Kadangi grafikės parodų ir apdovanojimų sąrašas – begalinis, apsiribosim dirbtuvėmis, kurias menininkė vedė.
Knygų mugėse Leipcige, Krokuvoje, Kijeve ir Vilniuje. Dešimtyje Ukrainos miestų, Frankfurto pabėgėlių centre, Vilniaus dailės akademijos grafikos katedroje, tarptautiniame „Das Dustere und das heitere“ knygų festivalyje Branderburge, centre „Šv. Jono vaikai“, tarptautiniame „Berliner Bucherinseln 2017“ festivalyje Vokietijoje, studentams Anglijoje, Peterborouch koledže „Pop Up-2017“. Šį penktadienį – reta galimybė tai patirti „Pažinimų studijoje“, centre „Bendrakeleiviai“ (Didžioji g. 34, Vilnius), 18 val.
„Dailininkams, matyt, būdinga mažiau kalbėti, daugiau daryti“
Dailininkės, parodų „Popierius tradicija ir eksperimentas“ bei „Knygos meno paroda“ kuratorės klausėme, kiek jai svarbu būti viešumoje, bendrauti su knygiais.
– Pačiai visada smalsu, įdomu stebėti, pažinti žmones. Bet anaiptol nėra taip, kad pati skubu atsiverti.
– Kaip ir kiekvienam dailininkui – pastebėjau, jei daug laiko praleidi vienumoje, tuomet kiekvienas išėjimas į viešumą yra iššūkis.
Suprantu, kad pastaruoju metu iš dailininkų tarsi daugiau reikalaujama prisistatinėti ir kalbėti apie tai, ką darome. Pasiguodžiu, kad tokia yra rinka. Tačiau aš ir pati turiu save motyvuoti susitikimams.
Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vakare-kūrybinėse dirbtuvėse sutikau dalyvauti visų pirma todėl, kad pakvietė Elvyra Kučinskaitė, kuri kūrė tekstus mūsų bendrai knygai „Švytintis Vilnius“. Dirbdamos kartu susipažinome, tad mūsų viešas pasikalbėjimas kels mažiau streso.
– Jei būtų jūsų valia, kaip norėtumėt būti?
– Norėčiau, kad mano darbai patys keliautų ir gyventų savo gyvenimą, o man nereikėtų jų pristatinėti. Kita vertus, už savo ryžtą, išėjimą susitikti su skaitytojais gaunu atpildą – grįžtamojo ryšio, kuris yra didelė dovana. Suvokimo, kad tavo darbai yra kažkam įdomūs ir reikalingi. Tai sustiprina, motyvuoja.
– O kūrybinės dirbtuvės?
– Tarsi norisi dėmesį nukreipti nuo savęs, o meninės dirbtuvės – puikus būdas tai padaryti. Dailininkams, matyt, būdinga mažiau kalbėti, daugiau daryti. Man pačiai ir žmonėms, kurie ateina į dirbtuves, patys kažką daro savo rankomis, tai teikia nusiraminimo, atsipalaidavimo, padeda ir nukreipia kitokio ryšio mezgimo link.
– Kokia veikla bus penktadienį?
– Pastebėjau, kad nei man, nei dirbtuvių lankytojams nenusibosta kurti savo popierinį paukštį. „Bendrakeleivių“ studijoje tai darysime naudodami specifinę techniką – „įdarbinsime“ savo rankas plėšyti popierių.
– Ne tiek daug profesionalių dailininkų yra ir meno terapeutai. Kaip jums susijungė tai?
– Pakeliui, nes meno terapija jau kurį laiką domino. Tik teko aiškiai, sau pačiai atskirti meno kūrinį ir meno terapijos metu sukurtą galutinį darbą. Tai skirtingi dalykai ir džiaugiuosi, kai meno terapiją vedantys žmonės jų nepainioja.
Aš daugiausiai dirbu su popieriumi, jo plėšymu, dėliojimu ir sukabinimu tam tikru ritmu, pasikartojimais, tad meno terapijos principai man pasirodė artimi ir buvo smagu juos pritaikyti savo dirbtuvėse.
Nukreipdami savo dėmesį į procesą – plėšymą, kuris kartojamas daugybę kartų, padedame patys sau – atsipalaiduojame. Tai puiki galimybė proceso metu stebėti savo minčių ir jausmų vingius bei jų kitimą. Plėšydamas popierių žmogus turi galimybę apmąstyti tai, ką jis išties galvoja, jaučia ir žino.
Jose mes galime pasikalbėti apie meno kūrinį, jį aktualizuoti, bet meno terapijos užsiėmimo tikslas – ne meno kūrinys. Taip, gali būti ir toks tikslas, bet tada tai yra dailės pamokos.
Jei kalbėtume apie dailininko profesiją, dailininkai žino profesionalumo kainą – vienatvę, sunkų, nuolatinį darbą, įgūdžių lavinimą. Meno terapijai to nereikia, į užsiėmimus tu gali ateiti visiškai žalias, neturėdamas piešimo įgūdžių.
– Išlaisvinanti žinia tiems, kurie ateis į susitikimą su jumis ir dirbtuves, nors „negabūs, nemoka piešti, visai ne prie meno“.
- Dauguma į meno terapiją ateinančių žmonių būtent taip jaučiasi, bent jau dirbtuvių pradžioje save taip įvardija. Todėl aš stengiuosi parinkti priemones, kurias nebūtų sudėtinga naudoti, ir norimas sunanymas pavyktų.
Nebeskaičiuoju, kiek dirbtuvių, kurių metu kūrėme paukštį, buvo, bet kiekvienam jis išėjo ypatingai, gražiai. Paukštis atspindi tave, o pažinti save patį, save kito akimis ir greta esančius kuriant – labai smagu.
– Kokias jūsų knygas bus galima pavartyti vaikams, kol jų tėvai klausysis jūsų pokalbio su „Pažinimų studijos“ sumanytoja, rašytoja E.Kučinskaite, ir suaugusiesiems, kol galbūt vaikai kurs paukščius?
– „Čiauškančias raides“, kurios mano pačios rašytos ir gausiai iliustruotos, plonytę Prano Mašioto knygelę „Kiškis Smaližis“, mažu tiražu išleistą knygą su išpjaustymais „Skrisiu“, iliustruotą Antano Šimkaus eilėraščių knygą „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“, taip pat paskutinę mano iliustruotą Daivos Čepauskaitės poezijos knygą „Baisiai gražūs eilėraščiai“.
I.Babilaitės titulų galerija – įspūdinga
„Knygos meno parodoje 2018“ knyga „Baisiai gražūs eilėraščiai“ pelnė apdovanojimą, kaip ir knyga „Skrisiu“, kuri 2016 metais buvo įtraukta į IBBY (Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos) garbės sąrašą. Portsmouth universiteto (Anglija) biblioteka knygą „Skrisiu“ išrinko mėgstamiausia iš 52 knygų, įtrauktų į 2016 m. IBBY Garbės sąrašą, į kurį ekspertai kas dvejus metus atrenka išskirtines knygas iš viso pasaulio. I.Babilaitė yra IBBY Lietuvos skyriaus garbės narė.
2014 metais P.Mašioto 150-osioms gimimo metinėms paskelbtame paveikslėlių knygų konkurse už iliustracijas knygai „Kiškis Smaližis“ I.Babilaitei buvo skirta premija, 2013 metais – diplomas už knygą „Vaizdai iš gyvenimo bobulytės ir kt.“ 14-oje Talino iliustracijų trienalėje, „The Power of Pictures“. Ši knyga 2013 metais apdovanota ir pirmąja premija knygos meno konkurse „Vilnius 2012".
2012 m. IBBY diplomu už meniškiausiai iliustruotą knygą apdovanotas I. Babilaitės „Kiškis Pranciškus, be abejo“, 2005metais knygos meno konkurse „Vilnius 2005“ premijuota knyga „Ulė ir peliukas“.
Ir taip – dailininkei I.Babilaitei – visai ne 150 metų. 1990 m. baigusi Vilniaus M.K.Čiurlionio meno mokyklą, grafikos ir dizaino skyrių, ji studijavo grafiką Vilniaus dailės akademijoje, 2015–2017 metais ten pat gilinosi į meno terapiją.
Nuo 1999 m. I. Babilaitė yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė, surengė 11 personalinių parodų, dalyvavo daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Iliustravo 15 knygų vaikams ir suaugusiems, kelių iš jų – ir autorė, ir iliustruotoja.
