Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 20d. 07:59

Mingailė ir Albertas su mažyliu ir šunimis keliauja po kalnus: „Net vienos iš trejų mūsų vestuvių vyko kalnuose!“

Albertas ir Mingailė su sūneliu ir šunimis keliauja po kalnus
Asmeninio archyvo nuotr. / Albertas ir Mingailė su sūneliu ir šunimis keliauja po kalnus

„Metų be kalnų neišgyventume“, – sako stilistė Mingailė Skuodytė (34 m.), šiuo metu su vyru Albertu Ibarsu (35 m.), vos dešimties mėnesių sūneliu Rio ir dviem savo šunimis keliaujanti po kalnus. Mingailei ir Albertui kalnai – tarsi antrieji namai, vienos iš trejų poros vestuvių įvyko būtent kalnuose, jie net keletą kartų per metus vyksta atostogų į Alpes, Tatrus ar Pirėnus, o dabar draugiją jiems palaiko ir mažasis šeimos narys. „Kai laukiausi, bijojau, kad dėl vaiko gali tekti atsisakyti to, ką labiausiai mėgstu. Bet nemanau, kad vaikas suriša rankas. Turi prie jo taikytis, bet kol kas viskas pavyksta“, – teigia pašnekovė.

Mingailė su savo vyru Albertu prieš dvylika metų susipažino Danijoje, kai ten studijavo pagal „Erasmus“ programą. Keletą metų juodu gyveno Alberto gimtinėje – Ispanijoje (Katalonijoje), Mingailė Barselonoje studijavo įvaizdžio konsultaciją ir mados komunikaciją, o pastaruosius šešerius metus pora savo gyvenimą kuria Lietuvoje.

Mingailė pasakoja, kad kalnais ją užkrėtė vyras – itin mėgstantis ekstremalius kalnų sportus, o ji, kaip pati sako, jam padėjo atrasti kitokius kalnus – kuriuose galima leistis į žygius pėsčiomis ir akimis gaudyti paveikslų vertus vaizdus.

Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė ir Albertas kalnuose su savo šunimis
Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė ir Albertas kalnuose su savo šunimis

Septynerius metus stiliste dirbanti Mingailė šiuo metu augina sūnų – yra išėjusi vaiko priežiūros atostogų, o nuo liepos pradžios visa šeima automobiliu keliauja po Europą.

„Abu su vyru esame kalnų mėgėjai, tad kiekvieną rudenį išvykstame ten atostogų. Keliaujame automobiliu – taip mums patinka labiausiai, nes galime pasiimti šunis ir nereikia kruopščiai suplanuoti kiekvienos dienos ir nakvynės.

Dažniausiai vykstame į Alpes, bet esame ir Tatruose buvę, ir Pirėnus pasiekę. Dar porą kartų per metus į kuriuos nors kalnus skrisdavome trumpesniam laikotarpiui, nes visų metų be kalnų neišgyventume (juokiasi). Tik pastarieji dveji metai truputį pakeitė planus. Kol laukiausi, buvome tik keletui dienų nuskridę į Šveicariją, o šiemet pavasarį užklupo korona.

Keliaujant su vaiku, galioja tos pačios taisyklės – turėti planą, bet nieko nesitikėti, ir reaguoti į vaiko nuotaikas.

Rudenį visa šeima planavome vykti atostogų, bet atsidarius visoms sienoms nutarėme rudens nelaukti ir jau liepos 1-ąją leidomės į kelią. Pagrindinis tikslas buvo nuvežti vaiką pas senelius į Kataloniją, bet, aišku, naudojamės proga ir lankomės visur, kur tik išeina.

Pusantro mėnesio praleidome Pirėnuose – Ispanijoje, taip pat aplankėme Vokietiją, Šveicariją, o šiuo metu esame Prancūzijoje. Vyras keliones derina su darbu nuotoliniu būdu, o mes su sūnumi, kaip mėgstu sakyti, šiuo metu tiesiog abu atostogaujame“, – šypsodamasi pasakoja pašnekovė.

Su Mingaile, kuri 15min GYVENIMO skiltį dažnai konsultuoja stiliaus klausimais, šį kartą kalbamės apie kalnus: keliones po juos, kai nešioklėje-kuprinėje – dar metų neturintis mažylis, apie jųdviejų su Albertu vestuves Pirėnuose, kada susižavėjo kalnais ir žygiais po juos, ir ar tikrai tokios kelionės – prabangos dalykas.

Asmeninio archyvo nuotr./Albertas ir Mingailė su sūneliu ir šunimis kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Albertas ir Mingailė su sūneliu ir šunimis kalnuose

– Į žygį po kalnus leidžiatės su vaiku ir dviem šunimis. Ar lengva taip keliauti? Kai kurie tėvai pirmais vaiko metais nepajuda iš namų ir kai kuriems toks dalykas kaip kalnai atrodo ekstremalumo viršūnė. Koks jūsų požiūris šiuo klausimu – ar vaikas suriša rankas?

– Mūsų sūnui dabar 9,5 mėnesio. Suprantu, kaip gali atrodyti kitiems, ypač dar vaikų neturintiems, nes ir man taip atrodė. Aš labai bijojau, kad gimus vaikui pirmus metus lydės nesiliaujantis spengimas galvoje, sėdėsiu namie ir turėsiu atsisakyti visko, ką labiausiai mėgstu. Tuo pačiu labai norėjau, kad taip nebūtų, svarsčiau, kad, nors ir bus sunku, reikės bandyti ir gal pavyks. Ir, tiesą sakant, kol kas neatrodo labai sunku. Visada pridedu žodelį „kol kas“, nes niekad nežinai, ką atneš kita diena (šypsosi).

Nemanau, kad mūsų kelionės labai kardinaliai skiriasi nuo ankstesnių. Aišku, sporto atžvilgiu gal didžiausias pokytis, nes negalime nei labai aukštai lipti, nei eiti itin sudėtingais takais, nei uolomis laipioti ar nakvoti kur nors laukinėje gamtoje. Bet iš esmės beveik visą dieną galime praleisti kalnuose, eidami, lipdami į nedidelę viršūnę ar kokiais takais. Fiziškai pakankamai pavargstame, tad užtenka ir to sporto.

Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė su sūneliu ir savo šunimi kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė su sūneliu ir savo šunimi kalnuose

Nemanau, kad vaikas suriša rankas, mums labai smagu vaiką matyti kalnuose, kuriuos vadiname savo stichija, ir tikėtis, kad tai kada nors bus ir jo. O šunys nieko nekeičia, jei laiką leidžiame gamtoje, ypač, jei gali laisvai bėgioti. Jos užsiima savo reikalais: naršo krūmus, gaudo žiogus, vaiko švilpikus ir kokią karvę aploja (juokiasi).

– Tikiu, kad kartais tuos smagumus gali sudrumsti netikėtumai. Su kokiais sunkumais tenka susidurti kalnuose keliaujant su mažyliu ir kokių patarimų turėtumėte tėvams, kurie galbūt nori, bet nedrįsta, ar mano, kad bus pernelyg sudėtinga?

– Tiek einant kalnuose pėsčiomis, tiek apskritai keliaujant su vaiku, galioja tos pačios taisyklės – turėti planą, bet nieko nesitikėti, ir reaguoti į vaiko nuotaikas.

Išvažiuodami iš Vilniaus manėme, kad gal ir Varšuvos nepasieksime, turėsime grįžti. Ir kasdien kalnuose sukame galvą, kad norėtume nueiti į vieną ar kitą vietą, tiek ir tiek laiko praleisti žygyje, bet... Už pusvalandžio gali tekti apsisukti ir grįžti. Vaikas nenori sėdėti nei vežime, nei nešioklėje-kuprinėje, nei mašinoje, tad sustoji, pažaidi, dar ką nors paveiki, leidi jam pajudėti ir toliau keliauji.

Man labai nepatinka, kai žmonės įsivaizduoja, jog tam, kad keliautum, reikia turėti daug pinigų.

Jei visko prisiplanuosi tik pagal save, o paskui nepavyks, nes vaikas nenorės ar jam bus negera, visą laiką leisi stresuodamas ir nervindamasis. Aš tikrai mėgstu sustyguoti dalykus, bet dabar mokausi to nedaryti ir džiaugtis kiekvienu nedideliu pasisekimu (šypsosi).

O norint keliauti kalnuose, manau, patiems juose reikia turėti patirties – kai čia jautiesi kaip namie, neatrodo, kad būtų kas nors ekstremalaus. Ir dar – kol vaikas toks mažas, labai patogu, nes pati maitinu, tad visiškai nereikia sukti galvos dėl maisto, ką jam įdėti ir pan. Sau įsimetame užkandžių, sumuštinių, užkandos šunims, ir pirmyn.

– Kai kuriems tokios kelionės, ypač ilgesnės, atrodo kaip prabangos dalykas. Kaip yra iš tiesų, ar daug jums kainuoja šios kelionės po kalnus?

– Man labai nepatinka, kai žmonės įsivaizduoja, jog tam, kad keliautum, reikia turėti daug pinigų. Esu susidūrusi su tokiu požiūriu, ypač, kai keliaujame po kalnus Šveicarijoje ar Austrijoje. Ir iš aplinkinių sulaukiu daug komentarų, kaip mes čia taip galime.

Svarstau, kad tą prabangos įspūdį kitiems galbūt sukuria socialiniuose tinkluose matomos influencerių nuotraukos, kuriose – gražūs vaizdai, viešbučiai, sėdi su taure prie baseino. Aišku, viskas priklauso nuo pomėgių ir kelionės specifikos, to, kiek tau tos prabangos reikia.

Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė su sūneliu
Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė su sūneliu

Mes visada keliaujame sportiniais sumetimais. Tai reiškia, kad tikrai neiname į kiekvieną kavinę ir restoraną degustuoti vietos gėrybių. Beveik visą laiką leidžiame vilkėdami sportinius drabužius – aišku, jie irgi gali būti ir gražūs, ir suderinti (juokiasi), nakvynės vietas dažniausiai renkamės ne ten, kur labai gražus miestas, o ten, kur išėjus pro duris beveik iškart gali lipti į kokį kalną.

Viešbučio su pusryčiais irgi nereikia, nes neturime tam laiko. Jei visą dieną praleidi gamtoje, neturi laiko barams ir restoranams, neturi laiko net tos kavos išgerti, nes išeini į niekur, nešiesi savo maistą ir gėrimus, o grįžęs neturi jėgų vakaronėms. Be to, labai skanu valgyti namuose su vaizdu į kalnus, o jei dar kokia terasėlė yra – nieko kita ir nebereikia!

– Jūsų vestuvės taip pat vyko kalnuose, tiesa? Kodėl nutarėte jas ten surengti?

– Vienos iš trijų – taip, kalnuose (juokiasi). Kai pradėjome galvoti apie vestuves, mums idealus vaizdelis atrodė toks: mes vieni du, galbūt su šunimis, tuokiamės ant kalno viršūnės. Bet kadangi norėjosi įtraukti artimiausius draugus ir šeimos narius, nusprendėme ceremoniją daryti ne ant kalno, o tarp kalnų. Bet tokią paprastą, laukinę – be jokių dekoracijų, kėdžių ar kitos atributikos. Tereikėjo išsirinkti patogią vietą, kad svečiai galėtų atvykti nesuprakaitavę (šypsosi).

Asmeninio archyvo nuotr./Alberto Ibarso ir Mingailės Skuodytės vestuvės Ispanijos kalnuose
Asmeninio archyvo nuotr./Alberto Ibarso ir Mingailės Skuodytės vestuvės Ispanijos kalnuose

– Trejos vestuvės?! Kodėl jų tiek prisireikė?

– Iki savųjų buvome sudalyvavę nemažai kitų vestuvių tiek Lietuvoje, tiek Ispanijoje, iš jų visų parsinešėme tam tikrą patirtį, kas patinka, kas ne, ko norim, ko ne. Viena buvo aišku – nenorime tradicinių. Vadinasi, jokių žiedų, puokščių metimų, pavardžių keitimo – aš esu pasilikusi savo pavardę, o vaikas turi vyro ir mano – pagal ispanišką tradiciją. Ir tikrai norėjome dviejų dalykų – vestuvių kalnuose sau, ir vestuvių su draugais.

Kadangi sunku buvo perkelti visus draugus į kalnus, nusprendėme susituokti Ispanijoje su vyro šeimos nariais ir vietiniais draugais, o Lietuvoje surengėme didesnį vakarėlį su čia gyvenančiais.

Trečios vestuvės atsirado dėl to, kad Ispanijoje buvo sunku oficialiai susituokti, taigi pirmiausia susituokėme Santuokų rūmuose, tada Ispanijoje kalnuose su skaniausiu maistu pasaulyje, ir galiausiai finišavome su šokiais ir dainomis Lietuvos miškuose.

Asmeninio archyvo nuotr./Alberto Ibarso ir Mingailės Skuodytės vestuvės Santuokų rūmuose
Asmeninio archyvo nuotr./Alberto Ibarso ir Mingailės Skuodytės vestuvės Santuokų rūmuose

– Skamba puikiai! Mingaile, daug kalbame apie kalnus, o ką jums pačiai jie reiškia?

– Net nežinau, ką man reiškia kalnai, bet tuo pačiu nežinau, kaip aš gimiau Lietuvoje. Vaikystėje mano mėgstamiausias miestelis buvo Kernavė, nes ten – „kalnai“. Tada tikrų kalnų dar nebuvau mačiusi, bet tie piliakalniai man darė įspūdį.

Paauglystėje keliavau autobusu per Europą ir kažkur aukštai važiuojant pamačiau mažus kaimelius slėnyje. Atsimenu, tada sakiau: „Aš ten gyvensiu.“ Tikriausiai kažkas užprogramuota mano DNR.

Kai atsikėliau gyventi į Ispaniją, pradėjau bandyti visokius kalnų sportus: kai kurie nepatiko (speleologija), kai kurie patinka iki šiol (slidinėjimas, laipiojimas uolomis), bet gal nelabai pavyksta juos įvaldyti.

Jei neišeina į kalnus, gerai ir Lietuvoje iš Kauno į Alytų per tris dienas nužygiuoti (šypsosi).

Ir vis labiau ėmė patikti tiesiog vaikščioti, žygiai po kalnus. Man atrodo, kai tai atradau, pradėjau labai daug laiko leisti kalnuose. Labai smagu savo jėgomis pasiekti kokią viršūnę, gauni tą apdovanojimą – vaizdus nuo jos. Tai labai motyvuoja.

Tik paskui grįžusi į Lietuvą nebegalėjau gyventi be ėjimo. Pradėjau daug vaikščioti, supratau, kaip čia visur gražu. Į jokias ekstremalias keliones per brūzgynus nesileidžiu, bet tokias 30–40 km dienos išvykas labai pamėgau.

Su vyru buvome išsiruošę ir į Šv. Jokūbo kelią Ispanijoje, paskui sumaniau apeiti Bodeno ežerą (vok. Bodensee), kuris ribojasi su Austrija, Šveicarija ir Vokietija. Ėjome dviese su drauge, su palapinėmis. Kelionė truko dešimt dienų, sukorėme apie 300 km.

Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė kalnuose su savo šunimis
Asmeninio archyvo nuotr./Mingailė Skuodytė kalnuose su savo šunimis

Taigi eiti man taip pat labai patinka! O kalnai ir ėjimas tiesiog susiplakė į vieną ir išėjo toks didelis mano pomėgis. Kalnuose geriau, nes nuostabūs vaizdai! Bet, jei neišeina į kalnus, gerai ir Lietuvoje iš Kauno į Alytų per tris dienas nužygiuoti (šypsosi). Aš kasdien nueinu bent 10 km, tiek suvaikščiojau ir tą dieną, kai pagimdžiau.

– Tai gal kada ir į „Camino Lituano“ išsiruošite?

– Tas apie 100 km žygis iš Kauno į Alytų prieš porą metų ir buvo „Camino Lituano“ dalis. Man atrodo, tada kelias tebuvo sužymėtas nuo Kauno iki Lenkijos, o vėliau sužymėjo per visą Lietuvą.

Eičiau aš tą kelią tikrai, jei tik pavyktų, bet dabar teks palaukti, kol sūnus ūgtels. Kalbant apie kelius, turiu daug prisiplanavusi, kuriuos noriu nueiti, bet kol kas leidžiamės tik į dienos žygius.

– Kokie artimiausi jūsų kelionės planai ir kada grįšite namo?

– Pastarąsias dvi savaites leidžiame Prancūzijoje, o kitas dvi planuojame praleisti Vokietijos kalnuose – vyksime į Švarcvaldą (miškingas kalnų masyvas pietvakarių Vokietijoje – aut.), o tada jau į Lietuvą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką