Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 11d. 10:01

Šiaurės pašvaistės medžioti išvykę lietuviai: „Šaukėme iš džiaugsmo ir glėbesčiavomės“

Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. / Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės

Vakarienei – virtas sniego senis, miegas prie minus 30 laipsnių šalčio, ilgas ėjimas su specialiais sniegabridžiais iki dangaus, kuriame šoka ir stebina vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių – Šiaurės pašvaistė. „Tai buvo dangaus spektaklis“, – sako keliautojai. Grupė lietuvių ryžosi nuotykiui – keliauti į Suomiją ir sutikti Saulės vėją. Ilga kelionė mikroautobusu, palapinės, miegmaišiai ir nežinia, ar Šiaurės dangus bus dosnus įspūdingu reiškiniu.

„Keliavome ir nežinojome, ar mums pasiseks, ar dangus bus giedras, ar pamatysime. Tai buvo rizika. Tačiau dvi dienas, kada buvome Suomijos šiaurėje, mums pasisekė“, – sakė vienas iš trylikos keliautojų vilnietis Arnoldas Latvėnas.

Su 15min GYVENIMAS A.Latvėnas dalijasi kelionėje rašytu savo dienoraščiu.

Pirmoji diena. Į medžioklės plotus

Na ką, gražuole, lietuviška žiema? Patikai tu man. Būčiau buvęs ištikimas. Bet pabėgai. Išėjai per anksti. Ką? Sakai, bus pavasaris? Sakai, kitąmet vėl pasimatysim? Neturiu tiek kantrybės. Atsiprašau, išvažiuoju pas kitą... žiemą. Ji gal net tikresnė, gražesnė, baltesnė, gilesnė, skaidresnė už tave.

Taip tau ir reikia.

Taigi, pirmoji ekspedicijos „Saulės vėjas“ diena. Šį kartą kertakampietiškas (keliautojų grupė „Kertam kampą“ – past.) „desantas“ vėl pasuko į šiaurę.

Kelionė prasideda šiokiu tokiu force majeure, tad išplaukiame kitu – vėlesniu – keltu.

Pagaliau Suomija. Naktį užvažiuojame į Soomaa nacionalinį parką ir ieškome pasislėpusių draugų, kurie čia turėjo mūsų laukti. Randame ne iš karto. Pasirodo, slapstėsi pelkėse, kur mėnesienoje spindi potvynio užsemtų laukų ir miškų ledinis veidrodis.

Pagaliau mūsų pilnas ekipažas. Nedidelis, devynių vietų autobusas. Mes visi – pažįstami ir bičiuliai, kuriuos vienija ne nugludintos turistinės kelionės, o nuotykiai ir tai, kas nenuspėjama. Kaip sako mūsų vadas Dalius: kuo blogiau, tuo geriau.

Dumsim į šiaurę, kiek jėgos leis. Į medžioklės plotus. Tik medžiosim ne elnius ir medžiosime be ginklų. Medžiosim Saulės vėją, lotyniškai – aurora borealis.

Nuo Helsinkio prieš akis dar – daugiau nei 1200 kilometrų. Važiuosime, kol pabos ir kol rasime, kur sustoti.

Palinkėkite mums giedrų naktų.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /A.Latvėnas
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /A.Latvėnas

2 diena. „Nereikėjo čia važiuoti“

Nakvynės planas – stojam kažkur. Gal po varpais Vaskikello miestelyje? Galėsim paskambinti, jei kas užknarks. Bet ne, keliaujam toliau. Internetas sako, kad pakeliui, netoli Uljuano ežero, bus pavėsinė ir laužavietė. Todėl pasukame nuo pagrindinio kelio.

Kelias, atrodo, valytas. Bet šalia suspaustų vėžių – sprindis puraus atidrėkusio sniego, į kurį klimpsta automobiliai. Todėl teko kastis, stumtis atbulomis.

Prisimename vietinio patarimą: „Nereikėjo čia važiuoti.“ Gerai, kad tik kilometrą. Ir dar gerai, kad turim Irmantą – vairuotoją, kuris visada vairuoja „atgal“.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Sniegabridžiai.
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Sniegabridžiai.

Pasiekus tvirtą pagrindą po ratais, nusprendžiame čia ir likti iki ryto. Laužavietė yra. Miegos kas palapinėse, o kas po atviru dangumi.

Kritulių nebus, o šalčio tik kokie minus du. Be tabu, be ribų – pusė keturių! Oi, nereikėjo mums sustoti prie šito ežero. Šventė prie laužo buvo puiki.

Vėlyvą rytą judam toliau. Ties Simo išsukame iš jau pabodusio E75 kelio ir pagaliau patenkam į žiemą. Kertam kampą (išsukame iš pagrindinio kelio – tokia yra kertamkampiečių tradicija). Kelias baltas, niekas čia jų nebarsto. Laiko nelaimėsim, bet vaizdų – taip.

Šiek tiek už Rovaniemio – Napapiiri ant poliaračio yra Joulupukki pramogų kompleksas. O tas Kalėdų Senis – tikras apsimetėlis. Santa Claus'as yra netikras jo vardas. Joulupukki suomiškai „Yule Goat“ – Kalėdų ožka.

Inga pakeliui grasino Seniui, nes jis prieš 30 metų padovanojo jai ne tą dviratį. Tiesos dėlei reiktų pasakyti, kad dauguma mūsų grupės tiki besmegeniu, o ne seniu, nepaisant jo egzistavimo įrodymų.

Tiek šiandien. Iki tikslo dar toli. Jei bus ryšys – tęsim rytoj.

3 diena. Budėjimas prie dangaus

Antros dienos apžvalga baigėsi Senio Šalčio namuose Rovaniemyje. Po to dar laukė virš 300 kilometrų iki Inari. Galutinio tikslo ir vėl nepasiekėm. O tiksliau, įvertinę oro sąlygas, pasirinkome kitą variantą.

Važiuojant ėmė rimtai snigti ir pustyti. Įdomi patirtis vairuoti šiaurėje tokiu oru. Skubėjome lėtai. Ačiū Irmantui už surastą trobelę netoli Ivalo. Iki jos pavyko privažiuoti net per tokį snygį. Buvome ten jau po vidurnakčio, viduje – židinys ir malkos. Suomių trobelės yra viskas, ko reikia keliautojų džiaugsmui.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės

Beje, turėjome progų įsitikinti, kad savo pagrindinę magistralę suomiai gerai prižiūri. Periodiškai sutikdavome sniego valytuvus, iki trobelės kelias buvo valytas, matyt, dar šiandien.

Dar labiau nustebino tai, kad iš ryto, apie 7.30 val., mus prižadino žmogus, atvažiavęs čia su galinga technika valyti sniego. Sekasi, nes per naktį snigo. Iki trobelės „atplaukėme“ per purų sniegą, tačiau nerimą kėlė klausimas, kaip rytą teks išvažiuoti.

Judame toliau, pagaliau Ivalo, už jo – Inari ežeras ir pats Inari miestelis, o dar toliau – Lemmenjoki nacionalinis parkas. Kelyje – grožis. Parke – grožis. Štai ko mes čia trenkėmės.

Giedra, saulėta. Prognozuojamos dvi giedros naktys. Išsiaiškinu, kad žemėlapyje pažymėtų takų žiemą nėra. Yra kiti, sužymėti tiesiog ant upės ledo. Tik ties neužšąlančiomis rėvomis takas nusuka į krantą.

Sniego ant ledo – 40–60 cm. Sniegabridžiai praverčia net einant pramintu taku. Po trijų valandų šlepsėjimo randame mažą trobelę. Čia ir liksim nakvoti. Galutinis tikslas vėl nepasiektas, bet nesinori eiti sutemus.

Žiūriu į dangų. Didieji Grįžulo ratai. Ieškau Šiaurinės žvaigždės. Ogi ji – virš galvos. Žiūrėti reikia beveik atsilošus.

Laukiam pašvaistės. Internetas prognozuoja 4 balus iš 8 pagal stiprumą (Šiaurės pašvaistės stiprumas matuojamas balais).

Skirstomės budėjimus. Būsiu pirmas.

Laukiam stebuklo. Traška laužas, kvepia greitai auštanti kava.

Jaukus ir šiltas vakaras trobelėje, o lauke, ant upės ledo, spengianti tyla. Laukiam stebuklo. Traška laužas, kvepia greitai auštanti kava. Periodiškai bėgioju į upės vidurį, nes ten matomumas geresnis.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės

Ir staiga dangus ima mirgėti. Spektaklis prasideda. Krykštaujame kaip maži, sveikiname vieni kitus. Gita vaišina ledais – kondensuotas pienas su sniegu.

Danguje periodiškai pasirodo Auroros šviesos. Tarsi miško gaisrų liepsnos, spalvoti Saulės vėjo gūsiai, lyg skraidantys vienaragiai danguje.

Kas žino, kiek tai truks? Kad nieko nepraleisčiau, nakvynei įsitaisau tiesiog ant upės ledo. Net tris valandas gulėdamas grožiuosi.

Trečia nakties. Laikas miegoti.

4 diena. Vėjo plaikstomos užuolaidos

Tai buvo diena ir naktis, kai meilužė Laplandijos žiema pasitiko plačiausiai besišypsodama ir parodė visą savo grožį, žavesį, skaidrumą ir atšiaurumą.

Po visuotinio džiaugsmo laikas numigti. Dauguma keliautojų įsitaiso trobelėje, kas palapinėje, o aš – ant Lemenjokio upės ledo, kur iki aštuntos ryto visai gerai numingu.

Tik paryčiais girdžiu medžių pokšėjimą ir nosis prašo įsirausti giliau į miegmaišį. Miegmaišių „sumuštinis“ suveikė, nors kraštai apšalo, kilimėlį teko lupti nuo ledo, dalį jo ten ir paliekant.

Iš ryto internetinis orų tinklalapis skelbė, kad čia yra minus 24 laipsniai šalčio, o sutiktas suomis sakė, kad kaime šeštą ryto buvo minus 31. Tai nustebino.

Pasak jo, šaltas oras leidžiasi į upės vagą, tad čia šalčiausia vieta apylinkėse. Kaip tyčia, vietinių samių kalboje „leammi“ reiškia „šiltas“. Sakoma, kad šios upės slėnyje vyrauja šiltesnis klimatas, gausesnė augmenija. Gal, bet tik ne šį rytą.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /Lietuvių grupės „Kertam kampą“ kelionė į Suomiją stebėti Šiaurės pašvaistės

Prie trobelės privažiuoja suomis su sniego motociklu. Kalbamės. Jis – aplinkosaugininkas. Skaičiuoja žvėrių pėdsakus, ieško vilkų. Keista girdėti, bet ten situacija bloga. Visame Suomijos Laplandijos regione tėra penki darbuotojai! Sako, valdžia pinigų neturi gyvūnų apsaugai, tik gražiai rašo, bet realiai brakonieriai, ko gero, visus vilkus iššaudė. Didžiausia problema – brakonieriauja elnių augintojai samiai. O jie čia – etniniai gyventojai, čia jų žemės.

Valdžia geriau nieko nemato, nes jei iškeltų problemą ir apkaltintų samius, kiltų didelis konfliktas dėl neva persekiojamų mažumų, pasipiltų skundai į įvairias Europos institucijas.

Trobelėje karšta, bėgam atsigaivinti sniegu ir ruošiamės išeiti. Turim pasiekti Ravadasjarvi trobelę.

Vėl giedra, saulėta diena. Priekyje einanti grupė kelia pūkines „sniego dulkes“, kurios saulės spinduliuose žėri sidabru.

Samiai turi net 180 žodžių sniegui apibūdinti! Tam reikia turėti „sniego pojūtį“. Tolumoje garuoja upės properša. Apšerkšniję medžiai. Tai – kažkas nerealaus. Iki trobelės lieka tik 6,5 kilometro. Randam ją tuščią, kitų keliautojų nėra, todėl nakvosim komfortiškai.

Kol dar šviesu, skubame iki šalia esančios parko įžymybės – Ravadaskongas krioklio. O kur takas link jo?! Pasirodo, nėra. Krioklio žiemą niekas nelanko, nes jis sušąla. Tačiau klampoti per 60–80 cm storio sniegą pasirodo taip smagu, kad nusprendžiame iki trobelės grįžti nepramintu taku. Juk tik 700 metrų.

Gera patirtis bristi pirmam. Bando ir merginos. Geriausiai sekasi Viktorijai, kurią mes vadiname Kanarėle. Lekia per sniegą plasnodama.

Reikia įsiamžinti sniege. Puolam ant kelių ir neriam veidais į sniegą. Durniai? Gal. Bet dėl to ir smagu. O kai jau atklampojom iki trobelės, nuo kalno pasileidom lenktyniauti be sniegabridžių. Lėkėm, griuvom, nardėm.

Kai jau atrodė, kad spektaklis baigėsi, jos didenybė, matyt, paskatinta žiūrovų ovacijų, nusprendė padovanoti mums bisą

Netrukus atėjo naktis. Danguje prasidėjo dar nematyti vaizdai, jie buvo dar gražesni nei vakar. Vėl aikčiojom, fotografavom. Ir tai buvo... dar ne viskas. Kai jau atrodė, kad dangų traukia debesys, kad spektaklis baigėsi, jos didenybė Aurora borealis, matyt, paskatinta žiūrovų ovacijų ir kantrybės, nusprendė padovanoti mums bisą!

Ji dar kartą žengė į sceną. Trumpam, bet su tokia jėga ir grožiu. Žiūrovai klykė iš džiaugsmo ir susižavėjimo. Šviesos, bangų greičiai nenupasakojami, nenufotografuojami. Tarsi vėjo plaikstomos milžiniškos užuolaidos.

Tokia ta diena, į biografiją įrašiusi dar du pirmuosius kartus: miegas prie minus 30 ir TOKS Auroros spektaklis!

5 diena. Iki kitų kartų

Rytas po įspūdingos nakties išaušta jaukioje rąstinėje trobelėje. Rytmečio apeigos – budintieji barškina puodus, tirpdo sniegą, kaičia vandenį arbatai, verda košę. Beje, vieną kartą puode tirpdėme ne šiaip sniegą, o nulipdytą sniego senį.

Kiti tingiai keliasi, kamšosi miegmaišius, vynioja kilimėlius. Laukia diena, kai turėsim sukti į namų pusę.

„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /„Kertam kampą“ vadas Dalius Pranculis
„Kertam kampą“, A.Latvėno nuotr. /„Kertam kampą“ vadas Dalius Pranculis

Kalbamės, kad visos aplinkybės susiklostė idealiai. Atvykome ypač trumpam, gavome vieninteles dvi giedras naktis, išvydome tai, ko troškom. Net mėnesiena nesutrukdė.

Jaučiu dviejų rankos pirštų galiukų apšalimą. Fotografavimas tokiame šaltyje ir vėjyje turi savo kainą. Bet tai menkniekis.

Antra vertus, nufotografuoti to neįmanoma, ypač – be profesionalios įrangos ir nesant profesionalams.

Grįžtant namo debesuota, pakilęs žvarbus vėjas, tačiau pučia į nugaras. Vėjas įsismarkauja, pusto. Juokiamės iš sušalusio maisto, kuris buvo paliktas mašinose.

Pieno pakelyje – pieniški ledai, sulčių pakelyje – vaisinis šerbetas.

Pieno pakelyje – pieniški ledai, sulčių pakelyje – vaisinis šerbetas. O kur dar mandarinų formos ir skonio ledukai?

Oro kaita ir prognozė padeda priimti sprendimą važiuoti per naktį. Beje, naktį teko patirti vairavimo „malonumą“ lijundros metu, kai judant 40 kilometrų per valandą greičiu jauti, kaip automobilis norėtų važiuoti kitur, nei tau reikia. Gerai, kad tai tęsėsi ne daugiau nei porą valandų.

Ačiū visiems pašėlusiems bendrakeleiviams. Už nesibaigiantį juoką ir optimizmą.

Iki kitų kartų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

08:55
00:20
46:42

Esports namai

Lietuviškas verslas

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką