Dabar populiaru
Publikuota: 2021 liepos 20d. 18:59

Vilnietės virėjos išpažintis: didžiausi mitai apie profesiją ir klientų elgesys

Virėja
123RF.com nuotr. / Virėja
Viktorija (vardas pakeistas – aut. past.) maisto gaminimo srityje sukasi jau 15 metų, o pastaruosius trejus metus dirbo vyriausiąja virėja populiarioje pusryčių kavinėje sostinėje. Sukaupusi daug patirties, vilnietė pasidalino dažniausiai girdimais mitais apie virėjo darbą ir pripažino, kad pati kartais vis dar padaro klaidų. „Būna, jog pritrūksta atidumo, laiko ir per skubėjimą padarai ne iki galo gerai“, – sako ji.

Meilę gaminimui atrado būdama studentė

Mokyklos laikais Viktorija neturėjo planų tapti virėja ir tik įstojusi Klaipėdoje į universitetą, ėmė daugiau gaminti. Maisto ruoša jai sekėsi taip gerai, kad draugų paskatinta, įsidarbino kavinėje ir pradėjo savo 15 metų trunkančią karjerą.

„Susiklostė tokia situacija, kad tėvai neišgalėjo mokėti už mokslą, todėl gyvendami bendrabutyje, labai taupėme pinigus. Kad išeitų pigiau maitintis ir pragyventi, kartu su aukšto kaimynais gamindavome maistą – penki blokai, kurie labiausiai sutardavo, pirkdavo maistą, o aš gamindavau, nes man geriausiai išeidavo. Po kiek laiko vis daugiau žmonių ėmė klausti, kodėl aš nepabandau dirbti šioje srityje, – prisimena vilnietė. – Iš pradžių dirbti virtuvėje buvo sunku, neturėjau bazinių žinių, tačiau vėliau įsivažiavau.“

Vida Press nuotr./Šefas dekoruoja patiekalą
Vida Press nuotr./Šefas dekoruoja patiekalą

Kurį laiką Viktorija buvo savamokslė ir tik persikėlusi gyventi į Vilnių nusprendė mokytis virėjos specialybės.

„Buvo 2008 metų krizė, pagal specialybę dirbti neišėjo, nes statybų sritis buvo visiškai sustojusi. Kadangi tuo metu dirbau virėja, nusprendžiau išnaudoti krizės laiką ir pagilinti savo žinias. Dabar turiu dvi specialybes: statybos inžinerijos ir virėjos“, – sako Viktorija.

Dar universiteto laikais pradėjusi eksperimentuoti su maisto gaminimu, Viktorija nevengdavo prašyti patarimų mamos, o jos karjera taip kilo, kad pastaruosius trejus metus dirbo populiarioje pusryčių kavinėje.

„Kur trūkdavo žinių, klausdavau giminių, stengiausi savomis jėgomis viską aiškintis. Vėliau 11 metų dirbau maisto tinkle, o šiuo metu esu išėjusi dekretinių atostogų“, – pasakoja vilnietė.

Viktorija juokdamasi prisipažįsta, kad jos charakteris yra labai sunkus, kadangi vos pajautusi kokiai nors veiklai malonumą, ji stengiasi į ją gilintis iki pat galo, norėdama įrodyti, kad gali tai daryti.

„Bendrabučio laikais supratusi, kad man patinka gaminti, nusprendžiau šiai sričiai skirti daugiau laiko. Jeigu man kas nors nepatinka, aš net nepradedu daryti. Darbą reikia rinktis tokį, kuris patiktų, ir tada dirbti nereikės“, – teigia virėja.

Jeigu man kas nors nepatinka, aš net nepradedu daryti.

Pusryčių kavinėje Viktorija dirbo vyriausiąja virėja, tačiau ji ne tik tvarkydavo dokumentus, receptūras, bet ir prireikus galėdavo atsistoti į paprasto virėjo vietą bei imtis reikiamų darbų.

„Eidavau dirbti tai, ką reikia, – tikina vilnietė. – Mano darbo diena prasidėdavo apie 6 valandą ryto, o baigdavosi 16-18 valandą. Kadangi kavinukė gana populiari, nuolat reikėdavo gaminti, visus maitinti, o po pietų, kai žmonių srautas nurimsta, pradėdavai ruoštis kitai dienai, nes ryte nebus kada visko susidėlioti.“

Virėjų prisivalgymas darbo metu – mitas

Darbo užimtumas, anot Viktorijos, priklauso nuo vietos, kurioje dirbi. Štai jos dirbtoje pusryčių kavinėje virėja rasdavo laiko pailsėti, atsigerti kavos ar pakikenti su kolegomis, o ir darbo sąlygos buvo puikios.

„Kai dirbau maisto tinkle, ten visą dieną jausdavau įtampą. Darbas prasidėdavo 7 valandą ryto, kartais trukdavo iki 19 valandos, tačiau būdavo atvejų, kai dirbti reikėdavo iki 23 valandos vakaro. Net nespėdavau pastebėti, kaip diena praeina“, – sako vilnietė.

Vida Press nuotr./Moteris ragauja
Vida Press nuotr./Moteris ragauja

Viktorija tikina, kad meilė maisto gaminimui per tiek metų neišblėsto, o tai, kad darbe įvairovės yra pakankamai daug, padeda sugalvoti naujų idėjų ir neleidžia visko imti daryti automatiškai.

„Nėra kada galvoti apie tai, kad tau nusibodo maisto ruošimas – tu dirbi, žinai, jog už tai gauni pinigus, turi savo komandą ir nori nenori rodai jiems pavyzdį. Kartais supranti, kad šiek tiek pavargai fiziškai, tačiau tempi iš paskos savo kolegas, ir jei leisi sau atsipalaiduoti ar nusivilti darbu, viskas sustos“, – tikina virėja.

Neretai apie virėjų profesiją sklando įsitikinimas, kad savo darbe darbuotojai nemenkai prisivalgo, o jei lieka maisto, parsineša jį namo. Vis dėlto Viktorija greitai paneigia tokią žmonių nuomonę ir tvirtina, jog darbo metu tam nėra laiko.

„Kartais neturi laiko net į tualetą nueiti, ką kalbėti apie pavalgymą. Stovi prie puodų ir keptuvių, nuolat kvėpuoji maistu, todėl visai nenori valgyti. Namie aš gaminu visiškai kitus patiekalus – tokius, kurių darbe nėra, nes dėl nuolatinio matymo jie paprasčiausiai nusibosta“, – sako vilnietė.

Kartais neturi laiko net į tualetą nueiti, ką kalbėti apie pavalgymą.

Vis dėlto Viktorija priduria, kad manymas, jog virėjai prisivalgo darbo metu, yra ne iš piršto laužtas. Jos teigimu, dar dabar yra vietų, kur virėjos prisikrauna kišenes maisto ir viską neša namo.

„Toks elgesys yra labai blogas, tačiau jis kilo iš sovietinių laikų. Tais laikais buvo produktų deficitas, todėl žmonės nešdavo namo kas tik buvo įmanoma. Ši kultūra pas mus vis dar išlikusi ir ypatingai ten, kur dirba vyresnio amžiaus žmonės, atėję iš masinio gaminimo įstaigų.

Kalbant apie šiuolaikinius restoranus, viskas yra stipriai inventorizuojama ir nepaliekama galimybės tempti maisto namo tašėmis. Jeigu taip darai žalą įmonei, tai anksčiau ar vėliau tau atsilieps“, – aiškina vilnietė.

Nors skanauti gaminamu maistu ar, tuo labiau, neštis jį namo virėjams yra nepriimtina, Viktorija išskiria, kad ragavimas darbo vietoje yra privalomas.

„Galbūt skiriasi kai kurių žmonių požiūris, kaip reikia ragauti – tai nėra valgymas porcijomis. Produktai yra skirtingi, todėl galima paragauti šiek tiek padažo tam, kad pareguliuotum skonį. Tačiau tu paragavai ir viskas, nuo to tikrai nepersivalgoma“, – tikina virėja.

Gaminant vis dar pasitaiko klaidų

Viktorija pripažįsta dažnai susidurianti su dar vienu stereotipu, jog uždarose virtuvėse nėra tvarkos.

„Žmonės galvoja, kad virėjai yra purvini, dirba be pirštinių, purvinomis panagėmis ir prilygsta paskutinės grandies darbuotojams. Keista, kodėl vyrauja toks požiūris, – stebisi moteris. – Taip pat dažnai manoma, jog maistas visada yra paruoštas – ateini ir patiekalus iš kažkur trauki, nieko nereikia gaminti.“

Shutterstock nuotr./Daržovės ir puodai
Shutterstock nuotr./Daržovės ir puodai

Atidirbusi ilgą pamainą kavinėje, Viktorija sugrįžta namo, kur tenka vėl stovėti virtuvėje ir ruošti maistą šeimai. Tačiau tai moters nevargina, o nusiteikimas, anot jos, priklauso nuo kiekvieno žmogaus požiūrio.

„Visada galima savęs pagailėti, kad namie tenka dirbti antrą pamainą, ir oi, kaip sunku. Žiūrint iš kitos pusės, yra šeima, vyras kartais dirba daugiau nei aš, todėl reikia turėti sąžinės – juk nesunku imti ir ką nors pagaminti per pusvalandį“, – įsitikinusi virėja.

Viktorija maisto gaminimo srityje sukasi jau 15 metų, tačiau jai, kaip ir visiems žmonėms, vis dar pasitaiko klaidų. Anot jos, virtuvėje dirba ne robotai, todėl būna dienų, kurias ji vadina „kaip tyčia“.

„Galima ką nors pamiršti, suklysti, ne taip padaryti. Neseniai buvo situacija, kai sulaukėme klausimo iš kliento, ar neturėtų porcijoje būti daugiau kiaušinių. Žiūriu, taip, trūksta, naujas darbuotojas jų neįdėjo, nes pamiršo arba susimaišė. Kartais pritrūksta atidumo, laiko ir per skubėjimą padarai ne iki galo gerai.

Šiltuoju metų laiku ant salotų būna nemažai vabaliukų ar sraigyčių. Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai pamatėme, kad iš salotos lapo išlindo sraigė. Gerai, kad spėjome laiku pamatyti ir neatiduoti patiekalo žmogui – jeigu būtume nepamatę, būtų kilęs skandalas. Žmonėms neįdomu, jog pasitaiko klaidų, jis turi gauti kokybišką patiekalą, už kurį moka pinigus“, – aiškina virėja.

Kartais pritrūksta atidumo, laiko ir per skubėjimą padarai ne iki galo gerai.

Net ir turint daug patirties, pasitaiko nesėkmių, kai sugadinamas ruošiamas patiekalas. Tuomet, Viktorijos teigimu, viskas priklauso nuo to, kas atsitiko.

„Jeigu sudeginai mėsos gabalą, nieko nebepataisysi, teks išmesti. Jei perkepei steiką, dar nieko tokio, nes jį galima sunaudoti į sriubą. Netyčia prasūdžius padažą, bandoma skiesti, didinti kitų ingredientų kiekį tol, kol bus tinkamas skonis“, – pasakoja vilnietė.

Anot pusryčių restorane dirbančios Viktorijos, ten visas maistas būdavo gaminamas šviežias, tačiau ankstesnėse darbovietėse būdavo atvejų, kai bandyta atgaivinti vakarykščius patiekalus.

„Pastarajame darbe pasiruošdavome tiek produktų, kiek preliminariai galime jų sunaudoti. Buvusiose darbovietėse turėjome tokius patiekalus, kuriuos būtų galima perdaryti. Pavyzdžiui, likusi vakarykštė bulvių košė nėra blogis – iš jos galima padaryti švilpikus. Tačiau tai nebuvo iki tokio lygio, kai nesvarbu, kokia košės būklė. Kruopščiai patikrindavome, įvertindavome kartu su direktoriumi, ar galima kažką iš jos padaryti. Nors kitur žmonės neapsikraudavo, išmesdavo maistą, ir tiek, – sako virėja.

– Mes visą laiką dirbdavome pagal technologines korteles ir kotletas būdavo kotletas – ne sovietinių laikų bulka. Mano darbovietėse požiūris į klientą buvo labai stiprus, nebandydavome jo apgauti.“

Gamindama mėgsta žaisti su skoniais

Viktorija juokiasi, kad vyras jos rankas apibūdina kaip galinčias padaryti viską – jos ima ir padaro, nesvarbu, ar patiekalą gamintų pirmą, ar dešimtą kartą. Nors virėjai viską gaminti sekasi puikiai, ji pripažįsta, kad su konditerija draugystės užmegzti nepavyksta.

„Manęs ji niekada stipriai netraukė, todėl per daug nesigilinu. Būna, giminės ar draugai paprašo tortą sulipdyti, bandelių prikepti – padarau, išeina skaniai ir gražiai, bet nejaučiu didelės meilės darbui. Man labiau prie širdies mėsa“, – šypsosi moteris.

Pusryčių kavinėje Viktorija dirba atviroje virtuvėje, todėl visada mato ir girdi klientą. Jeigu šiam kažkas būna neaišku, virėja visada su juo pasikalba, pataria, ką galėtų pasirinkti.

„Stengiuosi girdėti klientą, nes padavėjas ne visada išmano visą darbo specifiką, ypač, jei yra naujas žmogus. Daug paprasčiau, kai virėjas viską paaiškina, o ir žmogui galbūt didesnis pasitikėjimas kyla, kai pakonsultuojama asmeniškai“, – svarsto vilnietė.

Stengiuosi girdėti klientą, nes padavėjas ne visada išmano visą darbo specifiką.

Nors Viktorija visada su klientais stengiasi palaikyti draugišką santykį, ji neslepia, kad darbo metu tenka susidurti su įvairiausiomis situacijomis. Neretai moteris susiduria ir su pasipiktinusiais ar kritikuojančiais žmonėmis.

„Kai keičiasi kolektyvas ir ateina nuolatiniai klientai, jie vos ne geriau žino, ką turi gauti nei nauji darbuotojai – tuomet dažnai kyla pasipiktinimas. Būna, kad naujokas dar nedirba taip, kaip seni darbuotojai, neprisimena visų niuansų ir nepadaro tiksliai taip, kaip žmogus nori, – išskiria virėja.

– Be to, kai būna užimtumo metas, visi bėga, užsakymų daugybė, ir tu nespėji tilpti į tokį laiką, į kokį turėtum. Automatiškai klientas turi laukti, kyla nepasitenkinimas, kad niekas jo dėl to neperspėjo. Ilgas laukimas yra subjektyvu – vienam tai yra 20 minučių, kitam ir valanda problemų nesudaro.“

Ilgas laukimas yra subjektyvu – vienam tai yra 20 minučių, kitam ir valanda problemų nesudaro.

Vis dėlto nuolat komunikuojant su klientais, Viktorija neretai susiduria ir su širdį paglostančiomis situacijomis. Pavyzdžiui, kartą maisto ir gėrimų užsisakiusi pora savo noru už viską sumokėjo dukart.

„Užsisakę jie susimokėjo, o kai pavalgė, atėjo susimokėti dar kartą. Aš jiems sakiau, kad nebereikia, o jie pasakė, jog nori sumokėti, nes labai patiko. Tai buvo keista ir netikėta, nes paprastai niekas taip nedaro, – prisimena virėja.

– Yra buvęs banketas, kuriame susirinko nemažai žmonių, turėjome sudėtingų užsakymų. Žmonės pasibuvo, o kitą dieną atėjo vienas asmuo iš kompanijos ir visam kolektyvui atnešė po butelį vyno, saldainių dėžę, o man, kaip vyr. virėjai, ir voką su pinigais.“

Kaip sako, Viktorija, maisto gaminimas iki šiol jai yra išlikęs hobiu, kadangi ji itin mėgsta žaisti su skoniais. Be to, moteris mėgaujasi virėjos darbo kasdienybe ir džiaugiasi matydama išeinančius patenkintus klientus.

„Labai smagu, kai žmogus iš tavo restorano išeina laimingas, o dar smagiau, kai jis sugrįžta, – šypsosi Viktorija. – Esu žmogus, kuris negalėtų dirbti nemėgstamo darbo – aš nenoriu gadinti sau nuotaikos. Užsiimant mėgstama veikla, nejauti didelio nuovargio ir nereikia savyje ieškoti jėgų, kad įkvėptum komandą. Kai nuoširdžiai myli darbą, ir kolegos mato tai, jiems lengviau tavimi tikėti, mokytis. Tik tada gali būti jiems pavyzdys.“

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Esports namai

Kiekvienas gali

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką