Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Kaip galėčiau tau atleisti už šią kvailą komediją?“

Nusivylusi emigrantė
123RF.com iliustr. / Nusivylusi mergina
Šaltinis: 15min
0
A A

Mylimam žmogui, atrodo, galima atleisti daug. Tačiau kartais vis dėlto susimąstai – ar įmanoma atleisti net ir pačius skaudžiausius žodžius? Apie tai ir mūsų skaitytojos istorija.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Labai norėčiau skaityti kitų nusivylusių širdžių meilės istorijas, nesusimąstydama apie skausmą, kurį jos patiria. Tiesiog mėgautis pasakojimu ir didžiuotis, jog mano atveju viskas idealu. Deja, ateina diena, kai pagauni save, slopinančią realius faktus ir kuriančią idealų pasaulį, kuris toks tik mintyse... Realybė iš tiesų yra kitokia nei svajonės. Apie tai aš ir papasakosiu.

Susipažinome ne itin romantiškai – internetu. Socialiniame tinkle Jis susirado mane. Pradėjome bendrauti, ganėtinai sausi pokalbiai tęsdavosi itin trumpai, aš juos galiausiai nutraukdavau arba tiesiog ignoruodavau. Po vieno tokio susirašinėjimo taip ir baigėsi mūsų kasdienis kelių minučių bendravimas. Tuo metu gaudavau itin daug dėmesio, tad apie šį vaikiną daug ir negalvojau.

Bėgo laikas, pradėjo nusibosti nieko nereiškiančios draugystės. Galiausiai atėjo diena, kai atrodė, kad viskas tiesiog slysta iš rankų. Nutiko viskas, kas tik gali nutikti blogiausio, paliko ir tuometinis mano vaikinas. Tą dieną, valgydama riebų tortą, gulėjau lovoje lyg nusivylusi namų šeimininkė, kol netikėtai sulaukiau žinutės.

Po daugelio paslaptingojo aiškinimų, kas rašo, lyg per miglą prisiminiau trumpus susirašinėjimus su nepažįstamu vaikinu, bet daugiau nieko. Tuo metu buvau itin nervinga, tad iš pradžių jį ganėtinai nedrąsiai prisileidau prie savęs, tačiau laikui bėgant, jis pasirodė ganėtinai mielas. Praėjus kiek laiko, nusprendėme susitikti. 

Kaip ir buvo galima, tikėtis jis man nepaliko didelio įspūdžio. Tai buvo paprastas, nekalbus vaikinas, nedrąsiai besiklausantis manęs. Tik vėliau sužinojau, kad jau tą dieną kaip reikiant kritau jam į akį.

Po jo atkaklių siūlymų dar kartą susitikti, aš nusileidau, o netrukus mes pradėjome ir draugauti. Viskas buvo lyg ir gerai. Pirmus mėnesius mus skyręs atstumas nebuvo didelė kliūtis. Pasimatydavome ganėtinai dažnai.

Galiausiai įsimylėjau jį iki ausų. Pradėjau jam rašyti kekvieną akimirką, visada norėjau žinoti, ką jis veikia. Rašiau net ir tada, kai nebuvo ką, tiesiog buvo svarbu žinoti, jog jis bent tą akimirką apie mane pagalvoja. Galiausiai mūsų susitikimai pradėjo retėti, iš pradžių jį apkabinti galėdavau bent kartą per savaitę, vėliau bent vienos akimirkos iš jo maldaudavau nors kartą per mėnesį.

Jis mane ramino, sakė, kad susitiksim, kai jis turės daugiau laiko, sakė, jog dabar labai užimtas, o aš – viskuo ir tikėjau. Draugės man patarė jį palikti, kaip susitarusios kartojo, kad manęs jis nemyli, tačiau aš jų negirdėjau. Atrodė normalu net ir tai, kad susitikę kas antrą mėnesį po daug daug laiko, jausdavomės nedrąsūs lyg maži vaikai.

Daug laiko taiksčiausi ir negirdėjau nieko, tačiau vieną dieną galiausiai atsimerkusi supratau, jog mane supantys, mylintys žmonės kalba tikrai ne iš piršto laužtus dalykus. Sužinojau, jog kurį laiką, draugaudamas su manimi, jis turėjo kitą.

Verkiau kruvinom ašarom, pati negalėjau tuo patikėti, širdis tuomet, atrodė, dužo į tūkstančius dalių, nekenčiau jo, bet kartu ir mylėjau. Niekinau jį, bet užsimerkusi norėjau bent akimirkai pajusti jo apkabinimą ir išgirst, kad visa tai tėra melas.

Jis maldavo, verkė, prašė, kad tik priimčiau atgal... O aš viską ir atleidau, eilinį kartą juo patikėjau. Buvo sunku, tačiau už kančias jis mane kaip reikiant apdovanojo. Staigmenos pasipylė su kaupu. Viskas, atrodė, pamažu tapo labai rimta. Kartu švęsdavome šventes, planavome savo ateitį, o jis tikino, kad man galėtų atiduoti visą savo gyvenimą.

Mums pakakdavo tiesiog sėdėti ir kalbėtis, tik dviese, ilgą laiką nematėm nieko, nieko ir nereikėjo, tik vienam kito šalia. Savaitėm galėjau gulėt šalia jo lovoj ir klausyt meilės šnabždesių. Tie šilti apkabinimai ir karšti bučiniai ypač svaigino, tačiau juk nebūna namų be dūmų... Vis tik visi jie atrodė tokie nereikšmingi, palyginus su tuo, kiek pasikeitė tas šaltas ir abejingas žmogus. Tas, kuris atrodė, visiškai nemoka mylėti.

Aš jam buvau tarsi mūza, kurią jis Dievino. Galėjau daryt viską, dabar aš valdžiau jį. Nieko aplinkui nebuvo, buvom tik mes. Pasikeičiau radikaliai. Išvaizda, vidumi, pakeičiau gyvenimo būdą, viskas tik dėl to vienintelio. Neapsvaigino net kitų vaikinų padidėjęs dėmesys. „Tai pasaka“ – kartojau kekvieną rytą vos pramerkus akis ir pajutus jo šiltas rankas.

Deja, kad ir kaip kovotum, jeigu lemta – įvyks.

Artėjo šventės, buvo eilinis pasisėdėjimas su draugais. Lyg nujausdama gėriau mažiau, nes visiškai nebuvo noro, tačiau maniškis nestabdė. Prašiau jo nustoti, nes kuo toliau, tuo labiau situacija blogėjo. Vakarui įpusėjus, jis absoliučiai negirdėjo mano žodžių ir raminimų, o galiausiai jau ir perspėjimų stipriai susipykti.

Blogiausia, ką aš tada padariau, tai pasiunčiau jį toli, su ašarom akyse. Pati nesupratau, ką pasakiau, tačiau užplieskiau parako statinę, kuri lyg bomba prasiveržė. Tada ir prasidėjo visos linksmybės. Gyvenime nemačiau žmogaus, savyje turinčio šitiek pykčio. Ypač buvo suunku suvokti, jog taip kalba JIS. Žmogus, kuris visada atrodė lyg tylus avinėlis. Tą vakarą jis tapo tikra keiksmažodžių mašina.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Aš ir toliau kiekvieną rytą įsimylėsiu tave iš naujo“

Jis mažiausiai keturias valandas rėkė ant manęs visų akivaizdoje ir vadino įvairiausiais žodžiais. Aiškino, kad gailisi apskritai su manimi pradėjęs draugauti, tikino, kad aš jam sugadinau gyvenimą, jog manęs nekenčia ir pats nesupranta, kaip galėjo mane mylėti.

Atrodė, visiškai nebeatpažįstu to žmogaus, kuris dar ryte buvo nepakartojamas ir nuostabus. Draugai žiūrėjo išsižioję, o kulminacijai, mano „šaunuolis“ nesėkmingai pabandė dar ir per langą iššokti. Jo laimei, draugas spėjo sulaikyti jį laiku, tačiau vietoj ačiū jie dar ir susimušė. Po muštynių toliau žodžiai skriejo į mane lyg dūžtantčios lėkštės, o aš praradau visas viltis prabusti ir suprasti, jog tai visai kitas žmogus. Pabaiga man ir visiems kitiems buvo gana netikėta, jaučiausi lyg iš šono žiūrėčiau kvailą komediją.

Po visų tų ilgai trukusių valandų, per maždaug pusę minutės jis staiga persimainė ir atsiklaupęs prieš mane maldavo atleidimo. Aš verkiau ir nesupratau, kas vyksta. Nesuprantu ir iki šiol.

Nežinau, ar tikėti juo. Patikėjau jau daug kartų, bet po tokių skaudžių įvykių nežinau, ar galėsiu toliau su juo būti.


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centro įsteigtą prizą – visos dienos apsilankymą Druskininkų vandens parke suaugusiam asmeniui (vertė – 104 Lt / 30,12 €).

Druskininkų sveikatinimo ir poilsio centras AQUA – viskas viename: poilsis, sveikatingumas, gydymas ir pramogos.

aquapark.lt nuotr./Vandens pramogos
aquapark.lt nuotr./Vandens pramogos

Viešbutyje AQUA ilsėkitės su šeima, Druskininkų gydykloje išbandykite natūralių sveikatos šaltinių – purvo ir mineralinio vandens – poveikį, Druskininkų vandens parke pasiduokite gerų emocijų bangai ir pasilepinkite nemokamomis pirčių programomis.

www.aquapark.lt

Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką