17 metų psichologu dirbęs J.Kvedarauskas jau kurį laiką užsiima nauja veikla – rengia keliones po gamtos ar architektūros objektus ir kviečia pažinti ne tik jų istoriją, bet ir save.
Su grupe vaikščiodamas po lankytinus Vilniaus objektus, J.Kvedarauskas žmonėms padeda įsigilinti į savo vidų – troškimus, poreikius ir analizuoti, kodėl gyvenime daromi vienokie ar kitokie pasirinkimai.
Pavyzdžiui, apžiūrinėdami tam tikrą architektūrą, ekskursantai skatinami apgalvoti savo vidines sienas.
„Visi dažnai susiduriame su savo sienų, ribų klausimu – ypač santykiuose su kitais žmonėmis. Turbūt visiems nutikę, kad jaučiamės lyg kažkas būtų peržengęs mūsų ribą – galbūt net brutaliai sugriovė kažkokią sienelę, kurią mes bandėme pastatyti“, – sako J.Kvedarauskas.
„Taip pat turbūt kiekvienas susiduriame su aklinai užmūrytomis kitų žmonių sienomis, kai bandome belstis, kažką pasakyti. Einant per Vilniaus gynybinę sieną galime galvoti apie savo sienas santykiuose, pro vartus – apie tai, kaip įleidžiame į savo gyvenimą kitus žmones. Galime miestą, aptvertą gynybine siena, palyginti su savimi“, – priduria psichologas.
Jis tikina, kad kartais statome sienas todėl, kad jaučiamės labai nesaugūs: „Realiai mūsų niekas nepuola, bet statome iliuzines sienas, lyg už jų taps kažkiek saugiau. Bet tada žmonės iš viso negali patekti į mūsų gyvenimą. Kartais verta praverti langą ar vartus. Nebūtina sugriauti savo sienų, nes ribos būtinos ir reikalingos, bet reikia paklausti savęs ar jos netrukdo pamatyti kitą žmogų.“
Psichologinius barjerus, teigia J.Kvedarauskas, galime statyti ir žodžiais.
„Žodžiai gali būti atstumiantys, kaip „ne“, „nereikia“, „pats susitvarkysiu“. Gali būti ir pozityvūs žodžiai, bet pasakyti nenuoširdžiai, pavyzdžiui, „man viskas gerai“. Bet sienas galima statyti ir be žodžių, iš tylos, o tokios sienos kartais būna dar tvirtesnės. Turbūt visi esame patyrę atstumiančią tylos jėgą, kai bandome belstis į kitą žmogų, o atsitrenkiame tarytum į sieną į jo tylą“, – sako jis.
