Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2019 07 19

Viešbučio šeimininkė marijampolietė Ingrida pomėgį pavertė dar vienu pajamų šaltiniu

Marijampolietė verslininkė Ingrida Vaitiekūnienė anksčiau tikriausiai niekada nebūtų pagalvojusi, kad lėlės taps neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Priešingai nei kitos mažos mergaitės, ji vaikystėje mieliau žaisdavo su šautuvais ir mašinytėmis. Dabar moteris gamina unikalias rankų darbo interjero lėles.
Ingridos Vaitiekūnienės lėlės
Ingridos Vaitiekūnienės lėlės / Valentino Daubaro nuotr.

Lietuvės gaili patarimų

„Vaikystėje buvau šiek tiek patrakusi. Augau tarp kiemo berniukų, tad ir mano žaislai šiek tiek skyrėsi nuo kitų mergaičių. Lėlėmis susidomėjau gal tik kokioje ketvirtoje klasėje. Bet ir tada nelabai žaisdavau su jomis. Labiau mėgau jas rengti ar šukuoti“, – prisipažino I.Vaitiekūnienė.

Lėlės į marijampolietės namų duris pasibeldė maždaug prieš 8-9 metus. Tuomet iš mokyklos grįžusi dukra Aira papasakojo mamai apie namų darbų užduotį iš tam tikros medžiagos nulipdyti skulptūrą. Ši idėja sudomino ir Ingridą. Ji ir pati užsimanė pabandyti pagaminti kažką panašaus.

Nors lietuviai itin mėgsta marijampolietės kurtas lėles, tačiau pagrindiniai jos klientai – užsieniečiai vyrai.

„Iš karto dukrai pasakiau, kad mano gaminys bus kitoks nei jos. Sugalvojau pasidaryti lėlę ir ją aprengti. Mane visada traukė meniški dalykai. Tikriausiai šiuos gabumus paveldėjau iš tėčio, kuris visada gražiai piešė, buvo „krapštukas“. Aš pati vaikystėje lankiau daugybę rankdarbių būrelių“, – pasakojo pašnekovė.

Pirmą lėlę I.Vaitiekūnienė gamino nesinaudodama jokiomis instrukcijomis, pasitelkdama tik savo vaizduotę. Iš vyro garaže rastos vielos, lipnios juostelės, klijų ir įvairių tvarsčių ji pasigamino lėlės karkasą, o vėliau jau teko iš polimerinio molio (modulino) daryti galvą, rankas bei kojas. Po gana ilgo proceso, trukusio kelias savaites, pirmoji Ingridos lėlė buvo baigta. Moteris ja labai didžiavosi, tad netrukus ji dar labiau įsisuko į panašaus pobūdžio žaislų gamybą.

Valentino Daubaro nuotr./Ingridos Vaitiekūnienės lėlė
Valentino Daubaro nuotr./Ingridos Vaitiekūnienės lėlė

Kurį laiką marijampolietė lėles gamino pagal savo pačios atrastą technologiją. Kiek vėliau ji ėmė lankyti specialius kursus, kuriuose mokėsi gaminti tekstilines lėles. Kursuose ji sužinojo, kad ir iki tol viską darė gerai, tik gal kiek primityviais būdais.

„Iš tikrųjų sužinoti, kaip geriausiai gaminti interjerui skirtas lėles, nėra taip lengva. Lietuvoje yra nemažai gamintojų, tačiau visos jos savo gamybos procesą slepia, nenori komentuoti, o į prašymus ką nors patarti dažniausiai nereaguoja.

Tik vėliau internete pradėjau bendrauti su keliomis interjero lėlių kūrėjomis iš Ukrainos. Jos visiškai kitokios nei lietuvės – negaili patarimų, mielai dalinasi savo patirtimi“, – pasakojo suvalkietė.

Moteris teigė taip pat mielai su visais besidalinanti turima informacija, negailinti kitiems patarimų.

Ilgas procesas

I.Vaitiekūnienės gaminamos lėlės nėra skirtos žaisti vaikams. Kaip ji pati juokauja, tai – suaugusiųjų žaislai. Jie skirti papuošti namų ar darbo aplinką, yra tarsi išskirtinės interjero ar dekoro detalės.

Šiandien marijampolietė gamina dviejų tipų lėles: sėdinčias, vadinamas buduarinėmis, bei stovinčias. Visos jos yra unikalios, skirtingos. Pati moteris pasakojo, kad vienodų lėlyčių pagaminti tiesiog neįmanoma.

„Būna, kad pasidarau kelis žaislų pagrindus, o tik vėliau jiems gaminu ir pritaikau galvytes. Padaryti lėlei galvą užtrunka ilgiausiai. Ją nulipdžius, reikia laukti, kol visa masė išdžius, vėliau ją šlifuoti, gruntuoti, jei kas nepavyksta, vėl koreguoti. Makiažo darymas užima mažiausiai laiko“, – juokėsi pašnekovė.

Kone kiekvieną vakarą prie lėlių gamybos ji praleidžia maždaug po keturias valandas. Tuo metu ji visiškai susikoncentruoja ties savo darbu, o aplinkinis pasaulis marijampolietei tarsi išnyksta. Šeima taip pat žino, kad trukdyti ją galima tik išskirtiniais atvejais.

Paprastai Ingrida lėles gamina rudenį, žiemą bei pavasarį, nes vasarą ir pačiai norisi šiek tiek atsikvėpti, o ir šiltos klimato sąlygos nėra labai tinkamos gamybos procesui – lipdymo masė per greitai džiūsta.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingridos Vaitiekūnienės lėlė
Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingridos Vaitiekūnienės lėlė

Pagaminti vieną lėlę užtrunka ne taip jau ir trumpai – net iki trijų savaičių. Nors I.Vaitiekūnienė interjero lėles gamina jau beveik dešimtmetį, ji pasakojo, kad buvo laikotarpis, kuomet šį amatą buvo apleidusi. Moteris teigė tada pasijutusi šiek tiek išsisėmusi, jai trūko įkvėpimo. Tiesa, ilgai be panašios veiklos Ingrida sėdėti negalėjo. Tuomet ji gamino interjerinius meškiukus, kurie dėl savo sudėties taip pat nebūdavo pritaikyti žaisti vaikams. Vis dėlto, po kurio laiko marijampolietė vėl grįžo prie lėlių gamybos ir šiandien jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be šio užsiėmimo.

Nors visoje Lietuvoje buduarinių ir interjero lėlių gamintojų yra tikrai ne vienas, Sūduvos regione konkurencijos I.Vaitiekūnienė nejaučia. Ji pažįsta tik vieną moterį, gaminančią tekstilines lėles, tačiau jų gaminiai labai skiriasi.

Dauguma Ingridos pagamintų lėlių – moteriškos lyties atstovės, atkeliavusios tarsi iš praėjusių baroko ar renesanso epochų. Ji bandė keletą kartų lipdyti ir vyriškius, tačiau juos pagaminti pasirodė daug sudėtingesnė užduotis, reikalaujanti dar didesnio įkvėpimo. Idėjų savo kūriniams marijampolietė semiasi tiesiog iš aplinkos. Kartais įsigijusi kokį nors audinį, ji jau žino, kaip atrodys būsima jos lėlytė.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingridos Vaitiekūnienės lėlė
Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingridos Vaitiekūnienės lėlė

Pagrindiniai klientai – užsieniečiai vyrai

Neseniai I.Vaitiekūnienė Marijampolės Petro Kriaučiūno bibliotekoje buvo surengusi pirmąją savo lėlių parodą. Joje mėnesį laiko puikavosi apie 30 jos gamintų žaislų. Paroda sulaukė didžiulio pasisekimo, ją aplankė būriai pačio įvairiausio amžiaus žmonių. Iš visų jų Ingrida girdėjo tik pačius geriausius atsiliepimus, daugybę komplimentų.

Moteris pasakojo pamažu galvojanti ir apie dar vieną savo kūrybinių darbų parodą. Ji prisipažino, kad prieš parodą teko nemažai pavargti: pagaminti keletą naujų lėlių, dalį jų surinkti iš pažįstamų, kuriems jas buvo anksčiau padovanojusi.

Nors savo gaminamas lėles marijampolietė dažniausiai parduoda, tačiau nemažai jų dovanoja artimiesiems, draugams bei bičiuliams. Šie be galo džiaugiasi unikaliomis dovanomis, kurios papuošia jų namus.

„Prisimenu, jog pirmąją lėlę pardaviau bendradarbei, kuri ieškojo dovanos savo sesei. Tuomet dar dirbau Marijampolės senelių namuose, tad per naktines pamainas turėdavau laiko „krapštytis“ prie jų. Antrą lėlę pagaminau kitai bendradarbei, ieškojusiai dovanos savo giminaičiams. Ši lėlė buvo maždaug metro aukščio. Tai – ko gero, aukščiausia iki šiol pagaminta lėlė. Vėliau žmonės iš lūpų į lūpas pradėjo pasakoti vieni kitiems apie mano gaminius, tad ir užsakymų pamažu ėmė daugėti“, – pasakojo I.Vaitiekūnienė.

Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingrida Vaitiekūnienė
Asmeninio archyvo nuotrauka/Ingrida Vaitiekūnienė

Šiandien didžiąją dalį jos gaminių galima išvysti specialiai sukurtoje „Facebook“ paskyroje „Ingridos lėlės“. Kaip prisipažino pati marijampolietė, šią paskyrą susikurti pasiūlė dukra Aira, kuri patarė mamai viešinti ir reklamuoti savo gaminius. Apsilankę šioje paskyroje žmonės ne tik gali apžiūrėti jau sukurtas lėles, bet ir jų įsigyti. Įprastai jų kainos svyruoja nuo 50 iki 100 eurų.

Nors lietuviai itin mėgsta marijampolietės kurtas lėles, tačiau pagrindiniai jos klientai – užsieniečiai vyrai. Atvykę į Marijampolėje įsikūrusį Ingridos ir jos vyro Juozo viešbutį ir pamatę čia besipuikuojančias lėles, jie ir patys neretai užsimano kurią nors iš jų parvežti lauktuvių savo antrosioms pusėms. Nemažai Ingridos gamintų lėlių yra iškeliavusių į Ukrainą, Rusiją, Kazachstaną, Baltarusiją bei Vokietiją. Jos gaminiai pasiekia ir kitas šalis. Pavyzdžiui, šią savaitę viena interjero lėlė išsiųsta į Airiją.

Pradžia suteikė daugiau optimizmo

Nors buduarinės ir interjero lėlės I.Vaitiekūnienei tapo neatsiejama gyvenimo dalimi ir papildomu pajamų šaltiniu, vis dėlto pagrindines pajamas ji su vyru Juozu gauna iš 2013 metais duris atvėrusio nedidelio viešbučio.

„Iš tikrųjų nuosavo viešbučio idėja gimė atsitiktinai. Kai Marijampolėje įsigijome sklypą su nedideliu namuku, dar nežinojome, ką jo vietoje statysime. Nugriovęs minėtą pastatą, vyras iš pradžių pasistatė garažą, o tik paskui pradėjo kilti namas. Tik darbų eigoje sugalvojome įrengti nedidelį viešbutį“, – prisiminė pašnekovė.

Vos atvėrus duris, į viešbutį ėmė plūsti klientų būriai. Dauguma iš jų – užsieniečiai, besisukantys automobilių prekybos srityje. Nors čia atvyksta ir nemažai lietuvių, tačiau didžioji klientų dalis yra iš Ukrainos, Rusijos bei Kazachstano. Nemažai lankytojų yra nuolatiniai ir, kaip patys juokauja, čia atvyksta kaip į namus.

„Reikia pripažinti, kad verslo pradžia nuteikė labai optimistiškai. Kiek vėliau automobilių verslas buvo pristabdytas, tad automatiškai nukentėjome ir mes. Jei reikėtų dabartinėmis sąlygomis spręsti, ar atidaryti viešbutį, ar ne, greičiausiai atsakymas būtų neigiamas – klientų srautai labai sumažėję“, – pasakojo marijampolietė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Reklama
„Daktare, man pašalino tulžies pūslę, tačiau aš nesijaučiu gerai...“
„TOPsport A lygos tribūna“: „Panevėžio“ krizė, karštosios kėdės ir prezidentas svečiuose
Reklama
Ekspertės: moterų investavimo rezultatai – geresni, ko reikėtų pasimokyti vyrams
Užsisakykite 15min naujienlaiškius