Tuokiantis nuoširdžiai stengiamasi net minties neprisileisti, kad meilė ir bendra buitis kada nors baigsis. Gal ir gerai, kad besiruošiantys bendram gyvenimui nenagrinėja statistikos. Nes toji nedvasinga ponia negailestingai nuplėštų jiems nuo veidų rausvus akinius: kasmet Lietuvoje apie 10 tūkstančių porų pasuka į skirtingas puses. Ir, savaime suprantama, susiduria su bendro turto dalybų klausimu.
Kartais atsidalyti pavyksta tik įsikišus abiejų pusių advokatams, per ašaras ir viešus skandalus. Kartais – draugišku susitarimu. Būna, kad ginčai dėl turtų atskleidžia tokias kadaise mylėto žmogaus savybes, kurių net neįtarei egzistuojant. O kitoms poroms pavyksta likti jei ne artimiausiais draugais, tai bent jau gero vienas kitam linkinčiais bičiuliais. Beje, gana dažnai kaip priešnuodis nuo draskymųsi suveikia stalčiuje gulinti ikivedybinė sutartis. Net jei pačiame meilės įkarštyje labai nesinori užsiminti apie tokį formalumą, vėliau jis gali smarkiai pagelbėti.
Sutartis – kaip įrodymas
„Nemanau, kad yra žmonių, kurie džiaugtųsi skyrybomis. Tai vienas didžiausių mano gyvenimo pralaimėjimų“, – prisipažįsta komunikacijos specialistė, tarptautinė rinkimų ekspertė Dainida Valsiūnaitė, auginanti septynerių metų sūnų. Prieš dešimtmetį ji tuokėsi su žinomu pasiturinčiu verslininku, tad nenuostabu, jog išgirdo nemažai apkalbų, esą, tekanti tik dėl vyro turtinės padėties.
„Ikivedybinė sutartis buvo įrodymas, kad man jo pinigų nereikia. Jos esmė tokia, kad skyrybų atveju nei aš pretenduosiu į jo turtą, įgytą iki santuokos, nei jis į mano, o palikuonimis rūpinsimės vienodai. Be to, tas dokumentas man labai palengvino gyvenimą, nes vyras užsiiminėjo visokiais nekilnojamojo turto sandoriais, turėjo daug reikalų su bankais, bet aš, pasirašiusi ikivedybinę sutartį, neprivalėjau laiduoti už savo sutuoktinį banke, kai jis imdavo kreditus, pirkdavo ar parduodavo. Visiškai nesikišau į jo verslo reikalus.
Siūlyčiau visiems sudaryti ikivedybines sutartis, nes tada pasidarai apsaugotas ir nuo sutuoktinio skolų ar finansinių problemų.
Siūlyčiau visiems sudaryti ikivedybines sutartis, nes tada pasidarai apsaugotas ir nuo sutuoktinio skolų ar finansinių problemų. Turiu draugę, kuri išsiskyrusi dar 5–6 metus mokėjo bankui buvusio vyro skolas, nors iš jo imtos paskolos verslui plėsti neturėjo jokios naudos, tiesiog už jį laidavo kaip sutuoktinė. Tačiau gyvenimas kartu nesusiklostė, buvęs vyras išvažiavo nelegaliai dirbti į užsienį, nedeklaruoja pajamų, todėl bankas iš jos išsireikalavo dengti skolą.
Mūsų šeimoje, aišku, nebuvo taip, kad atskirai kiekvienas sau būtų pirkęs riekę duonos ar stiklinę pieno. Vyras mokėjo už vienus dalykus, aš – už kitus, bet niekada nedėjome pinigų į vieną dėžutę bendroms mėnesio išlaidoms. Aš visada buvau nepriklausoma ir savarankiška.“
Pasirašyti ikivedybinę sutartį Dainidai pasiūlė būsimas vyras. Išgirdusi apie tai, ji labai nustebo – anksčiau Lietuvoje tokios sutartys dar nebuvo populiarios, ne taip paprastai pavyko rasti ir advokatą, kuris sutiktų ją parengti. „Kai išsiaiškinau tokios sutarties privalumus, abejonių neliko. Nesvarbu, kad tuo metu meilė liepsnojo ir net minčių nekilo, jog galėtume kada nors išsiskirti. Tikrai nenusivyliau išgirdusi tokį mylimo vyro pasiūlymą. Aš juk jį gerai pažinojau – iki vestuvių draugavome 9 metus. Nors pradėdamas kalbą apie tai jis atrodė labai susikaupęs, tam pasirengęs ir šiek tiek nervinosi, tačiau vis tiek, kai piršosi, jaudinosi kur kas labiau.“
Įprastas formalumas
Verslininkė Daina Bosas skyrėsi du kartus ir žada šito skaičiaus neperžengti, tačiau ir prieš trečią santuoką su Antanu Bosu pasirašė ikivedybinę sutartį: „Mes gražiai gyvename, auginame vaiką ir apie ją pamiršome – guli kažkur stalčiuje. Tik jūs, žurnalistai, vis primenate. Bet jeigu tektų ją išsitraukti (tfu, tfu, tfu...), tarp mūsų nekiltų ginčų, nes viskas būtų aišku.“
Pirmas Dainos mėginimas paragauti žmonos duonos buvo labai trumpas – apie jokias sutartis tada čia niekas net nežinojo. Tačiau didelių sunkumų nekilo: „Kokie gali būti ginčai dalijantis turtą, kai skiriasi du 20-mečiai po bendro gyvenimo pusmečio? – juokiasi Daina. – Nebuvo tais laikais nei turtų, nei ginčų, nei sutarčių. Pasiėmei vaiką ir eini namo pas mamą.“
Po daugelio gyvenimo užsienyje metų tokios sutartys dabar atrodo visiškai normalus dalykas – jos ten dažnos.
Pasirašyti ikivedybinę sutartį Dainai pasiūlė antras vyras (tada tik būsimas) – verslininkas iš Danijos. „Atvirai pasakius, nelabai supratau, ką pasirašiau. Žinote, jauna mergaitė iš Tarybų Lietuvos, dar iki atkovotos nepriklausomybės, – nesupratau, ko iš manęs nori. Bet kadangi buvau labai tyra, nieko neketinau apgaudinėti, tai ir rašiausi. Kad tik vestų – juk mylėjau! Apie skyrybas tikrai negalvojau, bet negi gaila suraityti parašą? Tačiau po daugelio gyvenimo užsienyje metų tokios sutartys dabar atrodo visiškai normalus dalykas – jos ten dažnos. Todėl tuokiantis trečią kartą šis formalumas buvo savaime suprantamas.“
Beje, nors skyrėsi turėdami ikivedybinę sutartį, Daina su antruoju vyru jos praktiškai nepanaudojo, nes gyvendami drauge uždirbo gerokai daugiau, nei turėjo iki santuokos. Tad prieš vedybas pasirašytas dokumentas tapo nebeaktualus ir turtas buvo dalijamas per pusę: „Jeigu žmonės skiriasi po daugelio kartu praleistų metų, tokia sutartis kartais tampa nebeveiksminga. Įsivaizduokite, jaunikis turi butą, jaunoji neturi nieko, pasirašo sutartį. Bet, tarkim, per 20 metų įsuka bendrą verslą, įsigyja ne tik naują butą, bet ir sklypą, namą, automobilių, akcijų, pinigų... Tada apie tą pirmąjį turėtą turtą jau niekas nebediskutuoja – dalijasi tai, ką uždirbo per santuokos metus. Mums taip ir nutiko. Tačiau jeigu skyrybos įvyksta po kelerių metų, kaip dažnai būna, tada ikivedybinė sutartis labai padeda. Kai viskas aprašyta, abi pusės žino, ko tikėtis, ir viskas vyksta aiškiai, sąžiningai ir greitai.“
Kai nebeskamba laimingos santuokos varpai
Kaip sako advokatų kontoros „Triniti“ partnerė Vilija Viešūnaitė, teismas paprastai taiko principą, kad visas santuokoje įgytas turtas, kuris nėra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, turi būti dalijamas į dvi lygias dalis. Tačiau būna atvejų, kai vienam atitenka didesnis „pyrago“ gabalas.
Jei butą įsigijote jau susituokę, jis bus laikomas jungtine sutuoktinių nuosavybe, o ši skiriantis padalijama. Jeigu to padaryti neįmanoma, butas priteisiamas kuriam nors iš sutuoktinių, įpareigojant jį buvusiam vyrui ar žmonai kompensuoti kitą dalį pinigais. Iš kur tų pinigų gauti – atskiras klausimas.
Tai tik vienas paprastas scenarijus iš daugelio galimų. Kad būtų aiškiau, advokatė V. Viešūnaitė siūlo įsivaizduoti besiskiriančią Eglės ir Ryčio, turinčių septynmetę dukrą, šeimą: „Jei butą Rytis būtų gavęs iš tėvų dovanų ar paveldėjęs, Eglei nepriklausytų niekas. Na, jeigu ne viena aplinkybė – vaiko interesai. Nors šeima neturi bendro nekilnojamojo turto (butas juk Ryčio), vaikui būtina užtikrinti tinkamas gyvenimo sąlygas. Todėl teismas gali nustatyti teisę Eglei naudotis šiuo turtu, jeigu nutraukus santuoką su ja lieka gyventi nepilnametis vaikas.
Bet jeigu nepilnamečių vaikų nėra, o butas vyrui dovanotas tėvų? Atrodytų, viskas lyg ir aišku – Eglė liks be nieko, tačiau neskubėkime daryti išvadų. Pasirodo, per bendro gyvenimo metus ji smarkiai prisidėjo prie esminio būsto pagerinimo, todėl teisėjas jį gali pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir atitinkamai padalyti.“
Sutarties sudarymas – tarsi momentinį nepatogumą sukeliantis skiepas, kuris išgelbėtų daugybę nervų kainuojančios skyrybų „infekcijos“ atveju.
Taip, sutinkame – painu. Ir tai tik keletas tipiškų skyrybų atvejų pavyzdžių. Visada viską sprendžia teismas, vertindamas individualias aplinkybes. Tačiau jei norite savo turtą kontroliuoti patys, advokatė V. Viešūnaitė siūlo žinomą, bet kol kas dar retai lietuvių naudojamą receptą – ikivedybinę ar povedybinę sutartį: „Ji padeda apsidrausti nuo ginčų, nes ją pasirašiusi pora iš esmės sutaria ir žino, ką gautų, jei išsiskirtų. Kad ir kaip neromantiškai skambėtų, tokios sutarties sudarymas – tarsi momentinį nepatogumą sukeliantis skiepas, kuris išgelbėtų daugybę nervų kainuojančios skyrybų „infekcijos“ atveju.“
