Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 18d. 20:00

Namisėdų renesansas. Kodėl tūkstantmečio karta nekiša nosies iš namų?

Renesansas
123RF.com nuotr. / Renesansas

Niekas nebenori iškišti nosies iš savo namų. Bent jau toks įspūdis susidaro panaršius internete. Išreikšdami džiaugsmą dėl atšauktų vakaro planų jaunimas dalijasi filmo „Naujokė“ memais ir Violos Davis „gifais“.

Palengvėjimas, aplankantis išsisukus nuo susitikimo su draugais nagrinėjamas neuromokslininkų esė, o populiarūs žiniasklaidos straipsniai kone reklamuoja namisėdos gyvenimo būdą. Patarimų skyreliuose atsiranda pamokymų, kaip atsisakyti socializavimosi neprarandant draugų.

Kassavaitinis naujienlaiškis „Girls Night In“ ima teikti rekomendacijas jaukiam vakarui namuose: su knygomis, receptais, dėkingumo pratimais ir žvakėmis.

Rankdarbių pardavimo platformoje „Etsy“ šiuo metu galima rasti 11 490 daiktų, reklamuojamų introvertams ir skatinančių džiaugtis palaiminga vienatve.

Tarp „Etsy“ siūlomų pirkinių ir ženkliukas, papuoštas trumpu, bet daug sakančiu užrašu „Anti-Soccial butterfly“ (liet. antisocialus drugelis) ir marškinėliai, skelbiantys: „It’s way too people-y outside“ (lauke per daug žmonių.)

Iš pirmo žvilgsnio tūkstantmečio kartos vienišiaus išpopuliarėjimas atrodo gluminantis. Žinoma, likti namuose smagu. Esi apsaugotas nuo stichijų. Gali žiūrėti televiziją, kurios kokybė pastaruoju metu tikrai smarkiai pagerėjo. Tavo augintinis šalia, jei tik jį turi. Galiausiai, kiekvienam mūsų reikia ramybės, vieniems labiau nei kitiems.

Bet kur dingo tie kiti, kuriems reikia mažiau ramybės? Tie, kurie nuoširdžiai laukia susitikimų su žmonėmis?

Į „Etsy“ paiešką suvedus žodį „ekstravertas“, randami tik 443 pasirinkimai, iš kurių dauguma – vis vien apie introvertus. Ir, jei visame pasaulyje, nuo JAV ir Jungtinės Karalystės iki Japonijos ir Danijos, kalbama apie didžiulę vienatvės krizę, kodėl tiek daug žmonių teigia, kad jų didžiausias troškimas gyvenime yra grįžti namo, išlįsti iš džinsų ir susisukti ant sofos?

Tyrimai teigia, kad šios namisėdiškos šnekos nėra tik juokai: jauni žmonės pastaruoju metu tikrai yra labiau linkę sėdėti namuose.

Tyrimai teigia, kad šios „namisėdiškos“ šnekos nėra tik juokai: jauni žmonės pastaruoju metu tikrai yra labiau linkę sėdėti namuose. 2018 m. tyrime, publikuotame žurnale „Joule“, prieita prie išvados, jog 18–24 m. amerikiečiai namuose praleidžia net 70 proc. daugiau laiko nei kitos amžiaus grupės.

Tais pačiais metais atliktame kitame tyrime, inicijuotame rinkodaros tyrimų kompanijos „Mintel“, buvo atrasta, kad 28 proc. tūkstantmečio kartos atstovų mieliau renkasi alkoholinius gėrimus vartoti namie, nes išėjimas į barą reikalauja per daug pastangų. Tik 15 proc. vyresnės kartos atstovų sutiko su šiuo teiginiu.

Dar vienas įdomus dalykas yra tai, kad visi tie „Etsy“ marškinėliai ir komiksai apie introvertus yra dalis gana paradoksalaus fenomeno: internetas suteikė galimybę daugybei žmonių viešai kalbėti apie savo vienatvę.

Apie „Netflix“ ir rūpinimąsi savimi

Technologijų vaidmuo vienišių išpopuliarėjime – tikrai didžiulis. 2016 m. „New York Times“ straipsnyje Molly Young kelia teoriją, kad tokios programėlės kaip „Tinder“, „Netflix“, „Seamless“ ir „Postmates“ suteikė jauniems žmonėms galimybę nepalikti savo komforto zonos.

„Tai kaip taupomoji sąskaita, – rašo M.Young apie pasirinkimą verčiau likti namie. – Tu augsi labai pamažu. Tu liksi saugus. Tavo lūkesčiai bus pateisinti ir niekada neviršyti.“

Didesnė tikimybė, jog tiesiog nejaukiai stoviniuosi ir išleisi 60 eurų kokteiliams.

Apsilankymą vakarėlyje ar parodos atidaryme M.Young lygina su lažybomis. Galbūt vakarą praleisi taip puikiai, kad atsiminsi visą gyvenimą, bet didesnė tikimybė, jog tiesiog nejaukiai stoviniuosi ir išleisi 60 eurų kokteiliams.

M.Young mano, kad „Netflix“ ir panašios paslaugos ne verčia mus sėdėti namie, o tik sustiprina šį mūsų ir taip turimą poreikį. Savo pasąmonėje mes trokštame ramybės ir komforto, o „Netflix“ patenkina šį troškimą.

123RF.com nuotr./„Netflix“
123RF.com nuotr./„Netflix“

„New York Times“ straipsnyje „Ar aš introvertas, ar tiesiog nemandagus?“, žurnalistė KJ Dell’Antonia teigia, kad namisėdų renesansas gali būti susijęs ir su populiaria, 2012 m. išleista Susan Cain knyga „Tyla“. Ši knyga paskleidė gana teisingą idėją, kad pasirinkimas likti namie gali būti laikomas viena iš rūpinimosi savimi formų.

„Aš neapleidau savo draugų, nevengiau bendravimo su tėvais, mano įsipareigojimai aplinkinei bendruomenei nenukentėjo,“ – pasakoja KJ Dell’Antonia apie tai, kaip nusprendė leisti sau atsisakyti kai kurių kvietimų. – Aš tik taupiau savo energiją ir sufokusavau ją į rūpinimąsi savimi. Užsidariusi tarsi vėžlio kiaute galėjau geriau apsaugoti savo trapią ir jautrią sąmonę.“

Galiausiai KJ Dell’Antonia prieina išvadą, kad buvo per daug įsijautusi į savęs saugojimą nuo bendravimo su aplinkiniais ir kad vis dėlto turėtų savo gyvenime atrasti daugiau laiko draugams, šeimai ir kolegoms. Tačiau dabar, kai vis geriau imame suvokti perdegimo pavojų, o ir perdegti turbūt lengviau nei bet kada anksčiau, žmonėms vis patrauklesnė atrodo mintis, kad kartais prioritetą reikia skirti ramiam buvimui su savimi ir nepasiduoti spaudimui socializuotis.

Poreikis rūpintis savo emocine sveikata ir verčiau likti namuose yra susijęs ir su lytimi. Taffy Brodesser-Akner savo 2018 m. straipsnyje apie aktorės Gwyneth Paltrow itin sėkmingą įmonę „Goop“ pastebi, kad rūpinimasis savo fizine ir emocine gerove išpopuliarėjo tarp moterų kaip būdas persiorientuoti, pakeisti į jas nukreiptus lūkesčius. „Skiriame laiko sau, nes to nusipelnėme – ne vien tik rūpintis kitais“, – teigia T.Brodesser-Akner.

„Scanpix“/AP nuotr./Gwyneth Paltrow savo krautuvėlės „Goop“ atidaryme
„Scanpix“/AP nuotr./Gwyneth Paltrow savo krautuvėlės „Goop“ atidaryme

Jei savo vertę atrasti moterims padeda tokie dalykai kaip japoniškas reiki gydymas ar saviugdos treneriai (tokios paslaugos dažnai aprašomos „Goop“ tinklaraštyje), padėti turėtų ir finansiškai prieinamesni gerovės ritualai, kuriuos galima atlikti tiesiog savo namuose – veido kaukės, dienoraščio rašymas ar jogos pratimai ant svetainės grindų.

Tačiau dar prieš prasidedant šiai rūpinimosi savimi erai, įvairūs veiksniai – užmiesčio išsiplėtimas, namų ūkiai, kuriuose darbus turėjo ir vyras, ir žmona – ėmė lemti, kad JAV gyventojai vis mažiau laiko norėjo skirti bendruomeniškai veiklai.

Kaip Harvardo universiteto politikos mokslų profesorius Robertas Putnamas aiškina savo knygoje „Boulingas vienam: amerikietiškos bendruomenės griūtis ir atkūrimas“, 2000 m. amerikiečiai jau organizavo žymiai mažiau vakarienių draugams ir vis rečiau prisijungdavo prie vietinių boulingo komandų, muzikos grupių ar bažnyčios bendruomenių. Socialinė izoliacija mūsų gyvenimuose stiprėja jau gana ilgą laiką.

Socialinis introvertų burbulas

Akivaizdu, kodėl tūkstantmečio karta mėgaujasi buvimu namie – jie pavargę ir nori pailsėti. Tarp dabartinio jaunimo ima populiarėti vertybė, kurią danų filosofas Svendas Brinkmannas yra pavadinęs „praleidimo džiaugsmu“. „Gyvename kultūroje, kurioje, jei tik kažką praleidžiame, imame jaustis lyg būtume padarę egzistencinio lygio klaidą“, – sako S.Brinkmannas interviu portalui „Vox“. „Nesunku persitempti ir pavargti nuo šio spaudimo, o tada išvis nustojame mėgautis gyvenimu.“

S.Brinkmannas rekomenduoja nepasiduoti impulsui nuolat ieškoti naujų patirčių ir išmokti atrasti prasmę kasdienybės rutinoje.

Tačiau šis džiugus namisėdiškumas galbūt slepia ir tamsiąją pusę. „Introvertiškumo bei sėdėjimo namie idėjos eina koja kojon su įsitikinimu, kad gyvenimas nuolat prastėja“, – sako Malcolmas Harris, knygos „Šiuolaikinis jaunimas: Žmogiškasis kapitalas ir tūkstantmečio kartos atsiradimas“ („Kids These Days: Human Capital and the Making of Millennials“).

Fotolia nuotr./Susimąsčiusi moteris
Fotolia nuotr./Susimąsčiusi moteris

M.Haris įsitikinęs, kad jaunimas dažniau renkasi sėdėjimą namuose ne vien dėl troškimo patirti hygge, bet ir tiesiog todėl, kad yra persidirbę, pavargę, sunerimę dėl būsenos, kurioje šiuo metu yra pasaulis, o galiausiai – dar ir turi per mažai pinigų, kad galėtų sau leisti vakarėlį iki paryčių. Visi tie memai apie gulėjimą lovoje apsikabinus katę galbūt tėra tik bandymas pozityviau pažiūrėti į ne tokias ir linksmas aplinkybes.

Memai apie gulėjimą lovoje apsikabinus katę galbūt tėra tik bandymas pozityviau pažiūrėti į ne tokias ir linksmas aplinkybes.

Tiesa, ne viską lemia vien tik vėlyvojo kapitalizmo problemos – kai kurie žmonės tiesiog nuoširdžiai mieliau renkasi likti namie su kriminaliniu serialu ir didele karšta pica, o ne prisijungti prie draugų šokių aikštelėje.

Vertas dėmesio yra ne toks pasirinkimas, o tas džiugesys, kurio kupini tūkstantmečio kartos atstovai šaukia socialiniuose tinkluose apie savo ramaus vakaro namuose planus. Tokį emocijų transliavimą nemenkai lemia socialinės medijos, kurias naudojame savo asmenybei išreikšti ir sukurti savo viešą paveikslą.

Štai „Instagram“, fotografijomis grįsta platforma, kurioje lyg ir yra visi įrodymai, jog žmonės iš tiesų sėkmingai iškelia koją iš savo namų. Kažkas bėga Lisabonos aikšte. Kažkas lankosi alaus darykloje. Kažkas aprodo seseriai Niujorką. Kadangi „Instagram“ dažniausiai naudojamas pasidalinti patirtimis, šio tinklo vartotojai yra motyvuoti pasidalinti akimirkomis, užfiksuotomis kažkur lankantis.

Tačiau kitose interneto vietose žymiai svarbesni yra ne dalykai, kuriuos patyrei būdamas offline, bet dalykai, apie kuriuos mąstai, būdamas online. Ir kai be tikslo naršai internete ar gulėdamas lovoje skrolini socialinius tinklus, vienas iš dalykų, kuriuos turbūt galvoji, greičiausiai yra tai, kaip smagu vis dėlto būti namie. Taigi pasidalini komiksu apie tai, kokį džiaugsmą teikia burbulų vonia ir pilnas šaldytuvas. Pasidalini ir vaizdo klipu, kuriame komikas Johnas Mulaney pareiškia: „Kažko nedaryti yra tiek daug kartų lengviau nei daryti – neįtikėtina, kad išvis kažką darome.“

O kadangi interneto kultūra skatina ir savikritišką humorą, ir nuoširdumą, tokie komiksai ir vaizdo įrašai įkvepia dar daugiau žmonių pasidalinti savo šeštadienio planais – drybsoti namuose su patogiais treningais. Internete yra madingi įrašai apie sėdėjimą namuose ir viena iš to priežasčių yra tai, kad daugelis žmonių, kurie pamatys ir atkreips dėmesį į tokius įrašus, taip pat sėdi namuose.

123rf.com nuotr./Turistė Amsterdame
123rf.com nuotr./Turistė Amsterdame

Dar vienas privalumas, kurį gali suteikti namisėdiško būdo transliavimas – tai padėti sukurti savo paveikslą tokį, kokį nori matyti. Tai ir būdas atgauti kontrolę, jei jauti socialinį nerimą, ir savigyna prieš visuomenės spaudimą jaunam žmogui nuolat demonstruoti sėkmingą, blizgantį, nuotykių kupiną gyvenimą. Tai žingsnis, leidžiantis parodyti jėgą. Pokštavimas „Twitter“ apie tai, kaip lauki, kol gyvenimo meilė pati tave suras tavo namuose, yra būdas parodyti pasauliui, kad esi patenkintas savo paties kompanija ir jautiesi laimingas su ar be socializavimosi planų, ir nesi kamuojamas jokių vienatvės ar atstūmimo kančių.

Žinoma, jei bendrauji su kitais žmonėmis internete, nesi visiškai vienišas. Interneto dėka sėdėjimas namuose įgavo visai naują pobūdį. Pasislėpę po antklodėmis jaučiamės atsipalaidavę ir saugūs, galintys lengviau atsipūsti, kad išsisukome nuo betikslių kalbų apie nieką ir bandymų susišnekėti grojant garsiai muzikai. Tačiau dalis mūsų vis vien nori bendravimo – tad griebiamės telefonų ir dalinamės malonumu būti vieniems.

„Quartz“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką