Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 13d. 21:00

Tikra istorija. „Mano lauktas pasimatymas prasidėjo netikėtai“

Rožės ir knyga
„Fotolia“ nuotr. / Rožės ir knyga

„Kai užsidaro durys, atsiveria langas“, – skelbia išmintis, puikiai tinkanti ir šiai Ji24.lt skaitytojos atsiųstai istorijai. Siūlome leistis į jos meilės kelionę.

Visą mielą dieną negalėjau nurimti – sukau ratus po knygyną, tvarkiau lentynas, stumdžiau knygas, lyginau jų nugarėles, kad būtų tiksliai viena prie kitos, žodžiu, dariau bet ką, kad laikas bėgtų greičiau. Gintarė, bendradarbė, pamačiusi, jog jau kokį penktą kartą nuožmiai tvarkau receptų knygų stendą, čiuptelėjo mane už rankos ir paklausė:

– Dagne, kas tau šiandien užėjo? Esi kažkur išskridusi. Eik atsipūsti, išgersi kavos, pravėdinsi galvą.

Aš tyliai burbtelėjau „nieko man nėra“ ir nuskriejau į kitą knygyno galą. Aha, „galvą pravėdinsi“. Lengva jai pasakyti. Jei ji būtų žinojusi, kiek minčių per sekundę sukasi toje mano galvoje, būtų supratusi, jog imti ir „prasivėdinti“ ne taip jau lengva.

Darbe dar niekam nepasakojau, jog prieš kokius du mėnesius išsiskyriau su savo būsimuoju vyru. Liaudiškai tariant – sužadėtinis mane metė. Nieko originalaus – vieną dieną grįžau iš darbo, visa nusiplukusi, svajojanti apie palaimingą akimirką, kai galėsiu klestelėti ant sofos šalia savo brangiojo ir išgerti puodelį kakavos – o jis, mano mylimasis, sužadėtinis ir būsimų vaikų tėvas, pasitiko mane prikandęs lūpą ir rimtai tarė:

– Klausyk, Dagne, yra toks nemalonus reikalas... Nebematau aš mūsų ateities. Jau ilgą laiką mąsčiau apie tai… Gaila, bet nieko nepakeisime. Kitą savaitę aš išsikraustau. Nepyk. Tikrai atsiprašau.

Štai taip paprastai. Nemalonus reikalas reiškė, kad per keletą sekundžių mano gyvenime neliko nei būsimojo vyro, nei būsimų vaikų, nei, galų gale, išsvajotos kakavos ant sofos su mylimuoju. Nebandžiau jo perkalbėti, nebandžiau maldauti, nebandžiau atsiprašinėti. Žinojau, kad nieko blogo nepadariau. Neišdaviau, neapgavau, neįskaudinau.

Nemalonus reikalas reiškė, kad per keletą sekundžių mano gyvenime neliko nei būsimojo vyro, nei būsimų vaikų, nei, galų gale, išsvajotos kakavos ant sofos su mylimuoju.

Žinoma, valgio gaminimas nebuvo stiprioji mano pusė, tačiau mylėjau jį iš visos širdies. Jei būtų reikėję, būčiau atidavusi vieną savo inkstą. Ar kraują, ar bala dar žino ką. Mačiau savo ateitį kartu su juo, tad išgirdusi, kad esu paliekama, sunkiai nurijau seiles, apsisukau ir išėjau pro duris atgal į žvarbų, lietingą rudenį.

Drebančiomis kojomis nuslinkau iki autobusų stotelės. Buvo jau vėlu, gal be penkiolikos dešimta vakaro. Atsimenu, jog pagalvojau „ačiū dievui, žmonių aplinkui nėra“, ir prapliupau verkti balsu. Sėdėjau autobusų stotelės būdelėje ir kūkčiojau kokią valandą. Verkdama vis svarsčiau, kur man dabar eiti. Į mūsų butą grįžti nenorėjau, nors girdėjau, kad man užveriant duris, jis sugargaliavo kažką panašaus į „kur tu eini, juk jau naktis“, bet tuos jo gargalus aš užčiaupiau skubiai užvėrusi duris.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Įsivaizdavau ją kaip būsimą žmoną. Bet liko paniekinti jausmai ir tuščios lentynos“

Pas tėvus važiuoti nenorėjau dar labiau – būtų tekę aiškinti, kas, kaip, kodėl. Dar būtų tekę ištverti mamos paguodą ir panegiriką apie tai, kokia aš esu nuostabi ir kaip jis manęs nevertas. Tada tenorėjau vieno – sėdėti toje autobusų stotelėje iki ryto, kad galėčiau grįžti į darbą ir dirbti tol, kol išvarvės smegenys ir dings visi prisiminimai.

Na, realybė, žinoma, buvo kitokia. Sėdau į paskutinį autobusą, nuvažiavau į centrą ir tą naktį pernakvojau pigiausiame viešbučio kambaryje. Visa laimė, jog prieš savaitę buvau gavusi atlyginimą ir galėjau sau leisti tokį prabangų problemos sprendimą. Tiesa, ta naktis viešbutyje buvo be galo žiauri. Kokias dešimt minučių praspoksojau į visus tuos mažus patrauklius alkoholio buteliukus viešbučio mini bariuke, nes mintis gerai prisiliuobti atrodė visai patraukli. Tačiau net tą apgailėtiną akimirką sveikas protas pakuždėjo pataupyti pinigus (dievaži, juk kiekvienas žmogelis žino, jog tie mini barai yra velniškai brangus reikaliukas).

O toliau viskas klostėsi dar paprasčiau – jis išsikraustė greičiau nei žadėjo. Atsiprašė manęs dar porą kartų. Aš, savaime suprantama, pasiteiravau, ar yra kokia kita mergina, kurią jis įsimylėjo.

– Ne, nėra. Ir nežinau, ar greitai bus. Noriu pagyventi vienas. Noriu laiko atsikvėpti, pabūti šiaip sau. Na, juk tu supranti.

Nė velnio aš nesupratau, tačiau mintis, jog mano vyras neišeina pas jokią kitą, atsiprašant, kiaunę, mane smarkiai reabilitavo. Tą akimirką savotiškai atsigavau ir sugebėjau pakankamai mandagiai, civilizuotai su juo atsisveikinti. Net palinkėjau sėkmės.

Atsimenu, jog pagalvojau „ačiū dievui, žmonių aplinkui nėra“, ir prapliupau verkti balsu.

Neslėpsiu, jog po to lygiai pusantro mėnesio praverkiau. Vakarai būdavo nepakenčiami. Verčiau save žiūrėti pačias kvailiausias komedijas, kad tik nesudirginčiau jokių savo moteriškosios, romantiškosios pusės nervų. Bet patikėkite manimi – kiekvienoje lėkštoje komedijoje, net jei ji pasakoja, pavyzdžiui, apie narkomanus vagis, yra kokia nors seilėta meilės linija. Žodžiu, žiūrėdavau tas komedijas, kol prasidėdavo įsimylėjimo linija.

Taigi taip gyvenau lygiai vieną mėnesį su puse. O po to kažkas atsitiko. Sėdėjau prie kompiuterio ir staiga man toptelėjo – turiu kažką daryti. Tik ką būtent? Variantų nedaug – verslo nepradėsiu, nes pinigų neturiu. Šukuosenos nesikeisiu, nes labai patinka dabartinė. Šuns nesipirksiu, nes esu alergiška. Į kitą miestą nesikraustysiu, nes tiek drąsos kol kas neturiu. Na, ką gi, lieka vienintelis variantas. Nueiti į pasimatymą. Vėl tęsti savo gyvenimą.

Žinojau, jog esu jauna ir pakankamai patraukli. Taigi tą patį vakarą užsiregistravau eiliniame pažinčių puslapyje ir ėmiau laukti. Kas bus, tas. Nuotykis man pravers.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „9 pažinties metai, arba Kaip mes tapome daugiau nei draugai“

Taigi šiandien, maždaug po dviejų mėnesių, aš mindžikavau knygyne, ilgametėje savo darbo vietoje, ir galvojau apie Gintarės žodžius „pravėdinsi galvą“. Taip, šį vakarą aš kaip tik ketinau tai padaryti. Internete susipažinau su vaikinu, kurio vardas buvo Dovydas.

Jo vyriškas vardas ir trumpas prisistatymas man taip patiko, jog nusprendžiau nekreipti dėmesio į faktą, jog jo anketa buvo visai be nuotraukų. Prieš parašydama jam, aš išėmiau savo nuotraukas, šiek tiek patobulinau internetinį „prisistatymą“ ir nusiunčiau kažkokią nereikšmingą žinutę. Bendravome visą savaitę, susirašinėjome po kelias valandas kiekvieną vakarą. Man patiko jo sąmojis, jis mokėjo mane prajuokinti, ir to užteko, kad susižavėčiau. O šį vakarą mes turėjome susitikti gyvai.

Atsinešiau į darbą juodą suknelę, kad vakare, prieš keliaudama į pasimatymą, galėčiau pasipuošti. Į rankinę įsimečiau kosmetinę – būtinai pasidažysiu mėgstamiausiuoju savo laimę nešančiu lūpdažiu. Buvau pasirengusi. Tačiau visą dieną nerimavau ir jaudinausi. Kaip reikės sveikintis? „Sveikas, Dovydai“ ar „Labukas, Dovydai“? Į galvą lindo visokiausios nesąmonės. Knygos krito iš rankų.

Man patiko jo sąmojis, jis mokėjo mane prajuokinti, ir to užteko, kad susižavėčiau. O šį vakarą mes turėjome susitikti gyvai.

Kai iki darbo pabaigos buvo likusios kelios valandos, Gintarė nuėjo į sandėlį atsinešti kelių leidinių, o aš atsistojau prie kasos aparato. Tai buvo pats nemėgstamiausias mano užsiėmimas knygyne – žiauriai nuobodu. Užsisvajojusi spoksojau į laikrodį ant savo rankos, kol malonus vyriškas balsas staiga nepažadino:

– Atsiprašau, gal galėtumėte man patarti?

Pakėliau akis į klientą ir per akimirką susidrovėjau. Jis buvo žavus! Šiek tiek pasivėlusi tamsių plaukų kupeta, rudai žalios akys ir skruostai su duobutėmis. Galėtų daugiau tokių užsukti į mūsų knygyną.

– Žinoma, sakykite, ko ieškote?

Aš stengiausi išlikti itin profesionali.

– Ieškau dovanos moteriai. Dar nežinau, ko tiksliai. Kažko universalaus, bet intriguojančio.

Ohoho, jis dar ir intelektualus! Turėjau nesusimauti.

Nusivedžiau jį prie naujausių knygų stendų, parekomendavau keletą skandinavų rašytojų kūrinių.

– Sakykite, o ar pačiai teko ką skaityti iš šitų? Ar džiaugtumėtės tokią gavusi dovanų? – vaikinas pažvelgė į mane ir šelmiškai šyptelėjo. Tą akimirką gailėjausi, jog esu nepasidažiusi savo mėgstamuoju lūpdažiu.

– Skandinavų rašytojai man labai artimi. Ypač detektyvų autoriai. Nežinau, ką jūsų mergina mėgsta, bet tai tikrai geras variantas.

– Ji dar ne mano mergina. Tiesiog šiandien pirmą kartą su ja susitinku. Žinot, reikia padaryti įspūdį, – vaikinas man mirktelėjo ir čiuptelėjo iš krūvelės vieną knygą. – Renkuosi šitą. Suviliojote!

Jam kalbant, mano mintys šokinėjo kaip teniso kamuoliukai, delnai prakaitavo, o kojos virpėjo. Ir nieko sau sutapimas! Mintyse pavyduliavau tai merginai, su kuria jis šiandien susitinka. Na ką, lieka tikėtis, jog mano Dovydas bus ne prastesnis.

– Ar Jums supakuoti? O galbūt dar kažką rinksitės? – pasiteiravau.

– Taip, supakuokite, daugiau nesirinksiu. Beje, gal žinote, ar skani čia kava toje kavinukėje priešais?

– Taip, labai skani. Išbandykite.

Vaikinas dar kartą šyptelėjo.

– Šįvakar būtinai išbandysiu. Tik kiek vėlėliau ir jau ne vienas.

Staiga mano mintys vėl ėmė šokinėti. Kiek vėliau toje kavinukėje aš susitinku su Dovydu. Per sekundę man kažkas nutiko – aš tapau įžūli ir spontaniška:

– Atsiprašau, o koks Jūsų vardas?

Nė nesuvokiau, kaip man išsprūdo toks klausimas.

Jis vėl nusišypsojo, sekundę padelsė ir atsakė:

– Mano – Dovydas. O jūsų koks?

Sustingau ir nežinojau, ką atsakyti. Staiga jis pridūrė:

– Gali ir neatsakyti, juk ant tavo kaklo kabo kortelė. Iki vakaro, Dagne. Labai lauksiu tavęs.

Tuomet mirktelėjo man, apsisuko ir lėtai išėjo pro duris.

Po kelių akimirkų ėmiau šypsotis. Mano lauktas pasimatymas prasidėjo netikėtai, bet gerai. 


Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – magišką ir aromatingą grožio rinkinį. Šį elegantišką rinkinį sudaro: jazminų, šlamučių, neroli dušo želė, rankų kremas ir lūpų balzamas.

Dėl prizo atsiėmimo susisiekite su redakcija adresu konkursai@ji24.lt.

„L'occitane“ nuotr./Prizas
„L'occitane“ nuotr./Prizas

Šių produktų sudėtyje – gaivus ir subtilus neroli, kibirkščiuojantis šlamutis iš Korsikos, šilkinis jazminas. Visi šie komponentai skleidžia aromatą, kuris absoliučiai moteriškas ir labai labai jausmingas.

Daugiau dovanų idėjų ieškokite čia.


 

Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Ekspertai pataria
Gerumu dalintis gera

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:47
19:28
00:40

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką