Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota 2022 01 19, 18:45

Rūta per pandemiją metė darbą ir išvyko į Afriką: artimieji klausė, ar išprotėjau

Pandemijos įkarštyje metusi turėtą stabilų darbą banke, Rūta Zablockytė nusprendė žengti iš savo komforto zonos – kartu su drauge mergina išvyko savanoriauti į Panamą, kur susipažino su dabartiniu savo vaikinu, kilusiu iš Pietų Afrikos Respublikos (PAR). Būtent dėl jo Rūta jau kelis mėnesius laiką leidžia šiame žemyne. Ten ji negali viena vaikščioti sutemus, nes yra nesaugu, o dienomis kartais nėra elektros, tačiau nemalonius niuansus atperka įspūdingo grožio gamta ir safariai.
Rūta Zablockytė
Rūta Zablockytė / Asmeninio albumo nuotr.

Panamoje susipažino su vaikinu, gyvenančiu PAR

Kurį laiką Rūta dirbo banke – ten jai labai gerai sekėsi, tačiau, prasidėjus pandemijai ir biurą iškeitus į namus, merginai pasidarė nuobodu. Nusprendusi nesikankinti, praėjusių metų vasarą ji metė turėtą darbą ir ėmė savanoriauti.

„Žinojau, kad tai nėra mano sritis – padariau maksimumą ir man nebebuvo vietos augti. Norėjosi ko nors naujo. Galvojau, kad švaistau gyvenimą. Viską papasakojau savo vadovei, kuri buvo šiek tiek šokiruota, kad karantino įkarštyje išeinu į niekur. Tačiau, kai žengi pirmą žingsnį, viskas ima dėliotis, – šypsosi R.Zablockytė.

– Dar dirbdama banke svarsčiau apie savanorystę. Pirmiausia mąsčiau apie Afriką arba Aziją. Nors su drauge norėjome vykti į Afriką, mums nepavyko ten rasti vietos, tad išvažiavome į Panamą – ten, kur niekada neplanavau.“

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Būtent Panamoje Rūta susipažino su dabartiniu savo vaikinu, gyvenančiu PAR. Šis buvo atvykęs darbo reikalais, tačiau dėl užsimezgusios pažinties net penkis kartus nukėlė savo skrydį ir su merginomis šiek tiek pakeliavo.

„Visi kartu keliavome į Kostą Riką, o vėliau, kai jis grįžo namo, aš dar vykau į Kolumbiją“, – prisimena R.Zablockytė.

Po kelių mėnesių Rūta sugrįžo į Lietuvą, tačiau kaip tik tuo metu vėl ėmė sparčiau augti užsikrėtusiųjų skaičiai. Nežinodama, kuo viskas gali baigtis ir ar nebus užvertos šalių sienos, pora nusprendė susitikti, ir taip Rūta atsidūrė Afrikoje, kur gyvena iki šiol.

„Kai atvykau, neturėjau darbo. Buvau pradėjusi ieškoti nuotolinio darbo Lietuvoje, nes po pirmo mėnesio jaučiau, kad jau baigiasi santaupos. Kadangi anksčiau buvau dirbusi banke, pagalvojau, jog galiu rasti tokį patį – vis dėlto pandemija, visi dirba iš namų, net laiko juosta ta pati. Tačiau kilo problemų, nes bankai norėjo, kad būčiau bent Europoje.

Visi pasirinkimai atkrito, ir tada tikrai susirūpinau, kur dirbsiu. Čia neturiu darbo vizos, tad negalėčiau legaliai dirbti“, – pasakoja R.Zablockytė, kuri galiausiai rado seniai svajotą darbą ir ėmė dirbti su internetinių kursų platforma.

Žmonės patys sau susigalvoja darbus

Trečią mėnesį Afrikoje esanti Rūta neslepia, kad gyvenimas čia verda visai kitoks, nei ji įsivaizdavo. Mergina, kaip ir dauguma, iš pradžių manė, kad vaizdas prilygs trečiajai šaliai, tačiau iš tiesų, anot jos, baltieji čia gyvena gerai.

„Yra labai didelė atskirtis tarp juodaodžių ir baltaodžių. Įsivaizdavau, kad čia bus kaip Amerikoje, kur žmonės su tuo susigyvenę – ten egzistuoja rasizmas, tačiau jis ne toks aštrus ir matomas. Pavyzdžiui, Afrikoje mes gyvename name ir čia jų tvarkyti ateina juodaodė. Tai yra visiškai įprasta.

Anksčiau mano vaikinas nuomojosi butą Keiptaune ir ten pas jį, jauną vaikiną, ateidavo juodaodė moteris porą kartų per savaitę visko sutvarkyti. Prisimenu, skambinau mamai ir sakiau, kad čia net mano apatinius drabužius išlygina. Mes, lietuviai, esame pripratę viską pasidaryti patys.

Kai ji ateina, man norisi padėti tvarkytis. Net negera ant širdies. Bet jie tą tvarkytoją priima kaip šeimos dalį, nes ji anksčiau vos ne kaip auklė buvo“, – įspūdžiais dalijasi R.Zablockytė.

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Rūta pripažįsta, kad būtent dėl girdėtų gandų jai buvo baisu važiuoti. Nors daug informacijos apie PAR ji neturėjo, mergina žinojo, kad ten yra pavojinga.

„Prisimenu, kai pasakiau, kad išvykstu, mano dėdė buvo šokiruotas, klausė, ar išprotėjau, ar žinau, jog ten bet kur mane gali nušauti, – pasakoja R.Zablockytė. – Patys vietiniai žino nerašytas taisykles, kur negali eiti, ko nereikėtų daryti.“

Prisimenu, kai pasakiau, kad išvykstu, mano dėdė buvo šokiruotas.

Nors Keiptaunas Rūtai pasirodė europinis miestas, kuriame yra įvairių kultūrų, ten, pavyzdžiui, negalima eiti vienai ir kalbėtis telefonu.

„Kai pagalvoji, nėra jauku, – sako R.Zablockytė. – Kiekvienas miestas turi skirtingą nusikaltimų pobūdį. Vienoje vietoje tave gali nušauti dėl to, nes neatiduosi telefono, o kitur vyrauja maži apiplėšimai. Kadangi juodaodžių čia dauguma, tikrai nėra itin saugu.“

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Rūta džiaugiasi, kad kol kas jai pavyko išvengti pavojingų situacijų, o nuo to apsisaugoti, merginos manymu, padėjo tai, jog pora visada keliauja automobiliu.

„Ten, kur gyvena baltieji, nelabai yra juodaodžių. Prieš kelias dienas vykome į paplūdimį – jei baltieji pamato, kad yra daug juodaodžių, net neina“, – pasakoja R.Zablockytė.

Vis dėlto PAR, anot Rūtos, garsėja ir tuo, kad žmonės čia yra labai bendraujantys ir šilti. Žmonės bendrauja šeimomis, yra svetingi, aktyvūs, mėgsta turėti daug veiklų.

„Jie neturi darbų, todėl juos susigalvoja patys. Pavyzdžiui, mes namų tvarkytojai mokame pinigus ir taip padedame pragyventi, tačiau kiti žmonės stovi gatvėse. Vienas iš neįtikėtinų darbų, kokius tik galima sugalvoti – žmogus stovi prie automato, kur pasistačius automobilį ir paspaudus mygtuką, išlenda talonėlis. Jis paspaudžia tą mygtuką, o tu jam už tai duodi pinigų.

Kiekvienoje stovėjimo aikštelėje stovi juodaodžiai ir, kai stataisi automobilį, rodo, kur tai reikėtų padaryti. Tu jų net neprašai, bet jie vis tiek to imasi. O baltieji įpratę už tai sumokėti“, – sako R.Zablockytė.

Didžiausią įspūdį palieka gamta

Pietų Afrikos Respublikoje Rūtą labiausiai sužavėjo gamta ir safariai. Kaip mergina sako, didžiausia jos svajonė visada buvo laukinėje gamtoje pamatyti liūtus.

„Realiai visi parkai kam nors priklauso – kadangi liūtai sumedžioja tikrai nemažai, reikia šiek tiek kontroliuoti jų populiaciją. Už safarius moki tikrai daug – pora dienų gali atsieiti nuo 1000 eurų. Dažniausiai būna 4–5 žvaigždučių apartamentai, kur paruošta visa patirtis. Mūsų namelis buvo netoli miško, tad naktį negalėjome užmigti, nes girdėjome liūtus, kurie buvo labai arti. Tačiau visur yra patiestos elektrinės vielos, kad jie negalėtų prieiti prie namuko.

Be to, lietuviai dažnai įsivaizduoja Afriką nuskurdusią. O iš tiesų čia prabangu, žmonės gerai gyvena. Žinoma, yra prastų rajonų, bet, pavyzdžiui, Keiptaune yra kalnai, jūra, palmės. Kaip iš paveikslėlio“, – pasakoja R.Zablockytė.

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Vis dėlto už gražios gamtos ir smagių patirčių slepiasi ir ne tokia maloni PAR pusė. Pasak Rūtos, valdžia ten yra labai korumpuota, o niekieno nestebina staiga išjungiama elektra.

„Sužinojau, kad yra programėlė, kurioje rašoma, kuris rajonas kada bus atjungtas nuo elektros. Dažniausiai 2–4 valandas visiškai neturi elektros. Prisimenu, pirmą savaitę vaikinas išvažiavo į vestuves – norėjo, kad vykčiau kartu, bet aš buvau nepasiruošusi, todėl likau namie.

Gaminau vakarienę, vaikinas manęs nebuvo perspėjęs, kai viskas išsijungė. Kepiau maistą ir staiga indukcinė viryklė sustojo. Galvojau, kad tikrai kažką sugadinau. Esame ir su žvakėmis sėdėję per vakarienę.

Valdžia neplanuoja atjungti elektros tau patogiu metu. Gali nutraukti per kavinių piką, tuomet jos nebegali paruošti kavos ar maisto. Kai kurie restoranai, kuriems geriau sekasi, turi generatorius. Man tai kol kas juokinga, nes nebuvau anksčiau su tuo susidūrusi“, – patirtimi dalijasi R.Zablockytė.

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Vardydama minusus, Rūta prisimena saugumą ir tai, kad, būdama mergina, negali viena išeiti pasivaikščioti.

„Atrodo, turi viską, ko tik nori: nereali gamta, geras oras, gali sau daug ką leisti. Bet negali laisvai išeiti, todėl jautiesi suvaržytas, – neslepia R.Zablockytė. – Čia visi baltųjų namai dėl saugumo yra apsupti elektrinių tvorų. Ir vis tiek pasitaiko apiplėšimų.“

Afrikoje nuolatos gyventi nenorėtų

Kaip sako Rūta, dabar, kai vis dar tęsiasi pandemija, sunku planuoti savo ateitį. Būtent dėl šios priežasties ji kol kas nėra tikra, kiek laiko dar bus Pietų Afrikos Respublikoje. Bet kuriuo atveju, neilgai trukus, mergina norės grįžti į Lietuvą aplankyti šeimos.

„Esame nusprendę pabūti ilgiau – prasitęsiau turisto vizą iki balandžio, – teigia R.Zablockytė. – Čia visiškai nesijaučia, kad yra pandemija. Valdžia ne geriausiai viską kontroliuoja, todėl laisvės labai daug. Barai atidaryti, verda kone įprastas gyvenimas.“

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

Rūtos manymu, turėti galimybę atvykti į Afriką ir kurį laiką čia pabūti, yra smagu, tačiau mergina pripažįsta, kad gyventi nuolatos čia turbūt nenorėtų.

„Vienintelė priežastis – saugumas. Sukūrus šeimą, kaip mama, norėčiau su vaiku išeiti be baimės pasivaikščioti, – neslepia R.Zablockytė. – Viskas, kas įmanoma, namie užrakinama, įjungiama signalizacija. Jausmas, lyg kažko visada lauktum ir bijotum. Kai esi jaunas, dar nėra didelio skirtumo, bet turint šeimą, norėtųsi daugiau saugumo.“

Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje
Asmeninio albumo nuotr./Rūtos Zablockytės akimirkos Afrikoje

PAR gyvendama kelis mėnesius, Rūta ją vertina labai gerai. Daugiausia tam įtakos turi tai, kad atvykdama ji neturėjo jokių lūkesčių, tad šie buvo lengvai viršyti.

„Tikėjausi matyti daugiau skurdo, bet, kai esi tarp baltųjų, patenki į europinį gyvenimą. Nors juodaodžiai nėra labai toli, išvažiuojant iš miesto stovi lūšnos. Pamačius jas, apima sunkumas, nes ten tikrai prasta situacija, – atvirai sako R.Zablockytė. – Tačiau mane džiugina, kad jaunimas čia verslus, jie išsilavinę žmonės.“

Nemažai pasaulio šalių aplankiusi Rūta į jas paprastai išvyksta ne porai savaičių, o bent pusmečiui. Per keliones mergina atranda save, ją žavi naujos pradžios – būtent todėl, sugrįžusi į Lietuvą, ji greitai pajuto, kaip trūksta išvykų.

„Atvažiuoji, nežinai, kur gyvensi, kaip viskas bus, o po kelių mėnesių žiūri, kad jau susikūrei naują gyvenimą. Tuomet jauti pasididžiavimą savimi, vidinę drąsą, kad viskas visada išsisprendžia. Visose kelionėse būna, kai verki į pagalvę, neturi pinigų, bet tai mane išmokė nekontroliuoti dalykų, nes dažniausiai to nė negali padaryti.

Nuo manęs daug kas nepriklauso. O tai prideda vidinio augimo“, – šypsosi R.Zablockytė.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką