Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Mano meilė perrišta skausmingo laukimo ir gedulo juosta“

Liūdna mergina
„Shutterstock“ nuotr. / Liūdna mergina
Šaltinis: 15min
0
A A

Kartais net sunku patikėti, koks permainingas ir žiaurus gali būti gyvenimas. Likimas gali dovanoti meilę, bet ji bus be atsako, jis gali dovanoti vaikelį, tačiau tėvui jo nebus lemta sulaukti... Ir galiausiai po visų negandų jis pagaliau atveria duris šviesesniam rytojui... Siūlome paskaityti tikrą ir šiltą portalo skaitytojos istoriją.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Iki šiol atsimenu savo močiutės kartojamą frazę: „Vaikeli, ką sutiksi studijų metais, tai tas ir bus tikra. Paminėsi mano žodį. Patikėk.“ Vis prisimenu jos pranašystę man...

Viskas ir  prasidėjo, kai mama išsiuntė savo trečią vaiką į didesnį miestą laimės ieškoti. Pradžios taškas, žinoma, buvo studijos. Mamos glėbio dar besiilgėdama, bijodama naujovių, pavirkaudama bandžiau savęs ieškoti naujame mieste.

Gyvenimas bendrabutyje, kur daug linksmybių, laisvės ir naujovių, vertė jaustis gan nesaugiai. Palengva išsirangiusi iš savo saugaus kiauto, atskalūniškumo, pradėjau plaukti su minia. Ir... sutikau tą žmogų, dėl kurio gyvenimas susiklostė taip, kokį dabar turiu.

Ignas – gražus kaip pavasario nutviekstas gležnas medžio lapas. Tamsus, didelių labai gilių akių savininkas. Bendrabutyje gyvenome kaimynystėje. Aš jį jau buvau pastebėjusi, kai jis rūkydavo ir melsvam dūmų debesy jį matydavau it statulą, žvelgiančią pro langą... Rodydavosi, kad tai tikrai tik statula, o jo siela kažkur ten toli, kur nukreiptas jo žvilgsnis.

Pirmasis mūsų susidūrimas įvyko prie bendrabučio budėtojos langelio ir jis nebuvo malonus. Mums bekalbant su bendrabučio tvarkos palaikytoja, jis priėjo jos kažko paklausti, man išsprūdo nekaltas juokelis ir gavau atsaką –  abejingą žvilgsnį ir ūmią veido ruožą. Tada supratau, kad su šiuo kaimynu juokauti negalima... Bet gyvenimas juk apaugęs ironijos ir paradoksų vaisiais.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Išeidamas išsinešei ir mano šypseną“

Po metų pavargus nuo studentiško gyvenimo, nutariau išsikraustyti į butą. Kaip ir dauguma jaunų žmonių, ieškojau bendraminčio, norinčio kartu gyventi – tai dėl pigumo sumetimų.

Su pažįstama gan greitai įsikūrėme savo „pilyje“, pačiame miesto centre. Krykštavome, kūrėme savo kampelius, nes turėjom po savo didelį kambarį. Taip linksmai mudviem begyvenant vieną vakarą grįžusi iš paskaitų, labai nustebau mūsų namuose išvydusi Igną...

Pasirodo, jie buvo pažįstami su mano kambarioke Gintare.  Ignas su ja linksmai šnekučiavosi prie vyno taurės. Stovėjau suglumusi ir širdis kažko keistai suspurdėjo. Gintarė pasiūlė prisijungti prie jų. Vedama smalsumo ir noro sužinoti apie Igną daugiau, aš įsirangiau fotelyje ir klausiausi jo pasakojimų. O jis pasirodė labai kalbus.

Pasakojo apie savo didžias svajones, gyvenimo vizijas ir demonstravo savo išskirtinį racionalumą bei filosofiškas mintis. Tas vakaras man buvo kaip nutrūktgalviška, spontaniška, netikėta kelionė, visiškai atitolus nuo realybės. 

Vėliau Gintarė man pasipasakojo, kad Ignas merginasi jai. Ji buvo ką tik išsiskyrusi su savo vaikinu. Matydama, kaip ji šypsosi, pasakoja, atsargiai, bet noriai kalba apie jį, supratau, kad tarp jų tuoj kažkas užsimegs.

Gintarė – neišpasakyto grožio mergina, tarsi Afroditė. Angeliško veido, ryškių moteriškų bruožų, undinės plaukų ir nulietos figūros valdovė, tačiau... tenka pripažinti, kad itin dideliu intelektu nepasižymėjo. Labai šilta, miela, jauki, graži būtybė, bet iki visiško universalumo dar trūko – ir paties Igno, ir mano akimis.

Vis tik Ignas pametė galvą dėl jos, nuolat leisdavo laiką pas mus, keista tik tai, kad daugiausia bendraudavom mudu su Ignu. Diskutuodavom apie filmus, muziką, keliones, knygas, nes bendraujant išryškėjo labai daug panašių pomėgių, o ir skoniai gyvenimui labai sutapo.

Kol mudu jaukiai įsitaisę kalbėdavom, Gintarė dažniausiai gamindavo vakarienę, ką nors tvarkydavosi buity, vis įsiterpdama į pokalbius ir primindama, kad ji viską klauso ir dalyvauja bendram pokalbyje, tik jos intarpai dažniausiai būdavo nevykę.

Susižvalgydavom su Ignu, pakikendavom. Gintarė vis užsimindavo, kad jaučiasi nepilnavertė prieš jį ir kad nesmagiai jaučiasi, kai mes turime labai daug bendrų temų, o ji neturinti ką pasakyti.

Visada buvau stropi tiek mokykloje, tiek universitete. Uoliai mokydavausi, dalyvaudavau įvairiausiose organizacijose, veiklose, kur galėčiau save realizuoti, išreikšti, būti naudinga. Galbūt Ignui tai labai patiko, nes daug apie tai kalbėdavom.

Ignas, kaip ir dauguma vyrų – grožio ieškotojas. Tą turėjo Gintarė. O aš – visada buvau apvalaus veido, kaip sako liaudis, „stambių kaulų“. Visada kovojau su savo svoriu ir nuolat pykdavausi su veidrodžiu – kitus žmones mylėjau daug labiau nei save.

Vyrus traukdavau tik trumpalaikiams santykiams ir tai niekur nevesdavo. Intensyviai bendraudama su Ignu, suvokiau, kad su manimi vyksta kažkas keisto ir nesuprantamo. Laukdavau jo, nors jis juk ateidavo pas Gintarę.

Puošdavau širdį iš anksto, kaip toji lapė iš „Mažojo princo“. Many augo ir stiprėjo labai šilti jausmai, tačiau juos privalėjau slėpti. Tai labai slėgė ir reikalavo atsargaus bendravimo su Ignu ir Gintare.

Po truputį dariausi vis liūdnesnė ir uždaresnė. Jie tą pastebėjo ir nesuprato, kodėl iš linksmos, gyvenimu besidžiaugiančios būtybės virtau kažkokia vėjyje plevėsuojančia nendre. Susiradau darbą, bandžiau ten save iškrauti ir pridengti savo degančius jausmus Ignui...

Per tris Gintarės ir Igno draugystės mėnesius įvyko kardinalių pokyčių. Gintarė pradėjo keistai elgtis, slapukauti, kažkur vakarais dingti ir mažinti susitikimų su Ignu skaičių. Ji man nesipasakojo, o Ignas vis tiek kas vakarą ateidavo, laukdavo jos ir guosdavosi man, kad kažkas ne taip.

Po savaitės, grįžus man iš darbo, sulaukiau skambučio į duris ir tarpduryje išvydau skausmo ir siaubo perkreiptą išbalusį Igno veidą.

„Ji mane paliko. Dėl kito. Noriu mirti“, – prislėgtu balsu išlemeno Ignas.

Tapau jo kančias sugeriančia kempine. Jis vis ateidavo pas mane, nors dar turėjo vilčių, kad Gintarė suklydo ir sugrįš pas jį. Vis tik ji greitai išsikraustė pas naująjį draugą ir pradėjo planuoti vestuves.

Ignas negalėjo su tuo susitaikyti, pradėjo smarkiai gerti. o mes kalbėdavomės. Buvau jam mama, draugė, sesuo. Padėjau kaip tik galėjau.

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Mano gražuole raudonu paltu, aš visada tave mylėsiu“

Jis labai apleido save. Būdavo, kad po savaitę praleisdavo pas mane. Galiausiai vieną vakarą, pasigedęs moteriškos šilumos, jis išprovokavo mudviejų suartėjimą...

Po to jaučiausi dar labiau suglumusi ir visiškai pasimetusi. Taip pradėjo vystytis santykiai „draugai be įsipareigojimų“. Vieną kartą jo išprovokuota prabilau apie savo jausmus.

Tada jau aš norėjau mirti, nes aš jam kaip moteris nepatikau ir jis man pasiūlė tik kūniškus malonumus. Norėdama būti bet kokiu atveju su juo – sutikau su jo taisyklėmis. Ir taip bendravom metus.

Galiausiai ryžausi viską užbaigti, nes tokie santykiai be galo skaudino, jo abejingumas ir kone ritualo atlikimas mane tiesiog gniuždė. Nustojome bendrauti. Ilgą laiką jaučiausi tarsi netekusi abiejų kojų...

Maždaug po pusmečio į mano gyvenimą naujai atėjo senas pažįstamas – Martynas. Bėgant laikui jis tapo draugu. Nuolatinis bendravimas, dėmesys ir puikiai leidžiamas laikas su juo padėjo primiršti Igną – apie jį nieko nežinojau dar gerus metus, nors ir gyvenome viename mieste, buvo bendrų draugų, studijos, bet kažkaip vengiant jo, sekėsi nieko nežinoti, kaip jis ir ką veikia.

Pradėjau bendrauti su Gintare, mat praėjus pykčiui dėl to, kad ji įskaudino Igną, kažkaip ryšys vėl atsirado. Dažnai su Martynu aplankydavome Gintarės šeimą, tačiau apie Igną nė viena neužsimindavome. Taip prabėgo dar geras pusmetis.

Nors Martynas labai pakeitė mano gyvenimą, vis tiek kažko dvejojau, kažko vis skaudėdavo širdį, tačiau kažkaip leidausi nešama gyvenimo srovės...

Pastojau. Tai džiugino, bet kartu kėlė didelę baimę. Galiausiai apsipratusi su mintimi, kad mano gyvenimas iš esmės keičiasi, nurimau ir apie Igną visiškai negalvojau. Savo ateitį kūriau kartu su Martynu. Mylėjau jį.

Deja, visą planuojamą šeimynišką idilę vieną vakarą sugriovė skambutis iš policijos. Likus vos vienam mėnesiui iki kūdikio gimimo, važiuodamas iš komandiruotės Martynas pateko į avariją. Mano mylimasis ir būsimo kūdikio tėvelis mirė vežamas į ligoninę.

Tą vakarą jutau, kaip man po kojomis atsiveria žemė. Kritau į bedugnę. Apie tą siaubingą netekties laikotarpį vis dar skauda kalbėti, norisi paskubomis tiesiog praversti kitą lapą...

Martynas taip ir nepamatė taip laukiamo sūnaus, o man teko kovoti dėl vaiko gyvybės. Abu ištvėrę priešlaikinį gimdymą sulaukėme kovo 7 dienos ryto. Ir tai buvo Martyno gimtadienio data... Nors gydytojai prognozavo, kad vaikelis turėtų gimti balandžio 19 d.

Sūnus Gabrielius mane kėlė iš bedugnės ir galiausiai padėjo atversti naują gyvenimo puslapį. Norėjau gyventi vien dėl mylimo sūnaus...

Taip pat skaitykite: Tikra istorija. „Galėjau bent perpus mylėti save taip, kaip mylėjau jį“

Po dviejų mėnesių įvyko dar vienas sunkiai paaiškinamas įvykis, vėlei pakeitęs mano gyvenimą. Pasitelkęs bendrų draugų pagalbą, mane susirado Ignas...

Laikiau telefono ragelį ir nesuvokiau, kad man skambina jis, kad teiraujasi, kaip aš laikausi. Įkalbėta sutikau susitikti, nors netekus Martyno širdį vis dar stipriai skaudėjo.

Iš Igno sužinojau, kad visą tą laiką jis skyrė mokslams, baigė magistro studijas. Išsikovojo norimą darbą ir nerado tinkamo žmogaus gyvenimui. Aš jam papasakojau savo gyvenimo dalį su Martynu ir kad turiu sūnų Gabrielių. Jis panoro pamatyti vaikutį. Ir taip prabėgus pusmečiui Ignas paklausė manęs, ar jis galėtų būti Gabrieliui tėtis.

Netikėjau tuo, ką girdėjau ir kokį jo elgesį mačiau.  Bet būna gyvenimiškų pasakų...

Dabar jiedu su Gabrieliumi rytais keliauja į darželį, laukiu abiejų vakare sugrįžtančių ir visi kartu beprotiškai laukiame Gabrieliaus sesutės.


Gamintojo nuotr./„L'occitane“ prizas
Gamintojo nuotr./„L'occitane“ prizas

Dėkojame istorijos autorei už atvertą širdį ir dovanojame jai „L'occitane“ įsteigtą prizą – pavasariu ir svaiginančiais aromatais alsuojantį vyšnių žiedų duetą. Rinkinį sudaro:

 Vyšnių žiedų dušo želė (250 ml)
 Vyšnių žiedų kūno losjonas (250 ml)

Rinkinio kaina: 37,07 € / 128,00 Lt

www.loccitane.lt


Norite papasakoti, kaip lemtingas įvykis privertė kardinaliai pakeisti savo gyvenimą ir perkainoti vertybes? O gal sutikote žmogų, kuris įkvėpė kokiam nors žingsniui: darbo pakeitimui, knygos parašymui ar tiesiog norite pasidalinti savo meilės patirtimis?

Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu konkursai@ji24.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

Norėtume paprašyti, kad siųsdami savo istoriją būtinai nurodytumėte savo vardą bei pavardę, taip pat miestą, kuriame gyvenate, kitaip istorijos publikuojamos nebus. Anonimiškumą garantuojame ir šių duomenų neskelbsime.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką