Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 16d. 16:01

Suomijoje žiemos ieškoję lietuvių keliautojai: gavome sniego metams į priekį

Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis
Andriaus Sakalausko nuotr. / Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis

Iš Vilniaus dvidešimties vietų mikroautobusas pajuda apie penktą valandą vakaro, sustoja Kaune, vėliau – Panevėžyje. Galiausiai mes – jau visi. Prieš akis – ilga kelionė iki Suomijos. Keltas iš Talino – šeštą valandą ryto. Važiuosime per naktį. „Švęskime Lietuvą plius“. Taip pavadinta kelionė, skirta Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai, prasideda.

Nors planavome išvykti kiek anksčiau, tačiau viena iš keliautojų – Reda – namuose paliko pasą. Todėl su visu autobusiuku teko dar važiuoti asmens dokumento. Šis nuotykis Redai buvo nepamirštamas visą kelionės laiką: net po trumpų sustojimų degalinėse, jai įlipus į autobusą, buvo prašoma parodyti pasą.

Kartu su mumis – ir du šį kartą visus mūsų kaprizus ir nuotykius be bambėjimų pasiryžę iškęsti vairuotojai. Tiesą sakant, vairuotojai kelionėje yra labai svarbu.

Tiesą sakant, vairuotojai kelionėje yra labai svarbu.

Nes jiems tenka ištverti autobuso linksmybes, triukšmą, prašymus sustoti ne tada, kai suplanuota. Autobusiuke – vieni pažįstami, kiti – pirmą kartą matomi žmonės, nuo ketvirtadienio iki pirmadienio besidalinsiantys bendra erdve, ant laužo keptomis dešrelėmis, o jei prireiks – ir sausomis kojinėmis.

***

Su grupe „Kertam kampą“ keliauju jau ne pirmus metus, tačiau iš kiekvienos kelionės parsivežu ne tik įspūdžius, bet ir naujai sutiktus žmones.

Visi jie skirtingi, tačiau visus juos vienija kitokių, neįprastų turistinių kelionių alkis. Dar – noras laiką leisti gamtoje, kuri savo įstabumu yra pats tikriausias penkių žvaigždučių viešbutis.

Andriaus Sakalausko nuotr. /Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis
Andriaus Sakalausko nuotr. /Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis

Pirmą dieną painioji žmonių vardus, o kelionės pabaigoje viskas beveik stoja į vietas. („Kodėl tu šauki Rimą? Jo vardas Marius“, – klausia bičiulė. „Eik tu, Rimas“. „Ne, Rimas čia“, – parodo į kitą vietą autobuse. „Pala, pasitikrinsiu keliautojų sąrašuose. Bet tikrai. Marius.“) Tokie ir panašūs pokalbiai – nebestebina.

Šį kartą kelionę į Suomiją pasirinkau dėl vienos paprastos priežasties – vos prieš savaitę sugrįžusi iš saulėtos Tenerifės panorau rasti tikrą baltą šiaurietišką žiemą. Kontrastą. Stebėjosi ir kelionės lagaminas, kai vietoje kepurės nuo saulės bei lengvos suknelės į jį talpinau žygio batus, kepurę ir termodrabužius.

***

Mūsų kelionės kryptis – Repoveden nacionalinis parkas, esantis už maždaug 180 kilometrų nuo Helsinkio.

Naktis nebuvo tokia ilga, kaip iš karto atrodė. Sumigome gilią naktį, o jau ketvirtą valandą ryto buvome Taline. Dar valanda miego, ir – į keltą. Dvi valandos plaukimo Suomijos įlanka, o tada – trumpas pasisveikinimas su bundančiu Helsinkiu.

Toliau – vėl kelionė mikroautobusu. Gyvensime poilsio nameliuose, esančiuose netoli Repoveden nacionalinio parko.

***

Atvirai tariant, pirmoji diena nedžiugino. Lauke – drėgnas oras, „pasenęs“ ir kietas sniegas, o mano svajotoji balta suomiška žiema greičiausiai liko kažkur kitapus ribos. Arba – dar giliau Šiaurėje.

Kelionės vadovas Dalius sako, jog kitos dienos prognozuojamos šviesesnės – su sniegu ir nedideliu šaltuku.

Andriaus Sakalausko nuotr. /Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis
Andriaus Sakalausko nuotr. /Kelionė į Suomijos Repovesi nacionalinį parką ir trijų dienų pėsčiųjų žygis

Atvažiavę įsikuriame nameliuose. Kol bandome ištiesti miegojimui skirtą minkštą kampą, iš kito kambario sklinda juokas. Ten apsigyvenusios Reda ir Dainora, kurių juoką dabar atpažinčiau ir pažadinta naktį.

Pirmąją dieną apsižvalgome apylinkėse, o kelionės vadovas Dalius suka link užšalusio ežero. Eisime ledu: „Nėra bijančių?“

Yra, ir ne vienas. Tačiau baimė išgaruoja tada, kai ant ledo pasimato automobilio ratų žymės. Jei atlaiko transporto priemonę – atlaikys ir mus.

Ledas išties saugus, tačiau esant pliusinei temperatūrai užšalusio ežero paviršiuje – nemažai vandens. Tiek, kad vietomis kojas semia iki kulniukų.

Netinkami batai leidžia vandenį, ir kojos netrukus šaltai šlapios. Viduje kliuksi vanduo. Be to – ypač slidu.

Pirmąją dieną nužygiuojame iki salos netoliese, o tada mudvi su drauge pasukame link poilsiavietės. Nežinia, ar batai iki rytojaus žygio spės išdžiūti.

Vakare ima lyti, o tai, man rodos, nieko gero nežada. Ne lietaus atsibeldžiau į Suomiją.

***

Kai iš ryto pažvelgiame pro langą – sunku patikėti savo akimis. Aplinkui balta, išėjus į lauką spaudžia nedidelis šaltukas, o netrukus išlenda saulė.

Tuo metu mane labiausiai džiugina bendrakeleivės Vilmos paskolintos neperšlampamos kojinės. Pats tikriausias stebuklas, nes visą dieną praleidžiu sausomis kojomis.

Mūsų pasivaikščiojimas po Repoveden nacionalinį parką tęsėsi visą dieną, o nuėjome beveik 20 kilometrų. Miškuose sniego tiek, kad kojos į jį sminga iki kelių.

Prieš akis veriasi vaizdai: baltos ir saulės nušviestos žiemos, uolų, o užlipus aukštyn supranti, kad prieš tavo akis – atvirukas.

Dalis kelio driekiasi ežerais, kurių Suomija yra itin turtinga – skaičiuojama, jog šioje šalyje jų yra apie 188 tūkstančiai.

Repoveden (kaip ir kiti) parkas yra pritaikytas gamtos turizmui. Čia įrengtos poilsiavietės, pavėsinės, laužavietės, nameliai, greta – malkinės su malkomis, kuriose turistai gali rasti ir kirvį joms sukapoti.

***

Kitą rytą gamta ir vėl iškrečia pokštą. Stipriai sninga, matyt, snigo ir per naktį, nes medžių šakos linksta nuo sniego. Iš namelių išsikraustome jau su visais daiktais, kuriuos paliekame autobusiuke. Iš karto po žygio laukia kelias namo. Vėl – per naktį.

Atrodo, kad Suomijos gamta pasirodė visu savo gražumu ir paskutinį kartą prieš pavasarį mus nutarė palepinti sniego patalais.

Trečią dieną eiti jau tingisi, tačiau prieš akis – taip pat beveik 20 kilometrų atstumas. Keista, tačiau žygio kilometrai tarsi ištirpsta erdvėje.

Stabtelime prie laipiojimui pritaikytos uolos. Čia ekstremalių pramogų mėgėjai kaip tik leidžiasi nuo sienos statumo uolos.

„Jau netoli mūsų autobusas. Pabūkim čia dar kelias minutes. Niekada neskaičiuokite nueitų kilometrų. Skaičiuokite laiką, kurį galite praleisti gamtoje“, – sako kelionės vadovas Dalius prieš mums „nulipant“ nuo jau paskutinio savo ežero ledo.

Jei emocijas būtų galima skaičiuoti kilometrais, gavome šimtus kilometrų juoko, naujų pažinčių, džiaugsmo ir sniego. Pastarojo, beje, mums Suomija atriekė metams į priekį. Tiek, kad dabar ramiai galima laukti jau greitai sužaliuosiančio pavasario.

***

Kelte – ramu. Reda (su pasu) prigulė tiesiog ant žemės, Rimas snaudžia ant minkštasuolių, kažkas aptarinėja kelionės įspūdžius, kažkas naršo telefone.

Išlipus Helsinkyje netrukus laikrodžiai parodo vidurnaktį. Taip, pučiant vėjui ir krentant sniegui, atėjo Kovo 11-oji. Tačiau sugiedoti „Tautišką giesmę“ nutariame kiek vėliau, grįžtant namo, Latvijoje.

Naktį prie jūros pučiant vėjui, o rankas ir širdį šildant vėliavoms, nuskamba „Tautiška giesmė“.

Apie ketvirtą valandą ryto visi užsimiegojusio autobuso keleiviai vėl ieško kepurių, pirštinių, šalikų. Einame prie Baltijos. Naktį prie jūros pučiant vėjui, o rankas ir širdį šildant vėliavoms, nuskamba „Tautiška giesmė“.

Nuo kranto matosi mūsų autobuso šviesos. Iki namų liko maždaug penkios valandos.

Komentarai: 1

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

RESTA 2019

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką