Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 22d. 17:00

Niekada netapiusi 75-erių A.Vosylienė: paimti į rankas teptuką sugundė dukros palikti dažai

Alvyda Vosylienė atrado tapybą
Asmeninio archyvo nuotr. / Alvyda Vosylienė atrado tapybą

Nors karantinas ne vienam sukėlė apmaudą, Alvyda Vosylienė – išimtis. Būtent karantino metu, būdama beveik 75-erių metų amžiaus, ji atrado naują pomėgį.

Niekada anksčiau nebandžiusi tapyti, senjorė džiaugiasi, jog tai tapo ne tik įdomiu užsiėmimu, bet ir sėkmingu gydymu – tapydama ji išsigydė kraujospūdžio problemas.

Tapyti niekada nebandė

„Kokia aš tapytoja?“, – kuklinasi A.Vosylienė, vos pradėjusi pokalbį. Tačiau darbai iš tiesų gražūs ir niekaip nesitiki, jog moteris praktikuojasi vos kelis mėnesius. Tapyti ji pradėjo paskelbus karantiną – taip ir nenustojo.

Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai
Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai

Paklausta, ar anksčiau gyvenime buvo susijusi su menu, A.Vosylienė nusikrato – visą gyvenimą buvusi darbšti, nesunku buvo nei pastatyti pavėsinę, nei susiręsti kokį baldą, o, reikalui esant, ir pamūrydavo, tačiau piešti neteko niekada.

„Kalbant apie meninius sugebėjimus, vienintelis dalykas, kurį dariau, tai anksčiau, dar jaunystėje, labai mėgau siūti. Siūdavau viską – ir vaikus, ir vyrą aprengdavau. Tik batų nesiuvau“, – juokiasi moteris.

Moteris šiuo metu vieniša, vyrą palaidojo prieš 20 metų ir save vadina namisėda: „Karantinas nieko nepakeitė, visada labiausiai mėgdavau laiką leisti namuose. Todėl dabar džiaugiuosi atradusi naują veiklą“, – sako ji.

Laimingas atsitiktinumas

Atrastas pomėgis tapyti, anot A.Vosylienės, yra visiškas atsitiktinumas: „Visada gyvenau įtemptą gyvenimą, todėl nebuvo kada pagalvoti apie savęs ieškojimus.

Dukra baigė Stepo Žuko dailės technikumą ir prieš 13 metų išsikraustė gyventi į Dubliną. Tuomet visus jos likusius daiktus sukroviau į dėžes, nes buvo gaila išmesti. Visai neseniai, tvarkydama namus, radau jos dažus – dar visai nesudžiūvę“, – apie įvykį, paskatinusį ją tapyti, pasakoja senjorė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai
Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai

Vėliau, nuėjusi pas seserį, A.Vosylienė pamatė paveikslą, kuris ją įkvėpė: „Jame buvo žvakė, pamerkti kaštono žiedai. Man taip patiko, jog pasakiau seseriai, kad norėčiau nupiešti tokį patį. Tiesiog mintyse pagalvojau – o kodėl aš negalėčiau? Ji tik šyptelėjo į mane pažiūrėjusi, tačiau po kiek laiko, nieko nesakiusi, atnešė paveikslą man į namus“, – pasakoja senjorė, kuri dabar įkvėpimo ieško aplinkoje, piešia gamtos vaizdus, žmonių siluetus.

Menas išgydė

Kalbant apie kantrybę, kurios reikėjo, kad to išmoktų, senjorė neslepia – ne vieną darbą yra tekę užteplioti ir pradėti iš naujo: „Man ir dabar dar gerai nesiseka, bet kantrybės visai nereikia. Atvirkščiai – jaučiu pasitenkinimą, jokios įtampos, viskas atslūgsta, jokių minčių.

Aš, galima sakyti, netgi sveikstu tapydama. Turiu hipertenziją, labai šokinėja kraujo spaudimas, tačiau tapyba mane nuramina, bėdų su kraujo spaudimu jau kuris laikas nebeturiu“, – pasakoja moteris apie meno terapines savybes.

Paklausta, ar anksčiau gyvenime buvo susijusi su menu, A.Vosylienė nusikrato – piešti neteko niekada.

Amžius – nesvarbus

Anot A.Vosylienės, amžius nesvarbus – jei kažko labai nori, reikia bandyti: „Svarbu atrasti, kas patinka. Kai jau niekur neini, amžius visgi didelis, gali ieškoti savęs. Kai pagalvoji, 75-eri – jau daug, nors, man atrodo, visai dar nedaug“, – juokiasi pozityvi senjorė.

Paklausta, ar bandė parduoti savo darbus, senjorė iškart atmeta tokią galimybę: „Oi, ne! Tris darbus atidaviau krikšto sūnui su žmona, bet parduoti tikrai ne!, – kuklinasi senjorė. – Laikau tik sau, dukrai parodau. Mane visi labai skatina, bet aš kiekvienam savo darbe dar randu klaidų, o ir kiek pasirinkimo dabar yra...“.

Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai
Asmeninio archyvo nuotr. /Alvydos Vosylienės nutapyti paveikslai

Tačiau, nors savo darbų moteris nepardavinėja, ji teigia besidžiaugianti pomėgio suteikta ne materialia nauda: „Visgi džiaugiuosi, kad pomėgis pataisė mano sveikatą ir kitiems linkiu išdrįsti pabandyti. Tik iš pradžių nedrąsu, o paskui, pradėjus, supranti, jog visai malonu ir spalvas maišyti, ir teplioti. Man tai poilsis“, – pasakoja A.Vosylienė.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką