Dabar populiaru
Publikuota: 2020 liepos 15d. 18:59

Tatuiruočių meistras „Juodi dygsniai“ piešia ne mašinėle, o ranka: įvertino ir 70-metė klientė, ir mama – ji paprašė tatuiruotės

Tatuiruočių meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas
Angis tattoo nuotr. / Tatuiruočių meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas

„Kiek pastebiu, žmonės ima labiau vertinti ne didelius meno kūrinius, o minimalizmą – kartais mažas piešinėlis gali pasakyti kur kas daugiau nei tatuiruotė per visą kūną“, – įsitikinęs tatuiruočių studijos „Angis tattoo“ meistras Gediminas Zubas, geriau žinomas kaip „Juodi dygsniai“. Be mašinėlės dirbantis meistras savo padarytas tatuiruotes vadina tikrais rankų darbo kūriniais – kiekvieną dygsnį su adata jis daro pats. Ir tą daro be galo unikaliai – į jo kėdę nori sėsti ir 18-metės, ir 70-metės, ir net jo paties mama.

Iš Panevėžio kilęs Gediminas Zubas, po mokyklos išvyko mokytis verslininkystės į Angliją. Nebloga karjera švietėsi biure, Vilniuje jis keliose įmonėse dirbo projektų vadovu. Tačiau laikui bėgant, nors ir viskas sėkmingai ėjosi pagal planą, kurį dažniausiai susimodeliuoja kiekvienas mokyklą baigiantis jaunuolis, visgi viduje tai džiaugsmo per daug neteikė.

Netikėtai atsidūrus tatuiruočių studijoje „Angis tattoo“, G.Zubas čia ir pasiliko. Šiandien jis jau skaičiuoja penktus metus. Nors dar tik dvejus iš jų jis pats nuo ryto iki vakaro daro tatuiruotes, tačiau jo darbai – jau spėję išgarsėti ne tik dėl savo originalumo, bet ir dėl paties meistro kitokios filosofijos.

– Tai kaip čia jums atsibodo gerą karjerą žadantis darbas biure?

– Pajutau, kad mano funkcija labai daug pridėtinės vertės aplinkai ir man pačiam nesukuria. Norėjau veikti kažką įdomesnio. Kaip tyčia, važiuodamas troleibusu iš darbo namo pamačiau skelbimą, kad viena žymiausių tatuiruočių studijų „Angis tattoo“ ieško administratoriaus. Nusprendžiau pabandyti. Įveikus kitus norinčius, mane pakvietė dirbti.

Iš pradžių mėčiausi – ar tikrai man to reikia, juk turiu stabilų darbą, su kuriuo gyvenimas visomis prasmėmis yra užtikrintas. Bet šiaip ne taip išsivadavau iš tos baimės ir atėjau dirbti.

– Iš projektų vadovo – į administratorius – netikėtas žingsnis. Kiti sakytų, net laiptelis žemyn.

– Aš ne tik kad susimažinau pajamas, bet ir šeimos nariams tai iš tiesų atrodė kaip žingsnis atgal. Bet kadangi man tuo metu buvo 25 metai, supratau, kad grįžti atgal, į projektų vadovo poziciją, aš visada galėsiu. O pabandyti kažką naujo turiu dabar, kol tam yra užsispyrimo.

Kai pradėjau dirbti, supratau, kad man labai gera rūpintis žmonėmis ir jų gerove – tiek klientais, tiek bendradarbiais. Ypač man patiko tai, kad mano pagrindiniu tikslu nebuvo pelnas. Svarbiausia buvo procesas, kaip padėti žmonėms. O jei iš to dar pavyksta uždirbti – puiku.

Jau tada mano gyvenimas ėmė keistis – sumažėjo poreikiai, kasdienybės tėkmė gražesnė tapo, nebuvo jokio deadline’o ar įtampos.

Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas
Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas

– O kodėl pasirinkote būtent tatuiruočių sritį?

– Nuo vaikystės piešiau, esu baigęs dailės mokyklą, o be to, ir pats buvau dažnas tatuiruočių salonų klientas. Tik žinoma, viską slėpdavau po marškiniais ir kaklaraiščiais. Ši sritis ir tatuiruoti žmonės man visada buvo su lengva mistika, keistumu, neįprastumu. Ir tas traukė.

O tada, kai tapau administratoriumi, viskas stojo į savo vėžes, atsirado laiko ir pačiam šį meną išbandyti. Po 12 metų pertraukos vėl ėmiau paišyti, ir studijos savininkas Giedrius Bardauskas tapo mano mokytoju – kaip sakant, priglaudė po savo sparnu ir savo žinias ėmė perdavinėti.

– Tėvams turėjo būti šokas – tik baigėte studijas, įsitvirtinote gerame darbe, o tada netikėtai išeinate dirbti į tatuiruočių saloną, kas dar dažnam atrodo visai „nerimtas“ darbas.

– Faktas, kad buvo nerimo, bet jie nebuvo skeptiški, tėvai mane visą gyvenimą labai palaikė. Tik kadangi tiek vienas, tiek kitas dirbo kitokio pobūdžio darbuose, jiems amato, meno pasaulis buvo gana svetimas.

Tačiau supratę, kad tai nėra mano spontaniškas sprendimas, jie neprieštaravo. O šiandien yra labai laimingi, nes mato, kad aš esu laimingas.

O, be to, esu tatuiruotę padaręs savo mamai. Man tai buvo dar didesnis pripažinimas.

Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas
Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas

– Ji pati pasiprašė?

– Kai dar tik mokiausi tatuiruoti, pasiūliau padaryti ir jai, bet ji atsisakė. Laikui bėgant, matydama mano darbus, ji galų gale pati ėmė prašyti. Tada jau aš sakiau, kad gal nereikia, naudojau atvirkštinę psichologiją. Visgi ji buvo tvirtai nusprendusi.

Nors siūliau atvažiuoti į namus, mama norėjo tikrosios patirties – užsirašyti į saloną, ateiti sutartą valandą ir sėsti į mano kėdę. Tai buvo fantastiška patirtis. Ji tiek man visko per visą gyvenimą davė, kad mažiausia, ką dėl jos galėjau padaryti, tai gražią mažą tatuiruotę. Tai buvo ginkmedžio lapelis, kuris kinų kultūroje simbolizuoja ilgaamžį gyvenimą, sveikatą ir meilę.

Prieš darant, jaučiau kiek didesnę baimę nei įprastai, bet pradėjęs darbą, nurimau. Labai gerai praleidau keletą valandų su ja. Tikiuosi, kad ji dar sugrįš į mano kėdę.

Beje, jau kiek pabodo, bet kai tik būnu su mama ir ji susitinka su kažkuo, iškart rodo savo tatuiruotę ir sako, kad „va, man sūnus padarė“. Kaip sakau: „Proud mama.“

– Jūsų darbo specifika nėra tokia populiari – dirbate ne su mašinėle, o kiekvieną adatos dūrį darote pats.

– Šis būdas ne toks skausmingas, jis ramesnis ir labiau meditatyvus. Tarp kliento ir meistro nėra kažkokio barjero, tai ir bendravimas būna intymesnis. Be to, darant smulkius, subtilius piešinius, aš jaučiu daugiau kontrolės. Galiu padaryti tiksliau, lygiau. Aišku, tai užtrunka šiek tiek ilgiau – o kai šiandien visi skuba ir niekur nespėja, tokios tatuiruotės darymas tampa tam tikra terapija.

Nepatyrusiai akiai tokiu būdu daryta tatuiruotė gali pasirodyti lygiai tokia pati, kaip ir darant mašinėle, bet iš tiesų yra skirtumas – kaip ir lygintum skaitmeninę ir analoginę fotografiją.

Ugnės Žutaitės nuotr./Tatuiruočių meistro „Juodi dygsniai“ darbas
Ugnės Žutaitės nuotr./Tatuiruočių meistro „Juodi dygsniai“ darbas

Prieš kelerius metus su kolegomis važiavome į Indiją. Mūsų tikslas buvo nuvykti į Nagalendo valstijoje vykstantį vietinių genčių festivalį. Ten yra unikali, bet mirštanti tatuiravimo kultūra, kur piešiniai taip pat daromi rankomis.

Kelionės metu susipažinome su fotografu ir su vietine kultūros paveldo saugotoja, kurie papasakojo apie paskutiniuosius „galvažudžius“ (angl. – headhunters). Tai mažuose kaimeliuose gyvenę žmonės, kurie tatuiruotes skirdavo už pasiekimus – pavyzdžiui, savomis rankomis užmušus tigrą, nuvykus į kitą kaimą atkeršyti, mergaitei virtus moterimi. Tas tatuiravimas ten buvo ne tik estetinis dalykas, bet lyg medaliai, apdovanojimai, suteikiami už tam tikrus pasiekimus gyvenime.

Mes daug keliavome, bendravome su įvairių genčių senukais, tatuiruotais veidais. Buvo be galo vertinga visa tai pamatyti iš arti. Keliavau su piešimo sąsiuviniu, kur persipiešinėjau ir mokiausi įvairių vietinių simbolių, jų reikšmės. Tai papildė mano supratimą, kad nereikia galvoti tik apie madingus piešinius, juk simbolis ar raštas gali turėti ir kultūrinę prasmę.

Ši patirtis dar labiau parodė ir filosofinę tatuiravimo pusę – dėl ko reikia tatuiruoti, ko negalima tatuiruoti.

Ugnės Žutaitės nuotr./Tatuiruočių meistro „Juodi dygsniai“ darbas
Ugnės Žutaitės nuotr./Tatuiruočių meistro „Juodi dygsniai“ darbas

– Tai kokia ta filosofinė pusė?

– Tiek mano mokytojas Giedrius, tiek kelionės patyrimai įrodo, kad tatuiruotes reikia kažkuria prasme užsidirbti. Tai reiškia, kad jos negali būti padaromos lengva ranka. Juk su rezultatu gyvensi visą likusį gyvenimą. Todėl žiūrint filosofiškai, tai yra gana svarbus gyvenimo įvykis. Todėl manau, kad čia negali būti spontaniškumo, o turi būti sąmoningas sprendimas.

O ir meistrą reikia pasirinkti atitinkamai, nes jį prisiminsi visą likusį gyvenimą. Svarbu išsirinkti žmogų, su kuriuo sutaptų energetika, kuriuo pasitiki, kuris padarys kažką tokio, kuo džiaugsies visą gyvenimą.

Ta kelionė praplėtė mano supratimą, kaip nuo senų laikų įvairios kultūros tatuiruojasi ir kaip visa tai atvesti į moderniąsias dienas.

Todėl visada stengiuosi susipažinti su žmogumi, pabendrauti plačiau, kad suprasčiau, kas kliento galvoje dedasi, ar jis yra pasiruošęs. Jei tik pajuntu, kad yra abejonių, visada stengiuosi patikrinti – ar apsisprendimas yra teisingas, ar tikrai jam tos tatuiruotės trūksta, ar jis to nesidaro tik dėl mados.

– O ko negalima tatuiruoti?

– Reikia savo kūnu spinduliuoti meilę ir gerą energiją, nes neigiami, pikti piešiniai turi neigiamą svorį ir kūnui, net jei ir tatuiruotė padaryta juokais. Juk aplinkiniai ima kitaip matyti tą žmogų. Todėl reikia gerai pagalvoti, kaip nori, kad tave matytų išorinis pasaulis, galvoti ne tik apie save.

„Angis tattoo“ nuotr./Tatuiruočių meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas
„Angis tattoo“ nuotr./Tatuiruočių meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas

– Dažnai tenka perkalbėti dėl tatuiruotės?

– Dabar jau esu pozicijoje, kai galiu atsirinkti – ką noriu tatuiruoti, o ko ne. Ir jei pas mane ateina klientas, kuris būna nepakankamai pasidomėjęs, prašo tokių dalykų, kurių aš nedarau – tuomet arba aš pasiūlau tai, ką darau, o jei netinka – nukreipiu pas kolegą. Konsultavimas čia labai svarbu.

Aš visada sakau, kad su tatuiruote skubėti nereikia – niekada nebus per vėlu, gali būti tik per anksti.

Be to, mano manymu, tatuiruotė turėtų būti unikalus ir personifikuotas dalykas. Toks, kokio niekas kitas neturi. Čia ne drabužių ar sportbačių rinkimasis. O žmonės dažnai įsivaizduoja, kad tai yra kaip prekė, kurią ateini ir įsigiji – susiranda piešinį internete ir sako: va, noriu tokio paties. Todėl kiekvienam klientui piešiu visiškai naują piešinį, net jei tai ir labai smulkus, mažas dalykėlis. Tikiu šventai, kad kiekvienas nusipelnė būti skirtingas ir išreikšti save skirtingai.

Aš visada sakau, kad su tatuiruote skubėti nereikia – niekada nebus per vėlu, gali būti tik per anksti.

– O atsisakyti tatuiruoti ar tenka?

– Būna, kad ateina labai jauni žmonės. Jie kažkaip sugeba taip įkalbėti savo tėvus, kad šie nebeturi kur dėtis ir atveda savo 15-metę darytis tatuiruotės.

Kai viena tokia paauglė pas mane atėjo, aš ištaikiau minutę tik su mama ir paklausiau: ar man nereikia pabandyti atkalbėti, nes matau, kad jūs jau esate pavargusi nuo šios temos. Ji atsakė: taip, labai prašau, padėkite. Tada aš susitariau susitikti su paaugle tik dviese, nes jei mes jau esame tokie suaugę darytis tatuiruotei, tai galime pabendrauti ir be mamos. Kai aš pradėjau pasakoti, tos mergaitės akys išsprogo ant kaktos. Ji suprato, kad jei būdama 15-os pasidarys tatuiruotę, tai kai jai bus 25-eri, kai bus pati fainiausia jaunystė, branda, tam piešiniui jau bus 10 metų.

Tikėti, kad būdamas paauglys gali priimti teisingą sprendimą, yra truputėlį naivu.

Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad jie subręsta daug anksčiau nei iš tikrųjų tai nutinka. Juk per tiek laiko mes iš esmės pasikeičiame, visas gyvenimas per tuos metus gali apsiversti. Todėl tikėti, kad būdamas paauglys gali priimti teisingą sprendimą, yra truputėlį naivu.

– Kiek žinau, esate sulaukęs net 70-etės klientės?

– Taip, mano vyriausia klientė, kurią labai myliu ir gerbiu – 70-ies metų nuostabi ponia. Pirmą jos tatuiruotę padariau prieš metus ar dvejus. Tai tik parodo, kokia visapusė yra ši sfera – anksčiau tatuiravimas atrodė kaip baisi stigma, kad tai yra nebent subkultūrų dalis, bet dabar jas darosi nuo jaunuolių iki senjorų.

Kai ji atėjo į mano kabinetą, aš jaučiausi toks pamalonintas, gavau tiek daug pasitikėjimo savimi – juk vadinasi, kad mano darbai estetiškai patinka ir tinka absoliučiai visiems. Jaučiausi labai pagerbtas, man tai buvo labai svarbus momentas karjeroje!

Ši ponia tatuiruojasi mūsų baltų kultūros simbolius ir ženklus, domisi tautodaile. Kaip supratau, ji tiesiog tik dabar ėmė pastebėti tatuiruotes, pamatė, kad tai yra gražu, kad čia nėra nieko baisaus ar gąsdinančio, kad gyvenime galima daryti tai, ką nori, o ne tai, ką visuomenė sako, todėl ir ryžosi pagaliau.

Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas
Asmeninio albumo nuotr./Meistras „Juodi dygsniai“, Gediminas Zubas

– Gediminai, esate žinomas meistras, nors užsiimate tuo tik 4 metus. Kuomet tatuiruočių meistrų yra be galo daug, kaip pavyksta išsiskirti?

– Manau, jei šventai, dėsningai darysi tai, kas tau patinka, tave žmonės pradės pastebėti. Ir tai turi būti nuoširdus darbas, o ne kopijavimas, madų vaikymasis. Svarbu, kad tatuiruotės idėja nebūtų laikina. Be to, apie 50 proc. ateina per rekomendacijas, tai – geriausia reklama.

– O kai yra tiek daug skirtingų meistrų, kažkokios bendros tendencijos šioje srityje egzistuoja?

– Kiek žmonių, tiek nuomonių, tiek ir stilių. Kiekvienas meistras turi savo grupę gerbėjų, kuriems gražūs to žmogaus darbai. Bet ką aš pastebėjau – klientai vis labiau pradeda vertinti ne didelius meno kūrinius, o mažesnius piešinėlius, kurie gali būti ne ką mažiau svarbūs.

Visame kame ateina minimalizmas – nereikia apsikrauti daiktais, turtais, galima sumažinti išlaidas, sąnaudas. Tas švarumas ir minimalizmas nereiškia, kad tai būtinai bus maža tatuiruotė, gali būti ir didelė, bet ji bus labai paprasta, pasakys labai daug ir kūną papuoš unikaliais būdais.

Man asmeniškai vieni iš gražiausių dalykų, ką esu daręs, tai yra tiesiog linijos per visą kūną.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką