Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 27d. 16:55

Rašytojos eksperimentas: ką ji patyrė išbandžiusi rašymo terapiją psichologo kabinete

Rašymas ranka
123RF.com nuotr. / Rašymas ranka

„Juodas debesis. Jis ateina netikėtai“, – rašau juodai ant balto lapo saulės nušviestame kabinete Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre. Žadintuvas nustatytas penkiolikai minučių. Užduotis – aprašyti savo nerimą, kurį įsivaizduoju kaip audros debesį. Esu laisva nuo siužetų, herojų, gramatikos ir stiliaus, bet protas stumdo jausmus, aiškindamas, kaip geriausia pateikti debesies pamatymo instrukcijas. Rašytojas, į kurį rašantį žiūri psichologas, neišskleis savo laisvės. O žmogus?

Eksperimentas: išbandau rašymo terapijas

Pastaruosius trejus metus, rašydama knygą „Vojaĝo“, ne vien pasakojau karą ir pokarį išgyvenančių žmonių istoriją. Kūriau receptą savo kartai, „karo nemačiusiai“, kaip prireikus išlikti ir ištverti. Apmąsčiau tapatybės klausimus, senelių traumas, įtekėjusias į mus per kraują. Ieškojau atsakymo, kaip išlieka širdies šviesa, net ir baisiausiai slopinama.

Galėčiau įsivaizduoti, kad tai buvo panašu į rašymo terapiją, nes knygos pristatymuose sulaukiu daug klausimų apie emocinę rašymo pusę – kur buvo leidžiamos ir draudžiamos teritorijos pasakojant istoriją, kurios pradinis taškas – tetos dienoraštis ir senelio laiškai? Ar nenorėjau herojų pagražinti? Kaip išgyvenau tuos ar anuos įvykius? Ar verkiau? Galėčiau įsivaizduoti rašymo ir skaitymo terapijų susiliejimą, nes net keli skaitytojai per karantiną prisipažino: man tai – išlikimo knyga.

Štai kodėl jau kurį laiką norėčiau kaip rašytoja kalbėtis su psichologu ar psichoterapeutu apie rašymą. Kokia rašytojo individuali rašymo terapija, jeigu tokia yra, ir rašymo terapija konsultacijoje? Ką reiškia rašyti laisvai abiem šiais atvejais? Ir ką daryti toliau, tekstui atsiradus? Taip susidėlioja planas: atrasti rašymo terapiją taikančių specialistų, pasikalbėti, išbandyti terapinio rašymo „demo versijas“. Noriu išmėginti bent trejetą.

„Feel photo“ nuotr./Rugilė Audenienė
„Feel photo“ nuotr./Rugilė Audenienė

Dvidešimt minučių – vidiniam cenzoriui išjungti

Patekti pas psichologą paūmėjus visuotiniam nerimui nėra labai greitas procesas. Bet man pasiseka – laisva vieta bus po devynių dienų.

Sėdžiu kabinete, kuris, kaip ir daugelis psichologų kabinetų, aplankytų imant interviu žurnalistinio darbo metais, neturi ryškių dėmesį blaškančių detalių. Erdvės nedaug, stalelis, dvi pusiau patogios kėdės. Smagu akimis pabėgti į vaizdą lange – medžiais apaugusį šlaitą. Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro pastatai adresu Vasaros 5 ir juos aplipę kaimyniniai namai kaip iš Dobužinskio paveikslų: daug mačiusios, rudens vario spalvomis mirgančios sienos, samanoti medžiai, stogai, serpantinu virstanti gatvelė, sodrios, sunkios spalvos, faktūros, sluoksniai. Mane priėmusi psichologė, dr. Vaiva Klimaitė, mokanti šypsotis akimis, kai emocijų nematyti po kauke, protarpinį rašymą taiko kaip terapijos dalį.

„Kūrybinis rašymas ir terapinis rašymas yra du skirtingi dalykai. Gal tu jauti, kad nemoki kūrybinio rašymo, bet terapinį moka visi, kas gali rašyti. Tik ne visiems patinka, ne visiems pavyksta tai, kas yra galvoje, per ranką išleisti ant popieriaus. Tiems, kuriems patinka, pavyksta, būna naudos“, – sako psichologė, paprastai konsultuojanti emocines krizes, nerimą išgyvenančius, traumas, netektis patyrusius, suicidinių minčių turinčius suaugusiuosius.

Tradicinė terapinio rašymo instrukcija – pasirinkti temą, pavyzdžiui: „Ką man sako mano nerimas“. „Ir žmogus stengiasi, atjungdamas minčių kontrolę, pradėti rašyti neatitraukdamas rankos 10 arba 20 minučių. Reikia rašyti visą tą laiką, net kai nėra ką rašyti, stengiantis visiškai savo minties necenzūruoti ir nestabtelėti. Rašymas neatitraukiant rankos pralaužia, žmogus prisiliečia prie savo jausmų, minčių nebegalvodamas, ar tiksliai išsireiškia“, – paprastas taisykles aiškina V.Klimaitė.

Persilaužimas įvyksta maždaug po 20 minučių rašymo, nes tiek laiko išlaikyti savicenzūrą smegenims neužtenka kantrybės.

Pabaigus rašyti, svarbu trumpam atsitraukti, ir tik paskui imti skaityti. Dažniausiai prašoma skaitant pasibraukti vieną svarbiausią mintį arba atkreipusius dėmesį žodžius, frazes, kuriose randi gylį ar nuorodą pamąstyti. Toks laisvas rašymas padeda išreikšti tokių dalykų ir aspektų, prie kurių, varant minčių traukinius, nestabtelėjai. „Nuo to, kas pasibraukta, prasideda konsultacija, – šypteli psichologė. – Rašymas yra kaip stimulas, arba pradžia, toliau vyksta terapija“.

Ji gali tęstis keletą konsultacijų, kai aptariama išryškėjusi tema, arba kiekvieną konsultaciją skiriama laiko rašymui, dirbama su skirtingais rašant atrastais klausimais.

Asmeninio albumo nuotr./Vaiva Klimaitė
Asmeninio albumo nuotr./Vaiva Klimaitė

Kodėl manęs nepalieka vienos?

„Žmonėms, kurie labai įgudę kūrybiniame rašyme, sudėtingiau. Kūrybiniame rašyme yra daug savikontrolės, apmąstymo, kokį žodį parinkti, kas geriau atspindi patirtis. Savęs necenzūravimas tiems, kurie turi įgūdį rašyti, būna sunkioji vieta“, – įspėja V.Klimaitė, duodama man pluoštą baltų lapų.

Ir tikrai, vos pradedame kalbėti apie galimą temą, smegenys jau kuria struktūruotą istoriją. Kai įjungiamas žadintuvas, net ir nusiteikus lieti mintis negalvojant apie logiką, sklandumą, gramatiką, stilių, žurnalistės ir rašytojos įgūdžiai ne iškart pasiduoda. O juk esu rašiusi ryto puslapius, bandžiusi keletą laisvo rašymo technikų. Tiesą sakant, niekada nerašiau taip, psichologės kabinete – kodėl manęs nepalieka vienos? – ir nesu pasakojusi apie savo nerimą, šiek tiek nerimaudama, ar tai, ką rašau, normalu, ar apskritai ateiti į Vasaros 5 iš smalsumo rašymo terapijai normalu.

„Kartais pilkas, juosvas, blyškus, kartais turi formą, o kartais nelabai, tiesiog kabo virš galvos išskydęs“, – bandau apibūdinti tą nerimo debesį, man svarbu jį, jau seniai mintyse matomą, kuo tiksliau aprašyti.

Stabčioju kas keletą sakinių, mintyse rikiuojasi šauktukai: „Nesąmonė!“ Vidinio cenzoriaus lengvai neišjungsi, kita vertus, jis padeda tą nerimą pavaizduoti, ne vien lieti žodžių balas. Protas nerimą gerai išanalizavęs. Pirmasis karantinas, atnešęs baimių dėl savo ir artimųjų sveikatos, finansinės padėties. Trys gražaus amžiaus giminės tetulių netektys per devynis mėnesius.

Viena iš jų – teta Agnietė, parašiusi dienoraštį, nuo kurio prasidėjo mano knyga. Kūrybiniai kalneliai – pristatymai vienas po kito, tada trumpa spengiančios ramybės akimirka, klausiant, o kas toliau. Kasdienybės lūžiai. Bendras nerimas dėl visuotinio nerimo. Į pabaigą ranka jau laisviau lieja žodžius, tik pastebiu, kad nuo dažno rašymo kompiuteriu erzina toks sulėtėjimas. Laikas, kurio atrodė per daug, į pabaigą jau nebe mano priešas.

„Svarbu nenustoti rašyti, paskutinės minutės mintys gali būti vertingiausios, – padrąsina psichologė. – Kaip tik tada vidinė cenzūra išsijungia“.

Pripylusi keletą puslapių, turiu pasibraukti akį patraukusius žodžius, frazes. Pasirodo, svarbiausios gali būti ir tos vietos, kuriose stabtelėjau. Galima rinktis, ar skaityti visą tekstą garsiai, ar pakalbėti apie pasižymėtus aspektus. Aš skaitau garsiai, ir, reikia pasakyti, toks darbas su tekstu taip pat terapija.

„Ar protas ir jausmas gali būti bendradarbiai?“ – užduoda klausimą rašymo terapijos vedlė.

Svarbu nenustoti rašyti, paskutinės minutės mintys gali būti vertingiausios.

Pasistengiu jį įsiminti, nes teigiamas atsakymas veikiausiai ir rašytojo, ir rašymą kaip įrankį savo jausmų išklotinei naudojančio žmogaus siekiamybė. „Rašymas gali būti terapiškas kaip iškrova, išliejimas to, kas viduje tūno, bet terapiniu darbu tampa tada, kai žmogus perskaito, pabando apmąstyti, kas čia svarbiausia, kas pakirbina, paliečia. Konsultacijos metu tai tampa atspirtimi. Pačiam žmogui sėdėti vienam ir mąstyti labai sunku“, – pasakoja V.Klimaitė, įpratusi, kad aktualius vidinius turinius pirmiausia reikia išgriebti iš drumsto minčių tvenkinio.

Esu įpratusi rašyti ir mąstyti viena, bet, kai iš rašytojos persijungiau į rašymo terapijos dalyvę, pradedu manyti, kad reikalingiausia čia ir yra proga apie savo nerimo debesį pamąstyti su kažkuo, kam įprasta gilintis į kitų nerimo debesis. Be to, kai užduotį tenka atlikti psichologo kabinete, į ją pažiūriu drausmingiau. Neišeisi užsiplikyti kavos, jeigu nebeliko įkvėpimo. O parašius daug įdomiau gauti nuorodų tolimesnei analizei, negu vienumoje dirbti su tekstu.

123RF.com nuotr./Ranka
123RF.com nuotr./Ranka

Kai jautiesi įstrigęs

„Ai, nežinau, ką jaučiu, kažkaip neramu, jaučiuosi įstrigęs...“ – tokios būsenos psichologo kabinete įprastos. Kartais V.Klimaitė prašo žmonių rašyti apie tai, kas „plaukioja“ jų viduje, neapsibrėžus jokios temos. 10–20 minučių ekspresyvaus rašymo galiausiai išryškina kryptis, kuriomis gali vystytis konsultacijos pokalbis.

Įgudusiems kūrybiniame rašyme ji kartais duoda ekspresyvaus rašymo namų darbų – klasikinį JAV socialinės psichologijos profesoriaus James W. Pennebaker pratimą. Tris dienas tuo pačiu metu tenka nusistatyti žadintuvą ir po 20 minučių lieti minčių srautą baltame lape neatitraukus rankos. Prirašytų puslapių neskaityti, šį darbą pasilikti pabaigus rašymą. Tada galima ieškoti svarbių žodžių ir frazių vienumoje arba psichologo kabinete. Toks būdas padeda išgirsti save, nes neįmanoma vis dar savęs negirdint rašyti kelias dienas iš eilės. Savicenzūros įgūdis atšimpa.

Teminis rašymas padeda aptikti vyraujantį jausmą. „Kartais žmogus patiria labai intensyvius ir daug jausmų, ir kai klausiu, kaip tu laikaisi, kaip jautiesi, sako: ką aš žinau, čia debesis visko. Tą debesį įvardinti kalbant gali būti sudėtinga. Rašant jis įgauna žodžius, tampa konkretesnis. Tada nebebūtinas ekspresyvusis rašymas, laiko limitas. Žmogus, įsiklausydamas į save, pabando išlieti, kas jo viduje – metaforos, pavieniai žodžiai reikalingi tam, kad tas debesis būtų verbalizuotas“, – sako psichologė.

Pasirinkti temą rašymui – būdas palyginti tikrą ir trokštamą, aptikti prieštaringumus. Ne vienas į psichologės kabinetą atėjęs žmogus pasakoja apie įsivaizduojamą, idealų save, kuris šviesmečiais nutolęs nuo realaus. Rašymo terapijos užduotis gali būti parašyti pastraipą arba trumpą apsakymą apie idealųjį „aš“ – koks tai žmogus, kaip jis atrodo. Tarsi kurtum personažą. Paskui – aprašyti save, koks esu dabar. V.Klimaitė įsitikinusi: „Tai padeda pamatyti, kaip du personažai skiriasi, kiek jie panašūs, iš to dialogo prasideda analizė. Psichologo terapijos dalis – pastebėti, kad gal idealiajame „aš“ atsispindi utopiški bruožai, neįmanomi reikalavimai, o galbūt paaiškėja, kad visai netoli tas realus nuo to idealaus“.

Rašymo terapija gali vykti ir esant sunkiems ar traumuojantiems patyrimams, kai išgyvenimai aprašomi dar ir dar kartą, kol ima blėsti stiprus jų keliamas stresas ir jausmų intensyvumas. Tai vadinama naratyvine terapija. Jos pagrindinis veikimo principas, pasak V.Klimaitės, yra dvejopas: iš kognityvinės terapijos pusės žiūrint, įvyksta desensibilizacija – atsiranda apsipratimas su šia sunkia patirtimi, o žiūrint iš traumų įveikos ir gedulo perspektyvos – dažniau kartojama ir verbalizuojama patirtis tampa vis labiau įsisąmoninama, sunkus įvykis įtraukiamas į bendrą autobiografinę atmintį.

Mums, išgyvenusiems cenzūros ir savicenzūros laiką, pradėti rašyti kartais tampa drąsiau nei kalbėti.

Žmogus savo laiką pamažu nustoja dalinti į atkarpas „iki“ ir „po“ įvykio, atsiranda nuoseklumas žvelgiant į savo gyvenimą, silpsta emocinis intensyvumas, įvyksta susitaikymas su išgyventu sukrėtimu.

Nedrąsus rašytojas išjungia vidinį cenzorių

Kai rašymas puikiausiai įsismelkęs į visas gyvenimo sritis: nuo registracijos pas gydytoją internetu, užklausų pildymo, iki karų socialiniuose tinkluose, imi galvoti apie visuomenę kaip apie karštligiškai rašančią. Gal tuomet ir rašymo terapija užklupus emocinei krizei priimtinesnė? Psichologė V.Klimaitė mano, kad mums, išgyvenusiems cenzūros ir savicenzūros laiką, pradėti rašyti kartais tampa drąsiau nei kalbėti – tai geras startas į visuomenės atvirėjimą. Ir net būdas savo vidinį cenzorių įveikti rašytojui.

„Kūrėjui rašymo terapija gali būti naudinga, kai nedrąsu prabilti tam tikra tema. Verta prisėsti prie rašymo, 3 dienas po 20 minučių savęs necenzūruojant rašyti, kokius jausmus tema sukelia, kodėl kyla abejonė, kokių žodžių jai apibūdinti atrasčiau,“ – receptą rašytojams turi psichologė.

Toks pasikalbėjimas su savimi, rašytojo saviterapija – namų darbai prieš imantis sunkių temų. Mintyse užsidedu varnelę, nes rašydama romaną ne kartą stabtelėdavau: o jei sulauksiu šūksmų, kad taip tikrovėje nebuvo, abejonių, ar žmonės tą galėjo jausti?

Rašymo terapija kūrėjams turi ir šalutinį efektą: po reguliaraus ekspresyvaus rašymo gali pralaužti rašymo bloką.

Kai vyniojuosi iš varinių, gelsvų ir rusvų Vasaros 5 gatvės sluoksnių su trimis prirašytais, pribraukytais lapais rankinėje, esu visiškai pasiryžusi naujam eksperimentui: tris dienas po 20 minučių rašyti. Jau rytoj. Bet rašytojas, kurį rašantį „suskaičiuoja“ žadintuvas, neišskleis savo laisvės. O žmogus?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką