.

Bet aš neatsisveikinau. Negalėjau. Juk jis mano tikroji meilė. Aš tik padėkojau už 34-erius metus kartu ir pasakiau „sudie“, juk dar pasimatysim. Mes neatsisveikiname – juk mūsų meilė amžina.

Tavo Žiogelis


Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt rengiamame konkurse „Pirma meilė nerūdija“.

Jame dalyvauti galite ir Jūs! Siųskite romantiškas, šiltas bei jaudinančias istorijas konkursui adresu konkursai@ji24.lt ir laimėkite du bilietus į Eroso Ramazzotti koncertą Vilniuje bei privatų susitikimą su atlikėju.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką