Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 1d. 18:57

Pora susikrovė du lagaminus ir išvyko į savo gyvenimo kelionę be bilieto atgal

Deimantas ir Kornelija
Asmeninio albumo nuotr. / Deimantas ir Kornelija
Deimantas Rumbutis ir Kornelija Jankutė gyveno įprastą gyvenimą – daug dirbo, mažai ilsėjosi, nuolat bėgo ir skubėjo. Tačiau vieną dieną pasakė – stop! Praėjus pusmečiui nuo tos lemtingos dienos jie atsidūrė Indonezijoje, Balio saloje, kurią vadina savo pirmąja stotele. Jų planuose – 2–3 metų kelionė, kurios tikslas – pažinti ne tik svetimus kraštus, bet ir save pačius.

Kaip pasakoja Deimantas, viskas prasidėjo beveik nuo pajuokavimo: „Lapkričio mėnesį sėdėjome su Kornelija namuose ir kalbėjomės apie karantino kasdienybę: penkias dienas dirbi, laukdamas savaitgalio, bet, jam atėjus, ir vėl prasėdi tarp keturių sienų. „Gal lekiam kur nors į pasaulį“, – pasiūlė Kornelija.

Tikiu, kad ji juokavo, bet kitą dieną mes jau susidėliojome, kur norime skristi, – į Indoneziją, į Balį, apie kurį jau anksčiau buvome kalbėję, ir net susiradome bilietus. Tiesa, kai juos nusipirkome, tie bilietai dėl pandemijos buvo atšaukti, tuomet įsigijome kitus, viską užsirezervavome, gavome vizas, pasiskiepijome ir iškeliavome su bilietu į vieną pusę.“

Paklausti, koks jausmas iškeliauti su bilietu į vieną pusę, be jokių konkrečių planų, kada sugrįš, pašnekovai tikino, kad išėjimas iš komforto zonos tikrai labai daug ką keičia viduje. Kai iškeliauji atostogų vienai ar dviem savaitėms, žinai, kad grįši namo ir gyvenimas tekės įprasta vaga. Šį kartą pora grąžino šeimininkui jų nuomojamą butą, o „užgyventus“ daiktus išskirstė pas giminaičius. Šiandien visas jų gyvenimas telpa į du lagaminus.

Asmeninio albumo nuotr./Balis
Asmeninio albumo nuotr./Balis

Kornelija atvirauja, kad jos pasiūlymas išvykti į tolimą kraštą nebuvo susijęs su atostogomis. Mergina prisipažįsta pajutusi perdegimo sindromą, todėl labai norėjo pakeisti aplinką, atsitraukti nuo darbo, nuo įprastos rutinos, viską palikti ir išvykti ten, kur galėtų susirinkti save iš naujo. Darbas, kuris anksčiau patiko, jau nebeteikė malonumo, ji jautėsi tokia išsekusi, kad pati nebesuprato, ką nori veikti. Todėl pauzė buvo gyvybiškai būtina. Tuo tarpu Deimantas ir dabar dirba nuotoliniu būdu.

Balyje gyvenate jau apie mėnesį. Kokį įspūdį padarė ši egzotiška sala?

Deimantas: Kol kas dar daug įspūdžių nėra, nes čia vis dar daug ribojimų, visos viešos vietos uždarytos. Restoranuose maistas taip pat tik išsinešimui. Tačiau pagrindinis dalykas, kad kiekvieną rytą atsibundame ir visą dieną praleidžiame su saule. Tai įneša į gyvenimą daug pozityvo. Tikrai skanus maistas. Kainos yra daug mažesnės nei bet kur kitur, kur esame buvę, taip pat ir Lietuvoje. Čia gerokai brangesnis tik alkoholis.

Žmonės yra labai atviri, nesusikaustę. Nors jie nelabai moka anglų kalbą, bendraudami su mumis stengiasi bent kelis žodžius angliškai pasakyti, kad mes suprastume.

Didžiausias kultūrinis šokas turbūt buvo dėl eismo. Skaitėme, kad šiuo metu Balyje eismas yra apie 60 proc. mažesnis nei įprastai, bet kai išėjome į gatvę, akys ant kaktos iššoko. Važiuoja jie vienas per kitą, prieš posūkį visi pypsi, taigi didžiulis triukšmas. Kol radome perėją, reikėjo pusvalandį pasivaikščioti, bet ir perėjos čia menkai padeda, nes vairuotojai nestoja.

Šviesoforai taip pat tik keli visame mieste, nors gyvename Balio sostinėje. Į šviesoforų signalus vairuotojai stengiasi atsižvelgti, bet, kaip leido suprasti vietiniai, jie yra labiau rekomendacinio pobūdžio. Keturi žmonės be šalmų ant vieno motorolerio – taip pat čia įprasta praktika. Mes patys kol kas bandome nusigauti į vietas arba mašina, arba pėsčiomis, bet keliauti pėsčiomis čia labai sunku, nes vietomis tiesiog baigiasi šaligatvis ir prasideda laukas.

Asmeninio albumo nuotr./Balis
Asmeninio albumo nuotr./Balis

Kornelija: Lipti ant motorolerio dar baisu, bet panašu, kad kitos išeities neturėsime, nes jokių šansų nuvykti į tolimesnę parduotuvę pėsčiomis. Be to, gatvėse čia daug šunų, kurie ne visada prognozuojami. Paprastai jie ramūs, miega išsidrėbę nuo karščio, bet būna, kad ir paloja. Nelabai malonus jausmas. Vaikščiojančių vietinių gyventojų mes nematėme. Dažnai būname vieninteliai tokie, tad pritraukiame dėmesio.

Balis yra labai tirštai apgyvendintas, namas prie namo, netgi nėra aiškių ribų tarp miestų. Atrodo, kad sala – vienas didelis miestas. Kita vertus, yra labai daug vietų, kur tu esi labai arti gamtos, atsiduri beveik džiunglėse, gyvūnų apsuptyje.

Ar galite įvardinti lūkesčius, ką jūs labiausiai tikitės patirti per šią kelionę?

Kornelija: Labai norėtųsi susipažinti su skirtingomis kultūromis, pamatyti kitaip gyvenančius žmones. Todėl ir dabar pasirinkome vietą, kad nebūtų viskas labai patogu, viskas įskaičiuota ir niekuo nereikėtų rūpintis. Norisi čia pagyventi vietinių žmonių gyvenimą ir pasisemti naujos patirties.

Deimantas: Kai gyveni Lietuvoje, visada atrodo, kad kažkur kitur yra geriau. Mes norime išbandyti, kaip yra iš tiesų, patirti naujų dalykų – nuo kulinarinių patirčių (patiekalų iš įvairių vabzdžių, gyvačių) iki kitokio gyvenimo būdo. Praėjusį savaitgalį turėjome patyrimą pagyventi viloje visiškos gamtos apsuptyje. Ten atvažiuoji – namelis medyje, o aplink – džiunglės, pas tave nuolat ateina laukiniai gyvūnai, kurie čia visiškai nebijo žmonių. Tuomet supranti, kad jie ir yra tikrieji gamtos gyventojai, o tu – tik svečias pas juos. Nerealus jausmas pasijusti mažyte didelės visumos dalele.

Asmeninio albumo nuotr./Lietuvos vėliava Balyje
Asmeninio albumo nuotr./Lietuvos vėliava Balyje

Kornelija: Žmonių namuose labai mėgsta gyventi driežai. Kadangi viskas atvira, jie tiesiog ateina. Dažniausiai jie nedideli. Nors iš pradžių nebuvo labai malonu matyti juos visur ropojant, galiausiai pripranti. Jie daro gerą darbą – valgo muses ir uodus, taigi gelbsti žmones nuo įkandimų. Žmonėms jie nieko nedaro, nors pirmą dieną juos pamačius buvo šokas. Įdomu, kad jie labai garsiai „kalbasi“ tarpusavyje – praneša vieni kitiems, kurioje vietoje yra.

Grįžtant prie jūsų planų – planuojate ištisai keliauti ar vis dėlto kažkur nusėsti ilgesniam laikui?

Deimantas: Orientyras yra šeši mėnesiai, nes būtent tiek laiko daugiausiai leidžiama būti Balyje. Kas mėnesį vizą turėsime pratęsti, bet jeigu viskas klostysis sėkmingai, šešis mėnesius planuojame pabūti čia. Tuomet keliausime į kitas Pietryčių Azijos šalis. Laikas parodys, kaip pavyks viską suderinti, nes vienose šalyse galima būti tik dvi savaites, kitose – tris ar keturias. Tačiau iš Balio daugelį šių šalių labai patogu pasiekti – bent į penkias–šešias iš jų galima nuskristi vos per porą valandų.

Kalendorinės žiemos link visoje Pietryčių Azijoje prasideda lietingasis sezonas, todėl norisi susidėlioti preliminarų planą taip, kad lietingu periodu turėtume galimybę gyventi sėsliau, o kai prasidės geri orai – vėl aktyviai keliauti.

O kiek laiko keliausime, daug kas priklausys ir nuo pandemijos, ir nuo darbo, ir nuo pajamų, nes nesinori likti visiškai be finansų. Vis dėlto Pietryčių Aziją įsivaizduojame kaip pirmą mūsų stotelę. Dar ir patys nežinome, kiek toli gali mus nunešti planai. Jeigu viskas klostytis sėkmingai, mūsų svajonėse – aplankyti ir Pietų Ameriką, ir Šiaurės Ameriką, ir Afriką. Tam tikrais periodais grįžtume į Lietuvą aplankyti artimųjų, bet iš tiesų bent 2–3 metus norėtume aktyviai keliauti.

Kornelija: Ką gali žinoti, gal po 2–3 metų jau pavargsime ir norėsime apsigyventi sėsliau, bet, ko gera, norėsis ten, kur šilta. O gal ir po kelių mėnesių kuris nors pasakys, kad jau nori namo, atgal į Lietuvą.

Asmeninio albumo nuotr./Kornelija
Asmeninio albumo nuotr./Kornelija

Kaip įsivaizduojate gyvenimą po šios didžiosios savo kelionės?

Kornelija: Ši kelionė mums – išėjimas iš komforto zonos. Atrodė, tarsi viskas yra gerai, turime namus, darbą, gerą atlyginimą, nieko netrūksta, bet pradėjome jausti, kad nėra pasitenkinimo jausmo viduje, kad savęs nerealizuojame, ne tokį savo gyvenimą įsivaizduojame ir nenorime taip gyventi. Tokiais atvejais reikia tam tikro supurtymo. Todėl tikimės, kad aplankytos šalys atvers mumyse kažką nauja, padės geriau suvokti, ko iš tiesų norime. Aišku, porai tokios tolimos kelionės – taip pat geras išbandymas, nes labai daug laiko praleidžiame tik dviese.

Deimantas: Gyvendamas Lietuvoje vis galvoji, kaip būtų smagu gyventi ten, kur saulėta, prie vandenyno. Tačiau kyla klausimas, ar ilgiau pabuvus ta saulė taip pat netaps monotonija? Gal visai ne saulė yra laimės šaltinis? Kelionės, susipažinimas su kitomis kultūromis, su kitais žmonėmis praplečia savęs suvokimą, pakeičia pasaulėžiūrą, tad po truputį gal susiformuos vidinis branduolys, kurio dėka tu tikrai žinosi, ko nori, kaip nori ir kodėl to nori.

Balyje panašių ieškotojų yra labai daug. Dauguma jų yra mūsų amžiaus ir atvyksta taip pat šešiems mėnesiams. Tai labai margi, įdomūs žmonės. Gal nuo saulės jie čia visi atsipalaidavę, draugiški, dėl nieko nesijaudina. Bent jau taip atrodo iš šalies.

Kita vertus, atsipalaiduoti padeda ir tai, kad tu ištrauki save iš savo įprastos rutinos. Atsimenu, anksčiau vis laukdavau savaitgalio, atostogų, kad galėčiau ką nors nuveikti. O čia ryte atsikeli, žinai, kad yra pirmadienis ar antradienis, darbo diena, ir reikės atlikti darbą, bet paplaukioji baseine, paguli šiek tiek ant saulės, pro šalį praskrenda šimtai motorolerių, prabėga dešimtys šunų ir visos mintys apie tai, kad reikia kažko laukti, dingsta. Tiesiog mėgaujiesi momentu.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Grožio programa 360°

Atsakingai kuriamas šeimos verslas

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Tausokime maistą kartu

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką