Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rūta Vainienė: Nebūk zuikis!

Plagiavimas
Vida Press nuotr. / Plagiavimas
Šaltinis: 15min
0
A A

Vaikštinėju kartą atsipalaidavusi po prekybos centrą ir sutinku draugę, gana sparčiu žingsniu ryžtingai einančią akivaizdžiai su tikslu, kas nėra labai būdinga moterų vaikščiojimui tokiose vietose. Stabteli, jos nuotaika, matosi, subjurusi ir nelaukdama paaiškina, kodėl.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tu įsivaizduok, sako, vienas čia prekiaujantis salonas ėmė ir nukopijavo mūsų modelį – draugė vadovauja savo brolio, gerai žinomo Lietuvos dizainerio, salonui. Sako, einu kalbėtis, žiūrėsiu, ką jie papasakos.

Kita mano gera bičiulė yra įmonės, kuri užsiima prekyba įvairiais sveikais produktais, bendraturtė. Važiuoja į parodas, ieško naujovių, derasi su gamintojais, domisi, gilinasi, atveža produktą, išleidžia apie jį lankstinuką. Ir, sako, ką tu sau galvoji – tik padarai visą pradinį įdirbį, kaipmat konkurentai analogiškomis naujienomis ima prekiauti. Įžūlumo viršūnė buvo, kai jų lankstinukuose išvydo savo kurtą tekstą – žodis žodin.

Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr./Rūta Vainienė
Gedmanto Kropio/„Laima“ nuotr./Rūta Vainienė

Viena kelionių planuotoja skundėsi, kad tapo tikra psichologe, galinčia įžvelgti, pirks klientas kelionę ar nepirks. Mat iki tol teko begalę kartų sudarinėti maršrutus ir juos keliautojai paskui įgyvendindavo, bet... savarankiškai. Vienas muitinės tarpininkas irgi pasakoja neatsiginantis klientų, kurie pradžioje tik „nori išsiaiškinti“ ir sužino tiek, kad vėliau jau patys ar su kitais, pigesniais, tarpininkais tvarko savo reikalus. Viena daiktų laikymo sistemas projektuojanti ir gaminanti įmonė pas klientą eina tik tada, kai šis sumoka avansą. Iki tol eidavo be užstato, siūlydavo individualizuotų idėjų, net brėžinių padarydavo. O klientas – kaip į vandenį. Jei tiksliau – su tais brėžiniais pas „garažiuko“ baldininką, kuris šitą svetimą idėją ima ir įgyvendina, ir net pasigiria: va koks aš apsukrus!

Zuikis ekonomikoje yra tas, kuris naudojasi gėrybėmis už jas nemokėdamas visiškai ar bent jau visos kainos.

Anglų kalboje yra toks ekonominis terminas „free-rider“, kurio pažodžiui į lietuvių kalbą neišversi. Kai kas juos vadina veltėdžiais, bet dauguma – tiesiog zuikiais pagal analogiją su tais, kurie be bilieto važiuoja troleibusu ar autobusu. Zuikis ekonomikoje yra tas, kuris naudojasi gėrybėmis už jas nemokėdamas visiškai ar bent jau visos kainos. Maža to, zuikis ne troleibuse dažnai būna toks visiškai legalus, mat apstu situacijų, kai daugiau kainuotų tokius zuikius išgaudyti, nei padengti nuostolius, kurių dėl jų atsiranda.

Sričių, kuriose veisiasi tokie zuikiai, net ne šimtai – tūkstančiai! Nuosavybės, autorių teisių, idėjų apsauga yra itin sudėtingas dalykas, visada – labai brangus, o kartais – visai neįmanomas. Technologijos juda ta kryptimi, kad apsaugotų materialius dalykus: jau beveik išnyko mada palydovu gaudyti televizijos kanalus, nes jie dabar koduoti, o kodas kintantis – zuikiauti pasidarė pernelyg sunku. Tačiau jei tavo prekė yra žinios, informacija, visiškai saugus būsi tik tylėdamas ir nieko nedarydamas. Juolab kad vieša erdvė yra pilna nemokamų, atviro kodo dalykų, nemokamos informacijos, kuria jos kūrėjai savanoriškai dalijasi neprašydami atlygio. Taip vartotojams randasi pojūtis, kad jei tai ne koks fizinis daiktas, vadinasi, jis jiems priklauso visai nemokamai. Bet kaip tada dirbti, kaip kurti dalykus, už kuriuos norėtum gauti atlygį, ir apskritai kaip gyventi tokiame zuikių pasaulyje?

Vida Press nuotr./Padirbtos garsių prekių ženklų rankinės
Vida Press nuotr./Padirbtos garsių prekių ženklų rankinės

Zuikiavimo problemą mėginta spręsti įvairiai. Paprastai visų akys krypsta į valdžią – ką ji padarė, kad visokie zuikiai negautų naudos, kurios nenusipelnė. Zuikiavimas tapo daugelio valstybinių intervencijų ir reguliavimų priežastimi. Visa valstybinė autorių teisių apsaugos sistema, netgi tam tikrų mokesčių sistemos elementų ir kai kurių būtent per valstybinius mokesčius finansuojamų dalykų atsidaro dėl to, kad nebuvo galimybių kitaip dorotis su zuikiais. Visa bėda, kad tokios valstybinės apsaugos nuo zuikių būna brangios, griozdiškos, nelanksčios, ne visiems tinkamos ir priimtinos. Juolab kad esama šimtai zuikiavimo atspalvių.

Tai ką tada daryti su tais zuikiais, jei nėra įperkamų būdų nuo jų apsisaugoti? Vienas būdas visgi yra – visada bėgti greičiau. Būti geresniam muitinės tarpininkui, pas kurį zuikis, nusvilęs nagus, sugrįš. Būti pirmam, įdiegiančiam naujoves, nes klientas ne kvailys, jis pastebės, kur jos pasirodo pirmos. Būti geriausiam kelionių organizatoriui. Na, o zuikiui reikia duoti aiškiai suprasti, kaip tai padarė mano draugė: pakalbėti su juo apie tai, kad anoks čia „apsukrumas“ taip veltėdžiauti kopijuojant modelius ir kad zuikį nuo vagišiaus skiria labai jau plona linija.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką