Dabar populiaru
Publikuota: 2020 rugsėjo 17d. 19:02

Mykolas Kleck: J.Didžiulis ir E.Jennings pakenkė visiems buvusiems kaliniams

Mykolas Kleck
Asmeninio albumo nuotr. / Mykolas Kleck

Buvusių nusikaltėlių integracija į visuomenę man visada buvo viena iš didžiausias dilemas sukeliančių temų, kuriai niekada nesugebu rasti aiškaus atsakymo. Iš asmeninės pusės, jei man ar mano artimiesiems būtų įvykdytas sunkus nusikaltimas, aš esu beveik tikras, kad gyvenime negalėčiau nusikaltėliui atleisti ir norėčiau jam visko, kas blogiausia.

Iš visuomenės taško, sau visiškai prieštarauju – savo nusikaltimus pripažįstančių ir dėl jų besigailinčių nusikaltėlių nubaudimas visam gyvenimui – beprasmiškas veiksmas, pasmerkiantis ir patį žmogų, ir duodantis nereikalingų problemų visuomenei.

Įvairūs šaltiniai pateikia informaciją skirtingai, tačiau Lietuvoje tik apie 50% buvusių kalinių gauna darbą, o sėkmingai integruojasi į visuomenę – mažiau nei ketvirtadalis. Visi kiti yra pasmerkiami „kalėjimui laisvėje“, jų niekas nepriima į darbą, jie atstumiami draugų ir artimųjų, tokių kaimynų niekas nenori, net pašaliniai žmonės, sužinoję apie buvusią viešnagę kalinimo įstaigose iškart blokuoja bet kokį kontaktą.

Visuomenei tai yra absoliučiai nenaudinga, nes toks žmogus tampa parazituojančiu, jokios ekonominės ar socialinės naudos nenešančiu individu. O juk tobulame pasaulyje, jei žmogus įvykdė nusikaltimą, pripažino kaltę, dėl jos nuoširdžiai gailėjosi ir nori pasitaisyti bei tapti produktyviu visuomenės dalyviu – toks veiksmas turėtų būti sveikintinas ir skatinamas.

Niekas neneigia, kad Lavrinovičiai padarė sunkų nusikaltimą. Kad ir kaip išprievartavimą traktuotų teisinė sistema, tai vis tiek yra sunkus, niekinantis, žalojantis veiksmas, paliekantis aukai žaizdą visam gyvenimui. Keliantis nevaldomą pyktį ir pasišlykštėjimą. Auka, jos artimieji, draugai, turi pilną teisę nekęsti prievartautojų visą gyvenimą, juos keikti ir linkėti jiems visko, kas blogiausia. Aš tai visiškai suprantu, nes pats jų vietoje nekęsčiau visa širdimi.

Bet ar neturėtų visuomenė reaguoti šiek tiek kitaip ir vertinti tai, ką Lavrinovičiai darė po to? Atsiejant pyktį ir kitas empatijos skatinamas emocijas? Pažiūrėkime į faktus: Lavrinovičiai savo kaltę pripažino. Paskirtą laiką – 3 metus – atsėdėjo kolonijoje. Aukos reikalavimus įvykdė. Vienas net susituokė su ja. Savo nusikaltimo nebepakartojo, o išėję iš kalinimo įstaigos tapo geresniais piliečiais, nešančiais realią naudą visuomenei.

Aukos išgyvenimų jie niekada neatpirks, auka turi teisę ir toliau jų nekęsti. Bet visuomenei būtų ženkliai kenksmingiau, jei po bausmės Lavrinovičiai būtų buvę viešai nulinčiuoti, jiems būtų atimta galimybė dalyvauti visuomeniniame gyvenime ir jie būtų tiesiog tapę sistemos išlaikytiniais – t.y. visų mūsų mokesčiais išlaikomais parazitais. Ar tikrai verta to siekti?

Kur yra riba, kada galima atleisti ir leisti integruotis, o kada baudžiame visam likusiam gyvenimui?

Ar atleisime netyčinę žmogžudystę įvykdžiusiam asmeniui, kuris nuoširdžiai gailėjosi, atlygino žalą aukos artimiesiems, o po bausmės atlikimo tapo socialiai aktyvus, sunkiai dirbantis, mokesčius mokantis asmuo ir daugiau gyvenime nepadarė nė menkiausio nusikaltimo? Ar visgi, tyčia ar netyčia jis tai padarė, vienodai atimame galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą?

Ar atleisime paaugliui, kuris girtas vairuodamas neįgaliais pavertė kelis žmones, tačiau po bausmės atlikimo ir žalos atlyginimo, sukūrė savo daug mokesčių sumokantį verslą, o laisvalaikiu savanoriauja senelių namuose ir gyvūnų prieglaudose? Ar visgi joks jo veiksmas nebeatpirks padarytos žalos?

Galų gale, gyvi pavyzdžiai: ar atleidome Algimantui Čekuoliui, kad buvo sovietų kolaborantas? O Prunskienei? Kokiais argumentais vadovautis tai sprendžiant? Kur veikia emocijos, o kur pasvertas sveikas protas?

Ar atleisime Jonui Radzevičiui, kad vairuodamas girtas užmušė žmogų? Ar visgi uždrauskime jam vykdyti bet kokią veiklą ir pasmerkime žmogų likti be darbo, pajamų ir socialinio gyvenimo, liepkime tapti valstybės išlaikytiniu? Bet spręsdami, prisiminkime, kad jis visapusiškai pripažino savo kaltę, sumokėjo viską, ko reikalavo aukos artimieji, ir kitaip įrodė savo išmoktą pamoką.

Vertinant J.Radzevičiaus atvejį, kodėl iš visuomenės aspekto aš jam galiu atleisti, geras pavyzdys yra Petras Dimša. Kuris vairuodamas girtas užmušė dviratininką, tada įvykio vietoje bandė nuslėpti įkalčius, tada išvengė girtumo nustatymo ir vėliau bandė falsifikuoti girtumo duomenis, o teisme visiškai nepripažino savo nusikaltimo. Ir čia aš vėl susiduriu su savo asmenine dilema, nes P.Dimšai atleisti negaliu – nuo tos akimirkos, kai užmušė žmogų, jis man tapo spjūvio į veidą verta menkysta, kokia ir mirė – ir tebūna pragaro ratai jam nepakeliamai žiaurūs. Nes neigė, neatsiprašė, nepripažino.

Jurgio Didžiulio ir Ericos Jennings pasidraskymas internetuose dėl Lavrinovičių yra vienas nykiausių pastarųjų heitinimo įvykių.

Tuo tarpu J.Radzevičiaus situacijoje, dėl jo prisipažinimo ir gailėjimosi, manau daug naudingiau, kad jis liktų veiksnus visuomenės dalyvis.

Jurgio Didžiulio ir Ericos Jennings pasidraskymas internetuose dėl Lavrinovičių yra vienas nykiausių pastarųjų heitinimo įvykių, kai vadovaujamasi ne protu, o emocijomis. Nes protą sunku rasti, kai tą patį jie darė 2013 metais išeidinėdami iš „Bitės“, po to Lavrinovičių šeimos atsiprašė už sukeltą skausmą, o dabar vėl daro tą patį. Ir išsijuosę pliekia prekės ženklą dėl klaidingo pasirinkimo – hipokritiškai pamiršdami, ar patys nėra koncertavę prekės ženklams, pavyzdžiui, teistiems už korupciją, mokesčių vengimą ar kitus nusikaltimus. Bet juk pinigai nesmirda

Ar „Teliai“ reikėjo savo prekės ženklo veidui naudoti buvusius prievartautojus? Mano kuklia nuomone, „Telia“ čia stipriai prasileido, nes tai yra elementarus krizių prevencijos klausimas. Klaidų būna visokių – vieni dirba su visuomenėje smerkiamais buvusiais prievartautojais, kiti – su sociopate ir neapykantos kurstytoja Agne Jagelavičiūte, treti sugeba pasiimti Lietuvos nekenčiantį ir sveiko proto neturintį raumenų kalną Žydrūną Savicką.

Visi daro klaidų, bet už tokias klaidas labiau apgailėtina yra sofos aktyvistų pamėgta „cancel kultūra“, kai dėl elementarios marketinginės klaidos daužoma durimis ir dar apie tai rėkiama visam pasauliui. Neturint proto pamąstyti, kaip tai paveiks tiek aprėkiamų asmenų vaikus, tiek visą buvusių kalinių bendruomenę, kuriai pagalbos ir supratimo reikia kuo daugiau.

Esmė ta, kad J.Didžiulio ir E.Jennings sukeltas skandalas „Teliai“ nepadarys praktiškai jokio neigiamo poveikio. Nes visiems vienodai, o „cancel kultūra“ yra labai kritikuotinas ir daugumai neįdomus veiksmas. Lavrinovičiams tai irgi nieko gyvenime nepakeis – nes savo bausmę jie jau atliko, o savo gyvenimo dėmę nešios kaip nešiojo iki šiol. J.Didžiulis ir E.Jennings savo sukeltu skandalu pakenkė tik vienai žmonių grupei – visiems buvusiems kaliniams, kuriems ir taip sunku integruotis, o tokių skandalų fone jie yra dar labiau marginalizuojami ir atstumiami iš visuomenės. Tai ačiū, Jurgi ir Erica, puikiai išnaudojot savo turimą viešąją įtaką. Pavyzdinis socialiai atsakingų žmonių elgesys.

Kalinių integracijos ir visuomenės atleidimo klausimu visada stengiuosi žiūrėti, kaip elgtųsi Norvegija. Jie yra kalėjimų ir integracijos tobulasis pavyzdys, ko, mano nuomone, turėtų siekti visos save šiuolaikiškomis vadinančios valstybės. Jų kalėjimuose gyvenimo sąlygos ir vykdomos programos net sunkiausius nusikaltėlius paverčia išsilavinusiais, emocijas valdančiais, psichologiškai stabiliais asmenimis. Jie išmokomi dirbti, uždirbti ir NORĖTI dirbti bei būti sveika visuomenės dalimi. O visuomenė juos geranoriškai priima. Norvegijoje iš kalėjimo išėjusių nusikaltėlių mažiau nei 20 proc. patenka ten vėl. Tik 20! Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, šis skaičius daug liūdnesnis – pakartotinai nusikalsta net 62 proc.

Ir štai šis faktas visuomenei turėtų sukrėsti smegenis, nes daugiau nei pusės kalinių sistema nepaverčia į „geresnius žmones“, o visuomenė jų nepaskatina tapti naudingais, produktyviais jos dalyviais. Vietoj to, mes paliekame žmogų tame pačiame lygyje arba paverčiame dar blogesniu, nusikalstančiu pakartotinai ir gal net sunkiau.

Tai absoliučiai niekuo nenaudinga visuomenei ir valstybei. Už kalėjimus mokame mes, pašalpas išėjusiems mokame mes, o jie vegetuoja ir iki gyvenimo pabaigos neatneša jokios naudos. Ar ne geriau būtų skatinti ir priimti žmonių norą atpirkti savo kaltę būnant teigiamu visuomenes dalyviu?

Į šituos klausimus „teisingo“ atsakymo aš neturiu. Galiu tik kviesti į diskusiją. Nežinau apskritai, ar yra teisingas atsakymas, nes jis kaskart keistųsi priklausomai nuo to, ar mes būtume aukos artimųjų, nusikaltėlio artimųjų ar pašalinių žmonių vaidmenyje. Bet viešas ir smerkiantis buvusių kalinių (o dabar produktyvių ir naudingų visuomenės dalyvių) puldinėjimas nepamąstant apie poveikį, kuris daromas visai buvusių kalinių bendruomenei – apgailėtinas ir kenkėjiškas elgesys. Manau, kad dar vienas atsiprašymas nepakenktų – juk minėti kritikuotojai jau tą moka.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Video

00:27
05:44
13:33

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką