Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2020 gegužės 17d. 16:14

Po Lietuvą keliauti kviečiantis K.Žukauskas: „Tikiuosi, kad ši karantininė vasara privers konkuruoti dėl visų turistų“

Karolis Žukauskas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Karolis Žukauskas
Internetinio kelionių po Lietuvą žemėlapio kūrėjas Karolis Žukauskas sako, kad galima Lietuvą išmaišyti visą, tačiau vis tiek negalėsi pasakyti, kad joje matei jau viską. O kelionės po Lietuvą yra ne tik pažintis, tačiau ir patirtis – kalbinant kaimų ar miestelių gyventojus ar atrandant savo namelį medyje. Kol į dangų dar nekyla lėktuvai, o kelionių kryptys – apribotos, ši vasara yra puikus metas atrasi Lietuvą.

– Karoli, neseniai paskelbėte, jog atgaivinate kuriam laikui nurimusį projektą Lietuvon.lt. Siūlote ne tik seniau sudarytus, tačiau ir naujus kelionių po Lietuvą maršrutus? Kiek apskritai tokių maršrutų šiuo metu jau esate sudaręs?

– Taip, po ilgokos pauzės grįžtu prie Lietuvon.lt maršrutų kūrimo – šią vasarą juk visi atostogausime Lietuvoje, tai poreikis maršrutams, tikiuosi, bus didelis. Iš viso jau esu sukūręs 44 pusdienio arba dienos trukmės maršrutus automobiliu visuose Lietuvos regionuose.

– Galbūt dabar aktualu ir savaitės trukmės kelionės po Lietuvą, nes panašu, kad nemažai žmonių šiemet praleis savo atostogas Lietuvoje. Jūsų siūlomi maršrutai yra aktyvaus ar pasyvaus poilsio, poilsiniai ar kviečiantys patirti?

– Savaitės trukmės maršruto nesu kūręs, bet pats per Lietuvą esu taip keliavęs. Nebūtų sudėtinga sudėlioti tokį, jei tik bus norinčių – reikės.

Mano maršrutai dažniausiai kviečia atrasti 7–10 įdomių objektų – nuo dvarų iki visokių gamtos išdaigų. Stengiuosi juos paįvairinti, kad kiekviename maršrute būtų visko – kažkas atrastų architektūros, kažkas gamtos, nors sukūriau ir keletą, pavyzdžiui, vien dvarams skirtų maršrutų. Kadangi jie skirti kelionėms automobiliu, maršrutai tinka ir šeimoms su mažais vaikais, tad nevadinčiau to labai aktyviu poilsiu. Juk nereikia minti dviračio arba žygiuoti 30 kilometrų.

Įsijunkite užsieniečio turisto vaidmenį – tyrinėkite taip, lyg tai būtų jums nepažįstama šalis. Tada grius visi išankstiniai įsitikinimai, kad ten nėra ko pamatyti.

Tačiau šios kelionės tikrai ne pasyvios. Man svarbiausia, kad žmonės, gavę maršrutus, galėtų sėsti ir važiuoti – suplanuoju juos patogiai, informacijos pateikiu ne per daug, kad būtų patogu paskaityti važiuojant, ir kartu pasilikti atradimo džiaugsmą sau. Manau, už kavos puodelio kainą tai yra kokybiškas produktas, todėl vasarai artėjant prenumeratorių skaičius vėl auga.

– Ar atrandate pats sau Lietuvoje vis kažką naujo?

– Žinoma, kuo toliau, tuo sudėtingiau būna atrasti naujų kampelių, bet dalis atsiranda tarsi patys – bevažinėjant, dalis – žiūrint į Lietuvon.lt žemėlapį ir nagrinėjant, kaip galima būtų apjungti keletą taškų. Praėjusią savaitę vieną tokį radau visai šalia Vilniaus, kur sujungiau keletą mažiau matytų dvarų – pervažiavau, patikrinau. Įdomu. Net pats nustebau, kaip anksčiau buvau praleidęs tokį maršrutą.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr./Aukštumalos pažintinis takas, Nemuno delta
Andriaus Aleksandravičiaus nuotr./Aukštumalos pažintinis takas, Nemuno delta

– Ne kartą viešoje erdvėje buvo sakyta, taip pat, matyt, esame ir patys savo kailiu patyrę, kad kai kurie lankomi objektai yra „nepatogūs“ – trūksta informacijos internete, nepraktiškos darbo valandos ir panašiai. Atrodo, kad dabar ir turėtų būti tas laikas, kai tokių objektų „valdytojai“ galėtų suskubti susitvarkyti kartais net elementarius dalykus ir sudaryti palankias sąlygas žmonėms, ieškantiems pramogų, kelionių, atradimų Lietuvoje. Ar pats, keliaudamas po Lietuvą, esate pastebėjęs „nelogiškumų“? Arba, sakykim, įvairių Lietuvos parkų interneto svetainės, kur kartais gali rasti informaciją apie direktoriaus darbo užmokestį, bet gali nusilaužti į klaviatūrą pirštus ieškodamas to, ko reikia.

– O taip, informacijos pateikimas jau nužengė didelius žingsnius nuo to laiko, kai prieš penkerius metus kūriau Lietuvon.lt žemėlapį, bet yra dar ir labai prastų pavyzdžių. Mano nuomone, kartais pritrūksta elementaraus suvokimo pateikiant informaciją galvoti ne iš institucijos pusės („Ar tikrai viską surašėme?“), bet iš keliautojo („Ar jam bus įdomu? Ar jis ras šią informaciją? Ar skatins sugrįžti?“).

Labai tikiuosi, kad ši karantininė vasara privers konkuruoti dėl visų turistų.

Jau ne kartą viešai kaip gerą pavyzdį pateikiau Neries regioninį parką, bet vėl galiu pakartoti, nes prieš keletą dienų pasivažinėjau jame – nauji ženklai, naujos jų formos, sužaidybintas pateikimas. Be to, puiki jų svetainė, nors, pasirodo, kurta ne pagal valstybės susikurtas taisykles – būtent dauguma parkų svetainių ir yra sukurtos pagal tą šabloną, kuris visiškai nepatrauklus lankytojams. Todėl labai daug priklauso nuo muziejų, parkų ar kitų vietų darbuotojų – turintys iniciatyvos ir idėjų visada išsiskiria. Gaila tik tai, kad biurokratinės taisyklės juos bando pristabdyti.

Labai tikiuosi, kad ši karantininė vasara privers konkuruoti dėl visų turistų ir labiau pasistengti, sudominti, o ne tik laukti nuleidus rankas. Paminėjau tik vieną tokį pavyzdį, bet yra ir gerokai daugiau. Blogųjų neminėsiu – gal per tą laiką, kol juose nesilankiau, jie jau pasikeitė.

Lietuvon.lt nuotr./Karolis Žukauskas
Lietuvon.lt nuotr./Karolis Žukauskas

– Kaip jūs pats pradėjote atrasti Lietuvą? Kodėl pradėjote maršrutų paieškas, jų kūrimą, planavimą?

– Kelionių kablys senokai manyje gyvena. Studijų laikais nusipirkęs automobilį pradėjau važinėti po Lietuvą, per dešimt metų apvažiavau daugmaž visą. Pastebėjau, kad keliauti su lankstinukais iš turizmo informacijos srautų nepatogu, knygoje (turėjau tokią Semaškos knygą su įdomiausiais Lietuvos objektas) pateikiama informacija sensta ir neleidžia atrasti visokių dvarų užkampiuose. Todėl sau pradėjau dėliotis aplankytų objektų žemėlapį – pasirodė patogus, jį pradėjau pildyti visais Lietuvos turizmo objektais. Užtrukau metus, gimė Lietuvon.lt žemėlapis. Vėliau kilo mintis pasiūlyti maršrutų prenumeratą tiems, kas nenori skirti laiko kelionių planavimui.

– Atradote Lietuvą ir pats sau? Kas pačiam pasirodė įdomu, nežinoma?

– Man atrodo, buvau atradęs, bet dabar jau laikas būtų dar kartą ją apvažiuoti, nes matau, kaip sparčiai į gerąją pusę keičiasi daugelis vietų. Dvarai, kurie atrodo apleisti, prisikelia, regioniniai parka įrengia naujų pažintinių takų, vis daugėja įdomių siaurai sričiai skirtų muziejų.

Anksčiau, kai klausdavo, kas labiausiai įstrigo, dažniausiai minėdavau keistus atradimus – nuo pogrindžio spaustuvės muziejaus Kaune, į kurį reikia patekti per slaptą įėjimą šiltnamyje iki Vaiguvos gatvės-upelio ar kokio netikėtai gero dvaro (pvz. Aštriosios Kirsnos dvaras). Dabar daug labiau domina patirtys, pavyzdžiui, išbandyti senovinės bitininkystės būdą Dzūkijoje (pabandykit, tikrai įdomu), paragauti kokio unikalaus vietinio močiutės kepto patiekalo ar atrasti į regioną grįžusią jauną šeimą, kuri sukūrė puikų namų restoraną (pavyzdžiui, „Šilo kopa“ Merkinėje).

O tarp jų, žinoma, ir toliau patinka naršyti jau matytus ar naujus objektus. Čia nesibaigiantis procesas – nors galiu pasakyti, kad esu aplankęs visus Lietuvos miestus, bet niekada negalėsiu pasakyti, kad mačiau Lietuvoje viską. Be šansų, nes viskas keičiasi, reikia vis važiuoti ir važiuoti.

– Kur pats norėtumėte praleisti savo atostogas? Kuris Lietuvos regionas jums įdomiausias ir kuo?

– Atostogoms Lietuvoje dabar norėčiau išbandyti vis labiau populiarėjančius mažus namelius atokiai nuo civilizacijos – ar tai dvivietis namelis kažkur prie ežero arba miške, ar medžio namelis, ar jurta. Nors regionas nėra taip svarbu, nes bet kuriame rasčiau kur pasivažinėti aplink, bet šiuo metu labiausiai vilioja grįžti į Mažąją Lietuvą – ir pamario miestelius, ir gamtą palei Nemuną, ypač Rambyno regioninį parką.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Rambyno kalnas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Rambyno kalnas

– Ko reikia, kad atostogos – nesvarbu, ar ilgasis savaitgalis, ar savaitė-dvi – Lietuvoje būtų įsimintinos, įdomios ir kad nežvelgtume liūdnai į dangų, kur dar taip, kaip anksčiau nekyla lėktuvai? Kad tas laikas, kurį tarsi ir būsime priversti praleisti Lietuvoje, mus praturtintų ir paliktų įspūdį? Kad atostogas prisiminti būtų smagu ir po kelių metų? Ar kad pasijustume tarsi būtų „viskas įskaičiuota“?

– Turėkite maršrutą, bet neturėkite griežto plano, per kiek laiko jį apvažiuosite – priešingai nei sako patarlė, nebijokite mesti kelio dėl takelio, landžiokite visur, kalbinkite miestelių ir kaimų gyventojus.

Kitaip tariant, įsijunkite užsieniečio turisto vaidmenį – tyrinėkite taip, lyg tai būtų jums nepažįstama šalis. Tada grius visi išankstiniai įsitikinimai, kad ten nėra ko pamatyti, dings noras važiuoti tik į dažniausiai lankomus objektus ir galiausiai pamatysite, tarp kokių grožių mes gyvename. Jei bus problemos su nakvynėmis, nes atostogaujančių bus daug – visada pagelbės palapinė.

– Jei paprašyčiau rekomenduoti dešimt įdomiausių vietų ar objektų, kas tai būtų? Jūsų nuomone, kur yra kelionių kokybė?

– Pabandysiu tyčia sudaryti tokį sąrašą, kas pirmiausiai šauna į galvą ir ką rečiau miniu aš ar kiti turizmo skatintojai – gal kažkam bus naujų vietų. Tai nebus TOP 10 Lietuvos objektų, nes tokį sąrašą sudaryti objektyviai būtų be šansų. Tegul kažkam tai būna nedideli atradimai tarp kitų žinomesnių Lietuvos atradimų.

  • Jurgeliškių sentikių cerkvė – vieniša laukuose, ir labai geras vaizdas nuo jos atsiveria į horizontą.
  • Bitėnų kaimo kapinės – visos kapinės miške gražios, bet šitos tikriausiai vienos gražiausių Lietuvoje.
  • Karaliaus Vilhelmo kanalas tarp Nemuno ir Drevernos – vien dėl visos istorijos, kaip, kada, kodėl ir kieno jis buvo kastas.
  • Kurmaičių tiltas prie Mažeikių – kadangi mėgstu inžinerinius statinius, o šis Antrojo pasaulinio karo laikų statinys atrodo puikiai, nors ir nebetarnauja.
  • Bartninkų bažnyčios griuvėsiai – iš sugriuvusių bažnyčių, kokių Lietuvoje turime kokias 7-8, man ši padarė didžiausią įspūdį.
  • Biržuvėnų dvaras prie mano gimtųjų Telšių – geras pavyzdys, kaip dvarai gali atgimti.
  • Raganų eglė – bent kartą ją aplankyti tikrai verta, iš nuotraukos įspūdžio nesusidarysite.
  • Tytuvėnų vienuolynas – nes čia yra tikriausia Italija Lietuvoje.
  • Ąžuolpamūšės piliakalnis netoli Pasvalio – pasirodė kažkoks jaukus, nors ir klimpome iki jo važiuodami.
  • Juozo Tumo – Vaižganto ir knygnešių muziejus – tiesą sakant, į vidų net nepatekau, buvo jau po darbo valandų, bet ir dėl to svirno verta užsukti.

Tokių dešimtukų galėčiau sudaryti dar bent penkis, tai ir yra geriausia – mūsų šalis maža, atstumai maži, lengva ir saugu keliauti. Kur bepasisuksi – vis kažką įdomaus atrasi. Tai ir yra kokybiškų kelionių receptas, bent jau man.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Metas rinktis

Mėgaukis šiandien

Rūpintis aplinka – paprasta

Esports namai

Sveikos ir gražios kojos

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką