Mergaitė negali pasigirti ypatingais meninės kūrybos ar kitokiais gebėjimais. Jai vis dar yra iššūkis prisitaikyti prie paprasčiausios kasdienybės. Tačiau jos talentas ypatingas – net esant tokioms sudėtingoms aplinkybėms kabintis į gyvenimą, auginti savo vidinį stuburą ir sparčiai vytis laiką, kuris buvo pristabdęs jos raidą.
Mergaitė gyveno savo pasaulyje
„Visas nėštumas buvo labai sunkus, vis dėlto su gydytojų pagalba pavyko dukrytę išnešioti, tiesa, vis tiek ji gimė šiek tiek per anksti. Iš pradžių viskas buvo gerai, tačiau būdama keturių mėnesių ji atsisakė valgyti (maitinau ją krūtimi pati), naktimis pradėjo nemiegoti. Buvo labai sudėtingas laikas. Tuo metu giminėje buvo panašaus amžiaus mergaitė, Andrėjos pusseserė, turėjome su kuo palyginti, todėl matėme, kad kažkas negerai.
Pirmus metus tekdavo labai daug laiko praleisti ligoninėse, nes dėl nevalgymo jos organizmas dehidratuodavosi. Jokių kitų sutrikimų mums nenustatė. Tačiau kai ji paaugo, nebegalėjau su ja susitvarkyti – visiškai neklausė, užsisklęsdavo savyje, atsiskirdavo ir ką nors veikdavo pati, nepalaikydavo akių kontakto. Žaislus į rankas imdavo, bet naudodavo juos ne pagal paskirtį.
Pavyzdžiui, flomasterius ar kitas piešimo priemones dėliodavo į bokštą, užuot piešusi, žaisliukus rikiuodavo, užuot su jais žaidusi. Buvo pradėjusi kalbėti, bet vienu momentu jos kalbos raida sustojo ir galiausiai ji visai nustojo kalbėti. Ruošėmės eiti į darželį, todėl išsigandau, kaip personalas su ja susitvarkys“, – pasakojo Viktorija.
Moteris atviravo, kad dėl savo dukters labai išgyveno ir manė – arba ji yra bloga mama, arba su vaiku kažkas negerai. Todėl kreipėsi į psichologus ir jau pirma psichologė pastebėjo autizmo požymius bei rekomendavo išsitirti. Vizito Vaiko raidos centre teko laukti apie aštuonis mėnesius, galiausiai autizmo spektro sindromas buvo patvirtintas ir šeima gavo rekomendacijas, kaip gyventi su tokiu vaiku.
„Iš pradžių stengėmės atstatyti normalų vaiko svorį, taip pat su specialistais pradėjome lavinti jos kalbą. Po truputį ji augo, tobulėjo, tačiau tas augimas nebuvo nuoseklus – tai būdavo progresas, tai regresas. Taigi rezultatas nebuvo tenkinantis, o ateinantį rudenį reikės eiti į mokyklą. Todėl nuolat ieškodavau, kas jai galėtų padėti“, – teigė pašnekovė.
Žirgas atvėrė mergaitės širdį
Rudenį Andrėja išbandė šokių pamokas, tačiau šie užsiėmimai jai „neprilipo“ – mergaitei netiko daryti tai, kas liepta, ji norėdavo užsiimti savo veikla.
„Tuomet pamačiau skelbimą, kviečiantį į jojimo pamokas. Nuvažiavome pasižiūrėti, kaip viskas vyksta, kaip patys žirgai atrodo, nes gyvename mieste ir nesame jų matę. Iš pradžių dukrytė išsigando, labiau domėjosi šokinėjimu per purvą, o ne žirgais, tačiau galiausiai ją užkėliau ant žirgo ir mes apėjome porą ratų. Ir jai patiko! Todėl nusprendėme lankyti individualias hipoterapijos (gydomojo jojimo – red.) pamokas, kurias sėkmingai lankome iki šiol. Vaikas per keturis mėnesius taip pasikeitė, kad, lyginant su tuo, kas buvo anksčiau, net nepasakyčiau, kad ji turi kokį nors sutrikimą.
Mamą labai džiugina atsiradęs dukters savarankiškumas, kai ji atsiduria šalia savo žirgo.
Anksčiau ji valgydavo tik tam tikros spalvos ir konsistencijos maisto produktus, o dabar ragauja įvairaus maisto, nebebijo naujovių. Darželyje kartu su visais vaikais atlieka bendras užduotis, kas labai svarbu ruošiantis mokyklai, o anksčiau atsiribodavo ir užsiimdavo savo kūryba. Labai pasikeitė jos bendravimas.
Per šitą laiką mes labai suartėjome. Praleidžiame kartu daugiau laiko, turime, apie ką pasikalbėti, jai atsirado daugiau klausimų, nes apie žirgus nori žinoti viską. Kokiomis šukomis juos reikia šukuoti, kokių spalvų jie būna, kaip auga jų plaukai, kaip juos prižiūrėti, kiek laiko žirgu galima joti, kokį maistą jam reikia duoti“, – pasakojo Viktorija.
Taip pat mamą labai džiugina atsiradęs dukters savarankiškumas, kai ji atsiduria šalia savo žirgo. Hipoterapijos metu prieš jodinėjimą žirgą pirmiausiai reikia šukuoti. Mergaitė pati susiranda tam reikalingas priemones. Po jodinėjimo žirgą pati pamaitina. Dažnai sakoma, kad autistai nemoka jausti empatijos, tačiau moteris tikina, kad Andrėja su žirgu jaučia nepaprastai stiprų ryšį, kuris ją skatina augti ir tobulėti.
„Anksčiau nesu jos tokios mačiusi. O ir darželio personalas patvirtino, kad mato labai stiprų pokytį, tiesiog neatpažįsta vaiko. Dar vienas šių užsiėmimų stebuklas, kad ji pradėjo daryti pažangą kalbėdama. Su ja nuolat dirba specialistai, bet anksčiau pažanga būdavo labai mažytė, o dabar įvyko didžiulis šuolis.
Todėl noriu paskatinti kitas mamas, kurios augina autizmo sindromą turinčius vaikus, nenuleisti rankų, nenuvertinti savo vaiko ir savęs, o ieškoti, kas jam tinka ir patinka. Kai ieškai, tuomet ir atrandi, ir ta veikla paties vaiko viduje atsiveria netikėtas galimybes, kurių dėka jis pradeda augti. Mes tikrai daug ką išbandėme, kartais ir mums nusvirdavo rankos, bet niekada nepraradome vilties“, – teigė pašnekovė.
***
„Talentingi vaikai“ – 15min projektas apie gabius, išskirtinių talentų turinčius vaikus.
Jei auginate talentus, praneškite apie juos 15min komandai, pildykite anketą, ir mes apie jų gebėjimus ir įkvepiančias istorijas pranešime visai Lietuvai. Anketą rasite čia.
