Dabar populiaru
Publikuota: 2019 spalio 20d. 09:05

Nepale savanoriaujanti Monika – apie kultūrų skirtumus, baltojo gelbėtojo įvaizdį ir kodėl jos du diplomai čia beverčiai

Monika Beniulytė
Asmeninio albumo nuotr. / Monika Beniulytė

Nepale savanoriaujanti misionierė Monika Beniulytė prisipažįsta, kad prisitaikyti prie svetimos kultūros nebuvo lengva. Ir dabar nėra lengva. Dar sunkiau suvokti savo bejėgiškumą, kad iš tiesų tu niekuo negali tiems žmonėms padėti, tik sėdėti kartu su jais, verkti ir dalintis didžiausia vertybe – žmogiška šiluma. Susipažinkite su jos pasakojimu apie šalį, kurią mes labiau pažįstame tik kaip turizmo kryptį.

Monika, nuo ko prasidėjo savanorystės kelias?

– Pirmoji sėkla, sakyčiau, nukrito dar būnant paaugle, tada labai norėjau keliauti po pasaulį. Tuo metu buvo atsiradę įvairių savanorystės projektų. Taip išvažiavau į vieną Airijos salą, kur savanoriavau su maža nevyriausybine organizacija, dirbančia aplinkosaugos srityje. Su savanorių grupele mes dvi savaites kovojome su invazine augalų rūšimi: kapojome, pjovėme tą augalą, visur, kur buvo paplitęs.

Tai buvo toks darbo komandoje supratimas, susipažinimas su kita šalimi ir žmonėmis. Na, ir taip pirmas savanorystės grūdelis įkrito. Po to savanorystė tapo mano tikėjimo dalimi. Aš ilgametė Katedros parapijos lankytoja.

Mes ten turėjom šaunią bendruomenę ir vis kas nors iš tos bendruomenės pasakydavo: na, ką nors padarom, pasavanoriaujam. Ir mano viena draugė, su kuria mes seniai pažįstamos ir tikėjimo kelionėje, mane paragino eiti savanoriauti į „Betaniją“ ( „Carito“ socialinės pagalbos ir integracijos centras – aut. pastaba).

Asmeninio albumo nuotr./Nepale
Asmeninio albumo nuotr./Nepale

Tuo metu, prieš kokius 6–7 metus, nežinojau, kas ta „Betanija“. Ilgą laiką turėjau baimių, susijusių su priklausomais asmenimis, benamiais. Gatvėje pamačiusi nedrįsdavau prieiti, kartais net apeidavau lanku, nes man jie atrodė agresyvūs, baisūs. Bet tada mus kvietė su laisva programa, nesakė, ką mes turime daryti, kvietė ateiti, būti su tais žmonėmis.

Ėjau vedama didelės baimės, norėjau per savanorystę patirti bendravimą, juos suprasti ir nugalėti baimę pakalbinti kitokį žmogų. Man tai buvo būdas peržengti save. Tuo metu buvo dėkingas laikotarpis, pora savaičių iki šv. Kalėdų, visi grupelėse darė kalėdinius vainikus, rašė atvirukus.

Ir mus ten įstūmė – eikit ir bendraukit (juokiasi). Išoriškai nusižiūrėjau stalą, kur daugiau moteriškių, ir prie jų prisėdusi klausiau, kuo vardu. Viena sako: „Aš Liuda“, kita: „Aš Marija“. Pradėjome kalbėtis. Jau pirmą vakarą man pavyko išklausyti tų lankytojų gyvenimo istorijų ir tos istorijos nuėmė man visą baimę.

Vienas iš pačių sunkiausių dalykų yra išsėdėti šalia: kartais prie nesipraususio, pikto, liūdinčio – tiesiog priimti jį tokį, koks jis yra.

Padėjo nevertinti tų žmonių kaip objektų su etikete, bet grąžino man jų žmogiškąjį pavidalą. Nuo vaikystės girdėdavom sąvoką bomžas, o man tie žmonės tapo ne bomžais, bet Marija, Liuda, jie įgavo veidus. Iki šiol atsimenu, kaip mane sukrėtė tas pirmas vakaras ir tos istorijos. Būti nėra lengva.

Vienas iš pačių sunkiausių dalykų yra išsėdėti šalia: kartais prie nesipraususio, prie pikto, liūdinčio ar verkiančio – tiesiog išbūti šalia ir priimti jį tokį, koks jis yra. Tada atpažįsti ir savo ribas, ko tu negali priimti, ką tau norisi keisti. Bet reikia suprasti, kad tavo, kaip savanorio, vertė yra patikėti jo paties galiomis.

Kada ir kaip supratai, kad nori daugiau – būti misioniere?

– Čia atgimė gal senas noras keliauti. Man vis norėjosi keliauti, pažinti. Kai po pertraukos grįžau dirbti į „Caritą“, atgimė noras grįžti prie humanitarinės idėjos, kurią turėjau mokykloje, universitete. Trejus metus dirbdama „Carite“ sutikau žmonių iš užsienio ir tie susitikimai man pakurstė ugnį, kad reikia kažkur važiuoti.

Pirmiausia pradėjau ieškoti „Carite“, bet tuo metu pasiūlymų neturėjo. Tuomet pamačiau Europos Komisijos EU Aid Volunteers“ tinklalapį, skirtą profesionalams, ir pradėjau ieškoti ten. Vėlgi iš tokių šiek tiek egoistiškų paskatų ieškojau ir radau projektą Nepale. Pagalvojau, kad reikia bandyti, nes jau prieš tai buvau suplanavusi asmenines atostogas Nepale su draugų kompanija. Prieš pat atostogas lengva ranka užpildžiau paraišką ir išsiunčiau.

Nepale viskas kitaip nei Europoje: neregėti dalykai, begaliniai kontrastai tarp turtingų ir skurdžių žmonių. Kalnuose atokios vietovės, kur žmonės gyvena, sakyčiau, kaip prieš šimtą metų Lietuvoje. Bet bendraujant atsiskleidė žmonių šiltumas, nuoširdumas ir užsidegė noras čia grįžti. Parskridusi namo radau pašte laišką, kad po keleto dienų bus darbo pokalbis būtent tam projektui. Sėkmingai jį perėjau, gal dėl to, kad jau buvau mačiusi Nepalą. Ir gana greitai susikroviau lagaminus, atsisveikinau su šeima ir atsidūriau Nepale.

Asmeninio albumo nuotr./Nepale
Asmeninio albumo nuotr./Nepale

Ar buvo sunku išvažiuoti?

– Tikrai buvo sunku ir baisu. Džiaugsmas – kai atrinko, bet po to nueini pas tėvus ir sakai, kad išvažiuoji į Nepalą metams. Ir kai matai, kad tėtis be žodžių tiesiog sėdi, supranti, kad artimiesiems tai yra smūgis. Sunku buvo ir darbą palikti, ir kolegas, ten buvo mūsų auksinė grupė žmonių, su kuriais labai daug išmokau. Kai jau turi priimti tą sprendimą, žengti per slenkstį – yra baisu.

Buvo naktų, kai nemiegodavau, galvodavau – kam man to reikia. Bet iš kitos pusės: žinojau, kad jeigu to nepadarysiu, save graušiu visą likusį gyvenimą. Tai yra auka. Ir šitą reikėtų suprasti visiems būsimiems savanoriams. Tai, kad tu šiandien gali išvažiuoti į kitą šalį, ypač ilgam laikui, nėra vien tavo nuopelnas, šlovė ir garbė, tai yra auka, kurią tau aukoja tavo šeima ir draugai. Jie atiduoda tave pasauliui, palaimina ir sutinka tavęs nematyti.

Turistai fotografuoja, kaip gatvėje karvė kasosi tarpuragį į stulpą; ir pagavau save, kad manęs ta karvė jau nebestebina.

O kaip Nepale priėmė vietiniai gyventojai? Kokia buvo pradžia?

– Įdomi buvo pradžia. Buvo šokas. Fotografavau kiekvieną kampelį ir siunčiau draugams, rašiau tinklaraštį, bandžiau įsidėmėti kiekvieną detalę. Prisimenu, kaip pirmomis dienomis viskas „sproginėja“. Nors į Nepalą atvažiuoja daug užsieniečių, jie apsižiūri, apsisuka ir išvažiuoja. Tie, kurie lieka, nepaliečiams yra egzotika ir stebuklas. Kai jie pamato, kad tu grįžti trečią, ketvirtą kartą ir dar pasakai keletą žodžių nepalietiškai, jiems atrodo įspūdinga. Jie gerbia tave, kad atvažiuoji dirbti nevyriausybinėje organizacijoje.

Prisimenu, kaip vakare išėjome į miestą pasivaikščioti ir matome – turistai fotografuoja, kaip gatvėje karvė kasosi tarpuragį į stulpą. Jie taip intensyviai fotografuoja, o mes einame ir juokiamės; ir pagavau save, kad manęs ta karvė jau nebestebina. Po tų metų suprantu, kad pripratau: jaučiuosi jaukiai, saugiai ir įprastai.

Ir kokia yra tavo auka, misija Nepale?

– Šiuo metu dalyvauju jau antrame projekte. Pirmas projektas truko 9 mėnesius vietinėje nepaliečių nevyriausybinėje organizacijoje Katmandu slėnyje. Ji dirba stengdamasi užtikrinti aplinkinių bendruomenių sveikatą, švietimą, ekonominį užimtumą, ypač moterų ir ypač Dalit bendruomenės narių. Tai žemiausia kasta, kuri yra paveldėta. Įstatymiškai Nepale kastų sistema jau keletą metų uždrausta, bet praktikoje ji be galo stipriai įsivyravusi.

Po šio projekto man pasirodė, kad neužteko laiko ką nors realiai pakeisti. Man atrodė, kad norint tikrai kažką pakeisti, reikia šiame krašte būti kokius 10–15 metų. Tokios prabangos aš dar neplanuoju (juokiasi), bet bandžiau pasilikti ilgiau ir radau kitą projektą. Šiandien dirbu su Suomijos Raudonuoju Kryžiumi ir kaip jų atstovė – su Nepalo Raudonuoju Kryžiumi. Dirbu su projektų vertinimu, jų stebėsena, bet ieškau būdų, kaip daugiau išvykti į bendruomenes, lankytis pas žmones.

Asmeninio albumo nuotr./Nepale
Asmeninio albumo nuotr./Nepale

Kokiomis patirtimis galėtum pasidalinti?

– Man tai yra iššūkis mokytis kitokio gyvenimo. Nes labai lygini su Europa: ten žmonės aktyvūs, punktualūs, o čia visi vėluoja, nepadaro darbų. Ir tada labai lengva būti nepatenkintam, kad čia taip nėra. Bet svarbu suprasti ir priimti tai, kad čia kai kuriose srityse žmonės nėra pažengę kaip Europoje ir kad jie turi, ko mokytis iš tavęs ir tai yra valio, nes to ir atvažiavai.

Kitas pavojus – labai lengva vaidinti „baltąjį gelbėtoją“, nes žmonės žiūri į tave su pagarba, jie galvoja, kad tu esi baltas, tu esi protingas, jie klauso tavęs. Bet tas darbas uždeda atsakomybę, esi atsakingas suprasti, ką tu sugebi, o kur geriau patylėti. Ir paskutiniu metu man neduoda ramybės vieni žodžiai apie bendravimą su likimo nuskriaustais, neprisimenu kieno pasakyti: „Nesvarbu, kiek turiu diplomų, kiek universitetų esu baigęs, bet jų gyvenime aš nesuprantu net abėcėlės.“

Taip, aš esu išsilavinusi, turiu kelis diplomus, bet kai atvažiuoju čia, nemoku net jų gyvenimo abėcėlės. Aš matau, kaip žmonės kruvinai dirba, stengiasi išlaikyti didžiulę šeimą. Ir kaip su tais visais diplomais paaiškinti tam žmogui, kaip įkurti verslą, jei tu pats nemokėtum užkurti ugnies jų molinėj asloj. Ir čia atsitrenki į įvairiausias ribas, kartais supranti, kad negali nieko tam žmogui padėti. Tiesiog gali būti šalia, paimti už rankos, verkti kartu. Tada tiesiog sėdi kartu parietęs kojas ir žiūri į akis, nes nieko daugiau negali padaryti.

Ką tai suteikia tau kaip asmenybei?

– Tikriausiai kiekvienam savanoriui yra skirtingai, priklauso, ko jis ieško. Bet man per tuos metus Nepale ši savanorystė yra milžiniška kantrybės mokykla, kantrybės šalyje, kur viskas vėluoja. Kartais prie pietų stalo su savanoriais mes pasikalbam, kodėl taip yra. Tačiau reikia suvokti kultūrų skirtumus, kad šalis yra kitokia, kad labai skirtingas lyčių suvokimas. Todėl kaip moteris mokausi kai kur už save pakovoti, bet kitur ir nusileisti, nes tokia kultūra.

Mokaisi priimti tą skirtingumą. Ir ne visos patirtys yra malonios, kartais labai skaudžiai suvoki savo ribotumą ir bejėgystę, suvoki savo trūkumus, kai būni nekantri ar užsispyrusi. Suvoki, kad ir tu esi netobula. Ta patirtis kitoje šalyje pažadina tave. Žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys, bet jis mokosi visą gyvenimą pažinti save, todėl svarbu to mokymosi neatidėti, priimti tiesą apie save, kad ir kokia ji kartais būna skaudi.

Asmeninio albumo nuotr./Nepale
Asmeninio albumo nuotr./Nepale

Ką patartum norintiems tapti misionieriais?

– Pirmiausia – nepamiršti techninių dalykų: galiojantis pasas, viza. Pasiskaitykite Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijas apie tą šalį dėl skiepų. Čia tokie banalūs dalykai, bet reikia jų nepamiršti, nes savanoriui svarbu rūpintis savimi, savo sveikata ir netapti našta tai bendruomenei.

Dar prieš savanorystę svarbu suprasti, kodėl man to reikia. Savo širdies kampelyje gerai pagalvoti, labai sąžiningai užduoti sau šitą klausimą. Ar aš noriu pasipuikuoti, parodyti draugams nuotraukas, pasifotografuoti su badaujančiais Afrikos vaikučiais ir sakyti: „O, žiūrėkit kaip baisu.“

Kartais labai skaudžiai suvoki savo ribotumą ir bejėgystę, suvoki savo trūkumus, kai būni nekantri ar užsispyrusi.

Ar aš noriu ko nors išmokti, pagalvoti, ką aš galiu duoti. Sunkiausia tiek organizacijai, tiek pačiam savanoriui, kai žmogus pervertina savo jėgas, savo galimybes ir atvažiuoja savanoriauti srityje, kurios jis neišmano. Žmogus turi būti sąžiningas, kad nuo pirmos dienos teiktų naudą, o ne keltų chaosą.

Ar yra dalykų, kuriuos reikėtų gerai apmąstyti savanoriams prieš išvykimą?

– Manau, kad svarbiausia dar prieš išvažiuojant pagalvoti apie paramą, kas tave kaip žmogų motyvuoja gyvenime. Žmogui reikia pasiruošti: šeima bus už tūkstančių kilometrų ir kas tada palaikys gyvenime, kur aš rasiu stiprybės? Ir pati savo kailiu patyriau, kokią didelę dalį užėmė mano bendruomenė. Tik atvažiavusi į Nepalą, kuriame krikščionybės beveik nerasta, čia yra tik 1 proc. krikščionių, suvokiau, kad krikščionybės nebuvimas yra alkis.

Jaučiau didelę atskirtį. Lietuvoje esame išlepinti prieigos prie bažnyčios, o čia viso to nėra. Tik po 9 mėnesių, pakeitusi gyvenamą vietą, aš vėl galiu eiti į mišias ir vėl turiu savo mažulytę bendruomenę. Ir nesvarbu, ar tu esi tikintis žmogus, ar važinėji dviračiu, skaitai popierines knygas – turi įvertinti, ar galėsi tai daryti nuvykęs į kitą šalį. Reikia pasiruošti tam, kaip elgsiesi, jei bus ne taip, kaip įsivaizdavai.

Tačiau visiems abejojantiems ar bijantiems noriu perduoti vieną žodį – drąsos. Nėra prasmės lyginti savo kelio su kitais ar bandyti iš anksto viską nuspėti. Jeigu yra noras ir pašaukimas širdyje – eikite ir darykite, nes kiekvienas lašelis prisideda. Man atrodo, Motinos Teresės yra tokia graži citata: „Kartais mums atrodo, kad tai, ką darome, tik lašas jūroje. Bet vandenynas būtų mažesnis, jei jame trūktų to lašo.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:07
01:20
02:44

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką