Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 16d. 12:00

Vikas Vikutauskas: Kokia šalis, tokie ir „influenceriai“

Vikas Vikutauskas
Asmeninio albumo nuotr. / Vikas Vikutauskas

Per pastaruosius keliolika metų gyvenimas smarkiai pasikeitė. Vienas ryškiausių tokių pokyčių yra kasdien mūsų visų naudojami socialiniai tinklai. Čia randame įvairiausio turinio naujienų. Čia susidėliojame savo socialinį burbulą, kuriame miela ir patogu. Čia gyvena į mus panašūs žmonės, o išmanūs algoritmai paslepia mums nepatinkančius dalykus.

Viskas tam, kad kuo ilgiau laiko praleistume prie ekranų ir, remiantis ilgus metus rinktais duomenimis, būtų galima parodyti daugiau reklamų.

Ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog viskas yra kitaip, nei buvo prieš tuos keliolika metų. Vienas ryškiausių pokyčių - atsiradęs atskiras naujųjų laikų „selebričių“ sluoksnis, vadinamieji „influenceriai“. Jei anksčiau reikėjo kažkokio talento, išskirtinių sugebėjimų ar šiaip išskirtinumo, dabar tai nėra būtina, kad būtum žinomas, mylimas, sekamas.

Užtenka namie nusifilmuoti, kaip išgeri litrą aliejaus ir po mėnesio jau būsi pakviestas į gyvenimo būdo laidą, o naujienportaliai rašys straipsnius apie tavo sunkią vaikystę. Dar gali būti kieno nors žmona (kokio nors sportininko ar verslininko). Tuomet tūkstančiai kitų žmonų seks tavo instagramo paskyrą ir bandys nusibeždžioniauti tiek „haštagus“, tiek „stilių“, tiek visą gyvenimo būdą.

Taip yra visur. Tikriausiai ir visame pasaulyje, tačiau pažvelkime iš arčiau į situaciją Lietuvoje. Nes būtent iš pačių populiariausių, sekamiausių žmonių galime padaryti išvadas apie didžiąją daugumą.

Prieš žvelgiant į tai, kokie žmonės socialiniuose tinkluose surenka daugiausia interakcijų bei labiausiai patinka mūsų tautiečiams, noriu iš anksto pasakyti – tai nei blogai, nei gerai. Tiesiog taip visada buvo, jog žmonės seka tuos, su kuriais lengva tapatintis, jaučia su jais vienokį ar kitokį bendrumą. Kitur taip pat labai panašiai, galbūt, tik rinktis yra daugiau iš ko.

Užtenka namie nusifilmuoti, kaip išgeri litrą aliejaus ir po mėnesio jau būsi pakviestas į gyvenimo būdo laidą.

Taigi pirma ant scenos lipa moteris–skelbimų lenta. Maždaug dvi pastraipos teksto ir graži, profesionaliai sudėliota nuotrauka. Tačiau sudėliota taip, kad atrodytų, jog, va, tu irgi taip gali su savo telefonu. Tereikia tarp instagramo filtriukų pasikuisti. Kažkokia istorija iš kasdienybės, persipynusi su reklaminės skrajutės informaciniu turiniu:

„Žinot, moterys, juk mums visoms taip būna, kad vieną dieną imi ir suėdi visą tortą. Bet išeitis yra. Išeitis, kad tas tortas nepavirstų į taukus. Štai šis gryniausias žvyras iš Bizantijos karjerų. Anglijos mokslininkai seniai kalba apie žvyro naudą bei jo absorbcines savybes. Tiesiog pora saujų žvyro ir kilogramai nuo jūsų kūnų patys kris...“

Ir pardavimai muša rekordus. „Juk visos mes norime būti gražios, mylimos, visai kaip ta moteris–skelbimų lenta.“ Toks turinys, su kuriuo tikslinė auditorija gali tapatintis „man ir taip būna“ principu, parduoda gerokai efektyviau nei paprastas reklaminis skydelis, kurio dauguma nepastebi stumdami tą nesibaigiančią slinkties juostą savo naujienų sraute.

Paskui ją ant pakylos ropščiasi pūstažandis „gero skonio savininkas“ taukuotais marškinėliais. „Jūs visi esate ubagai, o aš tai vien restoranuose valgau“, – garsiai sušunka tas „vakarietiško gyvenimo būdo apaštalas mūsų tamsiame užkampyje.“

Ir perskaitęs antraštę, teigiančią, kad „šis mano daiktas kainuoja tiek, kiek trys kaimo mokytojo algos“, pats susimąstai, ar galėtum sau leisti tokią prabangą. Kaip gerai gyvena tas PONAS taukuotais marškinėliais. Ir, ko gera, išties kasdien restoranuose valgo bei su greitais automobiliais važinėja – iš tolo šviečia restoraninių patiekalų trupiniai retoje barzdelėje.

„Jei gali šitas iš pažiūros mikriuko vairuotojas, tai galiu ir aš!“ – viltingai pagalvoja eilinis varžtų importo įmonės vadybininkas. Ir eina toliau skaityti, kokie visi yra nevykėliai bei nemoka gyvenimo gyventi. Tik va mes, bet ne jie. Jie tai ten kažkur, o mes visi čia šaunūs tokie, linksime galvomis, kad tik mūsų tas putlusis šmaikštuolis neužkabintų savo aštriu liežuviu.

Po pastarojo į sceną įnešamas tikrų tikriausias bulvių plokštainis. Kepto tarkio nenaudėlis pradeda garsiai abejoti šiuolaikine medicina ir savo gerbėjams pateikia interneto dugne surastų tamsių pasakaičių apie skiepų bei tradicinio gydymosi žalą.

Šias siaubingas istorijas seka liaupsės homeopatiniams cukraus rutuliukams bei senoviniams žiniuonių metodams. Minia susirūpinusių mamų forumuose pradeda ieškoti paperkamų šeimos gydytojų kontaktų, kad tik nelieptų jų trapių daigelių skiepyti vakcinomis, kuriose yra „aliuminio, beždžionių DNR ir abortų liekanų.“

„Farmacijos milžinai siekia, kad mes visi būtume ligoti bei išsekę, kad nuolat pirktume jų gaminamus vaistus bei sirgtume įvairiausiais vėžiais!“ Na ir kas, kad patys tai skiepyti, o nemaža dalis dar sovietmečiu. Ir kad statistinė gyvenimo trukmė pas mus niekada nebuvo tokio ilgumo, kokia yra dabar.

Ko mums dar čia trūksta? Štai jau atšlepsi nuo savo sofos lamantinas – gynybos bei geopolitikos ekspertas. Jis visą savaitę darė internete analizes ir atneša mums pilną kibirą garuojančių faktų apie mūsų visų tykančius pavojus. Tie faktai labai primena į šlepetes įsispyrusio, armijos laikų nublukusią „telniašką“ dėvinčio girto dėdės Ryčkos pasakojimus apie tikrus vyrus bei kaip iš „triochlineikos“ jaunystėje yra į tris kapeikas pataikęs. Lygiai, lygiai tas pats, tik istorijų pusės pasikeitė, o „telniašką“ pakeitė prakaituotas flisinis megztinis su ant viršaus užvyniota cirko palapinės dydžio „arafatke“.

Kas toliau? Toliau pas mus truputis turgaus. Tiesiog tas turgus, kuriame reikėdavo lipti ant kartono gabalo, kad pasimatuotum turkiškus džinsus, visas susivyniojo ir persikėlė į instagramą. Kartu su ilgais geliniais nagais, ryškiai akį rėžiančia rožine spalva bei stiprius vėjus keliančiomis priklijuotomis blakstienomis. Tuoj ilgais nagais ginkluota ranka išplėš vedėjui mikrofoną, suplazdės priklijuotos blakstienos ir kils tikra audra. Visi kitą dieną apie tai kalbės neužsičiaupdami. Skandalas, neįtikėtina, baisu, „nepaliko abejingų“.

Į pasirodymo pabaigą lipa, veržiasi vietinės žvaigždutės bei paauglių dievaičiai. Tokie visi ryškūs, tokie pasipuošę ir pasitempę. Grūdasi, lipa vieni per kitus. Jie nelabai turi kažkokių išskirtinumų ar išvis savybių. Todėl vienintelis būdas išsiskirti yra kuo garsiau rėkti kokį nors pervirškintą senų laikų anekdotą ar jau seniai matytą pokštą.

Taip scena užsipildo ir nelabai jau, žiūrėk, lieka vietos tiems, kurie ne tik turi ką pasakyti, bet ir žino, ką kalba. Tam gydytojui, kuris bandė racionalia faktų kalba kalbėti su plokštainiu. Ekonomistui, kuris pasakojo apie tai, kas mūsų laukia kitais metais, kad būtume nusiteikę mūsų laukiantiems galimiems sunkumams. Tam filosofui, kuris rašo gerus tekstus apie ne vien akademinius dalykus.

Juos reikia kažkaip patiems susirankioti ir susidėlioti į savo socialinį burbulą, kuriame miela, patogu, kur gyvena į mus panašūs žmonės bei kur matome tik mums patinkančius, o išmanūs algoritmai paslepia mums nepatinkančius dalykus. Viskas yra tam, kad kuo daugiau laiko praleistume prie ekranų ir kad kuo daugiau mums būtų galima parodyti pagal ilgus metus apie mus rinktus duomenis sudėliotų reklamų...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

09:00
07:59

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką