Nepaisant to, kad, norint paskelbti žmogų šventuoju, privaloma įveikti tikrą kebliausių procedūrų labirintą, šviesios atminties Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu šventaisiais buvo paskelbti per 1100 asmenų. Tarp jų yra vyrų ir moterų, vaikų ir senelių, turtuolių ir vargetų, puikiai išsilavinusių teologų ir mažaraščių teisuolių, baltaodžių, juodaodžių, geltonodžių...
Tarp jų nemažai tokių, kurie žvelgiant šiuolaikinio žmogaus akimis yra gana prieštaringos asmenybės: pavyzdžiui, popiežius Pijus IX (1846-1878), kaltinamas tyliu, tačiau rafinuotu ir veiksmingu žydų persekiojimu, arba Pijus XII (1939-1958), kuriam prikišamas nieko neveikimas III Reichui siautėjant, o kartais net nuolankus pataikavimas fašistams.
Kekšė ir kareivis
Į šventųjų sąrašus traukiamus vardus pasaulio žiniasklaida vis dažniau linkusi vertinti kaip "didžiulę Vatikano klaidą". Ar žurnalistai neapsirinka?
Visa tai, dėl ko būtų galima priekaištauti per pastaruosius šimtmečius kanonizuotoms asmenybės, tėra nekalti pokštai, palyginti su tuo, kaip gyveno senųjų amžių Bažnyčios išaukštintieji iki tol, kai stojo į askezės kelią.
Pirmoji neabejotinai gerai nuodėmės skonį pažinojusi šventoji, be abejonės, yra Marija Magdalietė. Dviprasmiška šlovė apie tą
 |
| Marija Magdalietė |
gražią moterį buvo pasklidusi po visą šventąją žemę. Atsispirti buvę sunku ne tik jos žavesiui, bet ir įžūliai drąsai. Esą Marija Magdalietė nevengė gundyti net Jėzaus. Kas žino, gal jis buvo pirmas vyras per jos profesinę karjerą, pasielgęs kitaip, nei viliokė buvo įpratusi. Ir ta akimirka, kai moteris stovėjo apstulbusi iš netikėtumo, galbūt tapo lemtingų jos gyvenimo permainų pradžia... Jos dramatiško atsivertimo nebuvo įmanoma nepastebėti ar negerbti. Matyt, neatsitiktinai iš visų moterų, sielvartavusių po kryžiumi, ant kurio buvo nukryžiuotas, iš mirusiųjų prisikėlęs Kristus pasirodė būtent Marijai Magdalietei. Dabar šv. Marija Magdalietė yra puolusių moterų užtarėja ir globėja visų, kuriuos vargina piktos pagundos, kurie įkalinti arba kenčia kitokius suvaržymus.
Kamilis de Lelis, prieš suvokdamas, kaip pasibaisėtinai gyvena, daugybę metų tarnavo samdomu kareiviu. Jis didžiavosi tuo, kad yra laisvas nuo bet kokių skrupulų. Tad nieko nuostabaus, kad nuo jo rankos žuvo dešimtys žmonių. Kadangi K. de Lelis buvo
 |
| Šv. Kamiis de Lelis |
azartiškas lošėjas, labai mėgo lošti iš svetimšalių belaisvių galvų. Kamilio pramogų kulminacija atrodydavo maždaug taip: išsišiepęs iki ausų vyras pats nukirsdavo nelaimėlio galvą ir numesdavo ją ant stalo savo įsiaudrinusių bendrų panosėn. Kamilis de Lelis tvirtai žinojo, kad bet kuri moteris tėra aistrų patenkinimo objektas, o meilė ir ištikimybė tėra šiaudadūšių eiliakalių išmonė. Tačiau netikėtai po vieno mūšio šio žiauraus samdinio sąmonė nušvito. Kamilis nusprendė visus per gyvenimą prisigrobtus turtus panaudoti naujam vienuolynui įkurti, o jame gyvenančių vienuolių užduotis būtų slaugyti sergančius ir palengvinti kančias mirštantiesiems.
Dabar Kamilis de Lelis yra ligonių bei ligonių globėjas, o "kamiliečiai" vadinami "geros mirties broliais".
Turtinga kurtizanė
 |
| Šv. Pelagėja |
Pelagėja, ilgus metus ligi tol, kai tapo šventąja - atsiskyrėlių globėja, garsėjo kaip labiausiai visoje Sirijoje pasileidusi moteris, o Antiochijos, kur ji gyveno, gatvėse tik apie ją bei jos sukeltus skandalus ir šnekėta. Tarp meilės pardavėjų Pelagėja atsidūrė būdama vos dešimtmetė mergaitė. Išskirtinių mylėjimosi gabumų ir nepamirštamo grožio dėka ji netruko išgarsėti. Pas Pelagėją traukė turtingiausi Sirijos vyrai, po jos kojomis kloję pasakiškus turtus, kad jos guolyje galėtų praleisti nors vieną naktį. Ilgainiui gražuolė tapo nesuskaičiuojamos daugybės perlų vėrinių bei pastatų Antiochijoje savininke. Tačiau miestelėnai vis tiek laikė ją tuščia, išpuikusia, bjauriai pasileidusia melage. Viena vertus, jų ambicijas žeidė tai, kad laisvo elgesio moteriai pavyko užgyventi tokį milžinišką turtą. Antra vertus, visi miesto vyrai žvelgė į ją susižavėjusiomis akimis ir plyšo iš pavydo, kad jos ranką laiko ne jis.
Niekas nežino, kas iš tikrųjų nutiko tą dieną, kai Pelagėja parašė sielvartingą laišką Nonuso vyskupui, kuriame apgailestavo dėl niekam tikusio savo gyvenimo. Tačiau nuo tos dienos nuostabaus grožio moteris atsisakė visų turėtų turtų, lengva ranka išdalijo juos Antiochijos varguoliams. Pati tapo askete atsiskyrėle ir gyveno vien iš išmaldos. Savo pasiryžimo Pelagėja nepakeitė iki pat mirties 290 m.
Atsivertęs per sapną
Toli gražu dangiška šviesa nespinduliavo ir šv. Konstantinas, Škotijos karalius. Kaimynai pavaldiniai jį pažinojo kaip negailestingą pikčiurną, ištvirkėlį ir girtuoklį. Bent jau toks šis valdovas buvo iki vienos lemtingos nakties. Tą naktį, užmigęs savo pilyje po
 |
| Šv. Konstantinas |
ilgokai užtrukusių girtų linksmybių, jis susapnavo nepaprastą sapną. Tai nutiko maždaug 587 m. Vyras smarkiai pasikeitė, užsisklendė, pasidarė labai jautrus, stengėsi būti visiems teisingas, liovėsi puotavęs. Galiausiai iškeliavo į Airiją, kur užsidarė viename vienuolynų ir septynerius metus atgailavo už savo nuodėmes. Vėliau grįžo į tėvynę, bet sklaidyti evangelijų puslapius tebeliko mėgstamiausias jo užsiėmimas. Šv. Konstantinas tragiškai žuvo 598 m., buvo nužudytas piratų.
Į dangų kyla ir sielos „su rageliais“
Tokių nuodėmingų atsivertėlių šventųjų legione tikrai nemažai. Tačiau įdomiausia, kad peržvelgus daugelio kanonizuotų šventųjų gyvenimų aprašymus matyti, jog kaip tik buvę nusidėjėliai, tie, kurie sočiai sriūbtelėjo iš nuodingojo nuodėmių šaltinio, pradėję eiti tyros dvasios keliu, sugeba savo globotiniams būti kur kas supratingesni ir atlaidesni, nei tie, kurie nuo pat gimimo nesusitepė jokiu purvu. Galbūt kaip tik dėl to Vatikanas gana atlaidžiai žiūri į plevėsišku būdu garsėjusius šventuosius - juk jų gyvenimų aprašymai puikiausiai įrodo, kad kiekviename žmoguje rusena ir šventumo kibirkštis.
Beje, šiame procese galima įžvelgti ir kitą, propagandinį aspektą. Kai kurie pripažinti teologai tvirtina, kad niekas Bažnyčios nesuvienija taip patikimai, kaip žmogiškosios silpnybės, kurių galima atrasti net aukščiausioje šventųjų panteono pakopoje. Tad, galbūt prieštaringi jausmai, kuriuos sužadina naujai skelbiami šventieji, visai nėra atsitiktinai įsivėlusi teologinė klaida. Galbūt priešingai, tai sąmoninga politika, kurios tikslas nors tokiu būdu šventumą priartinti prie rupios žemės?..
