„Tauragės kurjerio“ žurnalistei jie pasakojo, kaip tuo metu atrodė Tauragės pilis, kaip jie protestavo prieš itin griežtą anglų kalbos mokytoją, kaip per egzaminus nusirašinėjo tualete... Net apie „roboksus“ išklojo. Nežinote, kas tai?
Laivo kapitonas, mokytojai, gydytojai ir mokslininkas
Garbaus amžiaus sulaukę klasės draugai į susitikimą, kai kurie lydimi savo vaikų, atvyko iš įvairių Lietuvos miestų – Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Visagino. Dvi senjoros gyvena Tauragėje, viena Žygaičiuose. Klasės draugai ilgai laikėsi tradicijos susitikti kas penkerius metus, tačiau pastaraisiais metais tai daro kasmet. Vieni jų gimę 1938, kiti – 1939-aisiais, jauniausias – 1940 m. Esą kas žino, gal kuriam nors tai jau paskutinė galimybė pamatyti buvusius klasės draugus.
Šeštadienį pilies kiemelyje labinosi Tauragėje tebegyvenantys Sofija Jonikaitė-Gargasienė, Genovaitė Gailiutė-Stirbienė, Aldona Paulauskaitė-Geležiūnienė ir iš toliau atvykę Jonas Skirius, Česlovas Gečas, Andrius Andriejus, Nijolė Kaunietytė-Barauskienė, Žydrūnas Naujokas. Tauragėje prie vaišių stalo jų laukė Marytė Poškaitė-Uksienė. Vilniuje gyvenanti Onutė Juškytė susitikime nedalyvavo, tačiau buvusiems klasės draugams į susitikimą atsiuntė atviruką su palinkėjimais.
Susitikę mokytojos, dėstytojas, gydytoja, inžinierius-mechanikas, buhalterė, šilumininkas, laivo kapitonas ir kitų profesijų atstovai suskaičiavo iš viso turį 23 anūkus. Kiekvienas žurnalistei atvirai išpasakojo, kokius mokslus baigė, kuo ir kur dirbo. Viena jų – medikė Nijolė Kaunietytė-Barauskienė didžiuojasi 48 metus dirbusi Kauno medicinos klinikose, Sofija Jonikaitė-Gargasienė ilgus metus plušėjo pirmojoje šalies lino audinių apdirbimo komandoje. Šilumininkas Andrius Andriejus mokslus baigė Maskvos energetikos universitete.
Buvę klasės draugai pasakojo, kad jų laida išaugino ir mokslininką J.Venckų. Jis gyvena Maskvoje. Klasės susitikimuose jis niekada nedalyvavo.
Šios klasės auklėtojas Jonas Navasaitis jau seniai iškeliavęs amžinojo poilsio. Jis dalyvavo vos keliuose šios klasės susitikimuose. Jiems dėstė ir vėliau Tauragės garbės piliečio titulą pelnęs garsus Tauragės matematikas Rene Barščiauskas (a.a. 2009 m.). Šiai laidai baigiant mokyklą jai vadovavo direktorius Bronius Šimkevičius (a.a. 2009 m.).
Atvežė dovaną muziejui
Taip jau nutinka, kad trečią kartą 1957 m. laidos susitikimo oficialiąją dalį veda Tauragės krašto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Viktoras Kovšovas. Tais metais, kai ši laida baigė mokyklą, jis tik gimė.
36 metus laivo kapitonu dirbęs Ž.Naujokas V.Kovšovui atsidėkodamas už šiltą sutikimą yra padovanojęs savo mokyklinį nuotraukų albumą ir dvi knygas. Savo, Ž.Naujoko ir žurnalistės Adelės Žičkuvienės dokumentines apybraižas „Laiškai iš jūros. Jūrų kapitono Naujoko žvejybos istorija“ ir „Ilgesio tiltai. Laiškai iš jūros ir kranto“. Šįkart Ž.Naujokas V.Kovšovui ir muziejui dovanų atvežė unikalaus dokumento – laivo, kurio kapitonas jis buvo, radiogramos kopiją.
Po sausio 13-osios įvykių Argentinoje rašyta radiograma buvo adresuota paskutiniam Sovietų Sąjungos vadovui Michailui Gorbačiovui, šios šalies gynybos ministrui Dmitrijui Jazovui, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui ir kitiems svarbiems asmenims, taip pat laikraščių redakcijoms. Radiogramoje Ž.Naujokas prašo susiklosčiusią šalių situaciją išspręsti taikiu būtu, be kraujo praliejimo. Radiogramą pasirašė 40 laivo įgulos narių – ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių žmonės.
Garbaus amžiaus sulaukę klasės draugai į susitikimą, kai kurie lydimi savo vaikų, atvyko iš įvairių Lietuvos miestų – Klaipėdos, Vilniaus, Kauno, Visagino.
Abu pasaulio ašigalius aplankiusiam Ž.Naujokui pernai buvo įteikta LR Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus padėka už pasiaukojimą savo profesijai, aktyvią visuomeninę veiklą, už tai, kad jūrai ir Lietuvos jūreivystei skyrė didžiąją dalį savo gyvenimo. Įdomu ir tai, kad Tauragė išaugino ne vieną kapitoną – Žydrūno Naujoko vyresnysis brolis Vygantas taip pat juo buvo, tik jūroje mažiau savo gyvenimo praleido.
Radiogramos kopiją Ž.Naujokas žadėjo palikti ir dabartiniam M.Mažvydo progimnazijos direktoriui Remigijui Masteikai. Nors 1957-ųjų laida dabartiniame mokyklos pastate nesimokė, anot Ž.Naujoko, vis tiek tai buvusi pirmoji vidurinė mokykla.
Aldona Paulauskaitė-Geležiūnienė pasakojo, kad iki karo Tauragėje veikė dvi vidurinės mokyklos. Pirmojoje vidurinėje mokėsi berniukai, antrojoje – mergaitės. Ji į pirmąją vidurinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Tauragės pilyje, atėjo mokytis nuo devintos klasės.
Buvo nedažyta ir negraži
Vienuolikmetė Tauragės mokymo įstaiga pirmąja vidurine mokykla buvo pavadinta 1949 m. Pirmoji vidurinė į pilį iš mokytojų seminarijos patalpų perkelta 1954-aisiais. Mokytojai ir mokiniai patys suremontavo klases, aktų salę, pastatė dirbtuves. Būtent iš pilyje įkurdintos mokyklos susirinkusieji ir iškeliavo į pasaulį.
„Tauragės kurjerio“ žurnalistei susirinkusieji pasakojo, kad jų klasė buvo įsikūrusi Tauragės pilies pagrindiniame korpuse – palei Dariaus ir Girėno gatvę. Pastatas buvęs labai nedailus. Pastatai ir bokštai nedažyti, pilki. Vienas lyg net netinkuotas. Viename pilies ansamblio pastatų buvo įkurdintas bendrabutis, valgykla, kur mokiniai stovėdavę eilėse prie bandelių.
Vienuolikmetė Tauragės mokymo įstaiga pirmąja vidurine mokykla buvo pavadinta 1949 m.
„Tokių dabar niekas nepirktų, bet tuomet jos mums buvo skanios“, – prisiminimais dalijosi senjorai.
Anot klasės draugų, ten, kur dabar pilies kieme yra garažai, stovėjo tualetai. Bendramoksliai atskleidė mokyklinę paslaptį – tualetai jiems pasitarnaudavo per egzaminus, ten moksleiviai susinešdavo knygas. Tad jai ką pamiršdavo per egzaminą, išsiprašydavo į tualetą.
„Mūsų klasės langai – pirmi keturi nuo Kultūros rūmų pusės. Visada į juos praeidama pasižiūriu“, – kalbėjo buhaltere ilgus metus dirbusi A.Paulauskaitė-Geležiūnienė.
Ten, kur dabar stovi Tauragės kultūros rūmai, kai mokėsi šie mokiniai, buvo Lietuvos šaulių sąjungos Tauragės rinktinės rūmų griuvėsiai. Moksleiviai mėgdavo ten nubėgti, pašokinėti nuo griuvėsių, pasislėpti nuo mokytojų. Prisiminė, kad kartą visa klasė pabėgo iš anglų kalbos pamokos – tokiu būdu protestavo prieš, kaip jiems tuomet atrodė, pernelyg griežtus mokytojos reikalavimus. Ši liepusi versti į lietuvių kalbą angliškus tekstus. Moksleiviams pasirodė, kad tokios užduotys skirtos studentams.
Už mokyklos buvo stadionas. Ž.Naujokas prisiminė, kad jų klasės berniukai sudarė stiprią futbolo komandą.
Klasės nuodėmės – kaip ant delno
O kokios buvo išleistuvės? „Kaip ir visais laikais. Vaišių stalas, šokiai, dainos“, – pasakojo susirinkusieji.
Gydytoja Nijolė Kaunietytė-Barauskienė neslėpė – buvo ir alkoholio. Tik gėrė ne visi. Kalbėti nenuilstantis Ž.Naujokas žurnalistei atskleidė ir to meto aprangos madas – kuo daugiau lopų ant vaikinų švarkų, tuo buvo gražiau. Bet ne visi į išleistuves ėjo vilkėdami kostiumais, ką turėjo, tuo rengėsi.
Moterys prisiminė ir neoficialius vakarėlius – roboksus, per kuriuos klasės draugai ir kugelį kepdavo, ir kartu laiką smagiai leisdavo.
„Berniukai malkų patys turėdavo parsinešti, nes mano tėtis neduodavo. Tai jie visą medį sausuolį iš kažkur parvilkdavo. Mano mama, kai jau buvome vyresni, pavaišindavo naminiu aviečių vynu“, – atviravo iš Taurų į mokyklą pilyje ėjusi A.Paulauskaitė-Geležiūnienė.
Moterys atskleidė ir daugiau klasės nuodėmių. Esą rusų kalbos mokytoja ne itin mokėjo lietuviškai, tad vaikai ją maustė: negražiai ant jos pasakydavo, o mokytojai paprašius išversdavo kitaip. Pasak N.Kaunietytės-Barauskienės, po juodais mokykliniais suolais mokiniai ant kelių ne tik „špargalkes“ slėpdavo, bet ir nemokyklines knygas, kurias ir per pamokas skaitydavo. Vieną skolintą – Justo Pilyponio „Kaukolę žalsvame čemodane“ mokytoja iš Nijolės buvo konfiskavusi.
Buvę klasės draugai pasidalijo prisiminimais ir apie auklėtoją Joną Navasaitį. Jis negailėdavęs ne visai gražių epitetų savo mokiniams ir šlapia višta ar asilu su sijonu pavadindavęs. Moksleivėms tuomet atrodė, kad jis nemėgo mergaičių, nes augino savo keturis sūnus.
Iš pradžių kiek droviai su žurnaliste bendravę senjorai vėliau tapo labai atviri. Kalbos būtų netrūkę ir ilgiau, tačiau nenorėjo užpykinti jų laukiančių gaspadinių. Taigi išsiskyrėme iki kito karto.
