Dabar populiaru
Publikuota: 2020 sausio 4d. 16:21

Organizmų ląstelių tyrinėjimą Raminta iškeitė į mezgimą: „Pradėjusi tai daryti ėmiau pasitikėti savimi“

Raminta Vaišnorienė
Europos socialinio fondo agentūros nuotr. / Raminta Vaišnorienė

Pirmadienis, tačiau Klaipėdoje turgaus link vedančios gatvės kaip niekada tuščios. Vienoje jų už pravertų durų aidi klegesys ir moterų juokas. Ko gero, ten – „Kūrybiško verslo uosto“ būstinė. Viduje pasitinka itin ryškios spalvos, gera nuotaika, siuvimo mašinų dūzgesys ir savo gyvenimo kelią atradusi 30-metė Raminta Vaišnorienė. Ji yra molekulinės biologijos specialistė, organizmų ląstelių tyrinėjimą iškeitusi į autentiškų šalikų kilpų skaičiavimą.

„Mano draugystė su siūlais prasidėjo, kai buvau maža. Nemėgau ilgai žaisti su draugais kieme. Išmokusi skaityti, daug skaičiau. Vėliau panorau išmokti megzti. Prašiau mamos, kad išmokytų, bet ji vis neturėjo laiko. Mezgimo malonumą man padovanojo amžinąjį atilsį močiutė.

Dažniausiai megzdavau iš siūlų likučių. Pamenu, penktoje klasėje nusimezgiau sijoną ir liemenę ir išdidžiai vilkėjau. Sulaukiau labai daug kritikos. Mano drabužiai buvo kitokie nei kitų vaikų, o augant kaime nevalia išsiskirti. Tada sijoną numezgiau kampu ir papuošiau kutais. Tikriausiai juos mėgstu nuo vaikystės, nes iki šiol taip dekoruoju savo šalikus“, – į prisiminimus leidžiasi Raminta.

Vaikščiojau ir visiems kartojau, kad mes gelbėjame gyvybes, tad kaip galime skaičiuoti laiką?

Ji baigė molekulinę biologiją ir dvejus metus dirbo ligoninėje. Tačiau niekaip negalėjo susitaikyti su institucijos ir jos darbuotojų požiūriu į darbą.

„Labiausiai nuo darbo ligoninėje mane atbaidė tokios kolegų replikos kaip: „Kodėl aš turėčiau tai daryti?“, „Tai – ne mano darbas“ ar „Mano darbo laikas jau baigėsi.“ Vaikščiojau ir visiems kartojau, kad mes gelbėjame gyvybes, tad kaip galime skaičiuoti laiką? Nesupratau, kodėl kiti eikvoja laisvas minutes kavai gerti ir apkalboms“, – atvirauja pašnekovė.

Išėjusi motinystės atostogų, Raminta pažvelgė į savo gyvenimą iš šono ir suvokė, kad yra ne savo vietoje. Dukrai užmigus, ji grįždavo prie senojo pomėgio ir megzdama pajusdavo ramybę. Galimybė visą laisvą laiką skirti mezgimui, nėrimui ar siuvinėjimui jai buvo didžiausias apdovanojimas. Palaikoma savo vyro moteris pasiryžo pagaliau daryti tai, kas patinka jai, ir prisijungė prie „Klaipėdos kūrybiško verslo uosto“ projekto veiklos.

„Atėjusi čia supratau, kad viskas nėra taip paprasta, kaip man atrodė. Įsivaizdavau, kad štai, turiu produktą, įkeliu į internetinę parduotuvę ir jį nuperka. Deja. Manęs laukė nemažai iššūkių. Per šį pusmetį kaip asmenybė paaugau tiek, kiek nepavyko per dvejus metus buvusiame darbe.

Europos socialinio fondo agentūros nuotr./Raminta Vaišnorienė
Europos socialinio fondo agentūros nuotr./Raminta Vaišnorienė

Atrodo, ten galėjau tobulėti ir turėjau daug laisvo laiko. O čia – spaudžia terminai, niekada neužtenka laiko ir net sulaukiu konstruktyvios kritikos. Tačiau mėgaujuosi kūryba. Būna, kad nieko nebesinori. Pradedu galvoti, kad pavargau ir nebežinau, ką iš viso čia veikiu. Bet ateinu į verslo uostą, sutinku kolegas ir jie sako: „Darom, darom, darom dar daugiau, viskas gerai, pamatysi, mums viskas pavyks.“ Ir aš jais tikiu“, – apie gyvenimą siuvykloje pasakoja Raminta.

Jauna moteris mezga šalikus. Tai vienetiniai rankų darbo kūriniai. Kai kuriems jų Raminta netgi davė vardus. Štai vieną ji vadina „Visos klaidos yra ištaisomos“. Taip šalikas buvo pavadintas, kai mezgant mezgimo mašina paspruko kelios kilpos. Pašnekovė mezginį jau buvo įpusėjusi, tačiau, užuot išardžiusi ir mezgusi iš naujo, nusprendė gražiai apnerti kiekvieną kraštelį, o netobulą šaliko vietą papuošti storesniu kitos spalvos sluoksniu.

„Dabar mano gyvenime metas saviraiškai. Pradėjusi tai daryti ėmiau pasitikėti savimi. Kurdama susidėlioju save į vietas. Vaikystėje šeima žinojo, kuo užsiimu, nors manęs nepalaikė. Namie nenuslėpsi, kad perki siūlus ir mezgi. Tačiau nė vienas mano draugas, klasiokas ar kursiokas nežinojo, ką veikiu. Visiems siuvinėti ar megzti atrodė ne lygis, todėl aš to gėdijausi. Juk mezga tik močiutės.

Dabar galiu drąsiai pasakyti, ką darau, ir parodyti savo darbus. Taip pat galiu įrodyti, kad mezginiai nėra tik megztiniai, su kuriais kaimuose vaikšto seneliai ir senelės“, – sako Raminta.

Visiems siuvinėti ar megzti atrodė ne lygis, todėl aš to gėdijausi. Dabar galiu drąsiai pasakyti, ką darau, ir parodyti savo darbus.

Jai – vos trisdešimt, tačiau ji gali didžiuotis ne tik talentu megzti, bet ir giliamintiškumu. Moteriai atrodo, kad mažesniuose miestuose ir kaimuose gyvenantis jaunimas turėtų nustoti bijoti išsiskirti ir rasti drąsos pripažinti sau, ką iš tikrųjų nori veikti gyvenime.

„Suprantu, kad iššvaisčiau labai daug laiko. Norėčiau, kad jauni žmonės suvoktų, jog nebūtina studijuoti universitete ekonomikos ar vadybos, nes tai prestižinės specialybės. Jeigu kas nors nori būti virėju ar kurti gėlių kompozicijas – puiku! Juk pilna būdų, kaip galima išreikšti save“, – įsitikinusi pašnekovė.

Raminta yra tikras pavyzdys žmogaus, užsiimančio širdžiai artima veikla. Tai išduoda iš jos trykštanti energija, spindinčios akys, noras dalytis planais. Moteris teigia, kad turėdama galimybę kurti jaučiasi laimingesnė nei kada nors anksčiau. Verslo centrą palikome be Ramintos megztų šalikų, bet apdovanoti įkvėpimu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Šiuolaikiškos studijos

Video

01:06
01:38
01:19

Esports namai

Susikurk savo vasaros namus su IKEA

URBAN˙/

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką