Dabar populiaru
15min be reklamos
Publikuota: 2021 rugpjūčio 19d. 20:59

Žymiojoje V.Baumilos „Kunigundoje“ nusifilmavusi 63-ejų Alina: „Amžius nėra kliūtis“

Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė
Aurimo Šidlausko, asmeninio albumo nuotr. / Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė
63-ejų Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė per savo gyvenimą spėjo sukaupti daug įvairios patirties – dalis jos yra itin skaudi. Netekusi savo sūnaus, Alina sugebėjo nepalūžti, išlikti stipri ir su pasikeitusiu požiūriu į gyvenimą žengti tolyn. Šiandien moteris vis labiau matoma kino pasaulyje, o visai neseniai nusifilmavo ir kone visų lietuvių grojaraščius užkariavusios Vaido Baumilos dainos „Kunigunda“ vaizdo klipe. „Mėgavausi kiekviena darbo minute“, – sako ji.

Pirmieji Alinos žingsniai prieš kameras prasidėjo dar mokyklos laikais, mokantis 10 klasėje. Tuo metu ji porą kartų filmavosi LRT transliuotoje laidoje moksleiviams – tiesa, neturėdama tam jokio noro.

„Prisimenu, kad jaučiausi keistai – kažkas už mus nusprendė, pasakė, jog reikia filmuotis, ir pirmyn. Tais laikais niekas neklausė, ar nori. Man nepatiko. Atmintyje išliko įtampa, alkis, nuovargis, keistas oro stygius ir ilgas sėdėjimas prie stalo. Pasirodžius laidai, visi gyrė, kokia drąsi ir tikra esu“, – pasakoja A.Žaliukaitė-Ramanauskienė.

Asmeninio albumo nuotr./Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė
Asmeninio albumo nuotr./Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė

– Didesniais žingsniais kino pasaulyje ėmėte eiti tik būdama per 50-ies. Kaip jūsų gyvenimas pakrypo link aktorystės?

– Mokykloje buvau aktyvi, vedžiau renginius, dalyvavau skaitovų konkursuose, tačiau visa tai vyko mokytojų paliepimu.

Po kurio laiko per profesinio orientavimo renginį susitikome su aktoriumi Vladu Jurkūnu ir jo TV režisierių kurso studentais. Man tai sukirbino smalsumą. Niekada nelankiusi dramos būrelių, nusprendžiau stoti į naują Dalios Tamulevičiūtės ir Vitalijaus Mazūro renkamą kursą. Neįstojau, tačiau V.Mazūras pakvietė dirbti į „Lėlės“ teatrą.

Ši patirtis subrandino suvokimą, kad reikia mokytis, todėl baigiau tuometiniame LVK Klaipėdos fakultete liaudies teatro režisūrą. Vėliau dirbau meno vadove. Tie metai buvo įdomūs rašant scenarijus, režisuojant renginius ar būnant jų organizacinėje komandoje.

Po 25-erių metų Londone netikėtai susipažinau su režisūros studente Benita Paplauskaite ir buvau pakviesta į kursinį darbą suvaidinti tetą britiškai kruviname Kalėdų detektyve-dramoje. Vėliau, turėjus dar kelias patirtis, atgimė aktoriams pažįstamas vidinio alkio veikti lydimas virpesys.

Dėl asmeninių aplinkybių ir tragiškų įvykių grįžau į Lietuvą, kur sulaukiau artimųjų ir draugų palaikymo, padrąsinimo. Iš pradžių aktorystė man buvo kaip vaistai, gydymasis, o vėliau tai tapo terapija sielai, protui ir kūnui.

– Į Lietuvą sugrįžote žuvus sūnui. Kas jums tuo metu padėjo išlikti stipriai? Galbūt būtent atsiradusi galimybė vėl vaidinti gelbėjo stojantis ant kojų?

– Psichologiškai, dvasiškai, socialiai – taip. Užimtumas leido ir vis dar leidžia užmiršti realybės problemas, tačiau tai yra laikina. Vis dėlto man svarbu pasiektą pusiausvyros, ramybės jausmą persinešti ir tinkamai naudotis realybėje.

Net kai mano personažai nėra laimingi ir yra verti paniekos, pasipiktinimo, būna gerai, nes galiu gilintis, analizuoti, kurti jų gyvenimus bei taip užmiršti save. Tuomet tam tikru momentu suvokiu, kokia esu laiminga galėdama tai daryti. Iš čia ateina stiprybė gyventi toliau.

Asmeninio albumo nuotr./Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė
Asmeninio albumo nuotr./Alina Žaliukaitė-Ramanauskienė

– Kaip patirtas sukrėtimas ir sunkūs išgyvenimai pakeitė jus pačią?

– Manau, tapau kantresnė, tylesnė, tolerantiškesnė, atlaidesnė, o kartu atėjo gyvybės trapumo ir gyvenimo laikinumo suvokimas. Todėl išmokau pasakyti „ne“ – seniau net kiekvienam gatvėje prašančiam benamiui duodavau pinigėlį, o dabar pasiūlau nupirkti duonos, pamaitinti.

Žinote, per 8-erius metus buvo tik vienas vaikinas, kuris su tuo sutiko. Pasiėmė baltos kavos, sumuštinį, o kai pati paskui pasiūliau pinigų, jis atsisakė.

Išmokau neteisti kitų, bet vis dar mokausi savyje gesinti spontaniškai kylantį pasipiktinimo, nepasitenkinimo kitų neteisybei sprogimą. Man nemalonu jaustis blogai suprastai, būti įžeidinėjamai ar žeminamai.

Pavyzdžiui, seniau mane žeidė klausimai, ar moku naudotis kompiuteriu, arba, kai troleibuse kas pasiūlydavo vietą atsisėsti, norėdavo padėti laiptais užtempti lagaminą. Dabar žeidžia filmavimų sutarčių sąlygų, honorarų derinimai.

Išmokau neteisti kitų, bet vis dar mokausi savyje gesinti spontaniškai kylantį pasipiktinimo, nepasitenkinimo kitų neteisybei sprogimą.

Svarbiausia išlaviruoti tarp savimeilės, orumo ir egoizmo, išdidumo ir arogancijos, savigarbos ir pažeminimo, garbės ir tuštybės, atjautos, gailesčio, tarnystės ir vergystės.

– Kaip po patirtų sunkumų toliau klostėsi jūsų aktorinis kelias?

– Esu tik bendrakeleivė kitų tiestame kelyje, kuriame atsidūriau mane supusių draugų, artimųjų dėka. Vėliau sekė žanro klasika – kas nors kur nors pamatė, įsiminė, jiems tikau, tada pakvietė kitą kartą, parekomendavo kitiems.

Po „Kunigundos“ vaizdo klipo sprogimo mano vyras juokaudamas svarstė, kad galbūt esu koks magiškas sėkmės traukos amuletas, nes viskas, kur nusifilmuoju, tampa labai populiaru, gauna apdovanojimus ir nominacijas.

Asmeninio archyvo nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka
Asmeninio archyvo nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka

Esu tikra, kad viską lemia režisierius, operatorius ir žmogus, surinkęs komandą. Jei suburtoje komandoje gera, tai ir nuogu užpakaliu arsi žemę tam, jog įgyvendintum sumanymą.

Ten, kur esu dabar, atsidūriau tik todėl, kad man gera dirbti su tokiais kūrėjais. Kai esi talentingų žmonių apsuptyje ir tiki jų kelio teisingumu, reikia tik eiti kartu.

– Iki tol daugiau vaidinusi filmuose ar teatre, prieš kelis mėnesius turėjote galimybę atlikti vaidmenį V.Baumilos dainos „Kunigunda“ vaizdo klipe. Kaip sulaukėte tokio pasiūlymo?

– Vaidas parašė ir pakvietė daugiau nei po 7-erių metų darbo kartu TV seriale. Gavau dainos įrašą ir scenarijų – kūrinys iš pradžių netapo mano meile, tačiau perskaičius scenarijų ir dar kartą perklausius, viskas stojo į savo vietas.

Jau anksčiau esu vaidinusi mirtį kaip personažą – buvau įsikūnijusi į proto negalią turinčią ir elektra gydomą ligonę, tad „Kunigundos“ scenarijus mane intrigavo bei traukė. Tuo labiau, kai filmuotis kvietė be jokių bandymų, kurių nuoširdžiai nemėgstu.

Išbandyti traukė mitinė klipo pasakojimo mistika, todėl sutikau ir nė sekundei nepasigailėjau. Priešingai, kaifavau nuo kiekvienos darbo minutės, be to, savo pareigas talentingai atliko operatorius Gintas Kvederas bei režisierius Benas Ąžuolas Šarka. Atmosfera buvo nuostabi, o rezultatas ir dainos populiarumas viską įrodo.

VIDEO: Vaidas Baumila - Kunigunda

– Jums tai buvo dar nebandytas laukas?

– Nebuvo nauja. Tris kartus esu dirbusi su Benu Aleksandravičiumi ir tuo metu dar studente buvusia Auguste Ona Šimulynaite jos klipe „Jaunystė“.

Esu kai kurių pasiūlymų atsisakiusi, nors draugai aiškino, kad darau diplomatinę klaidą. Galbūt. Mano nuomone, tai buvo nesusikalbėjimas su jų klipų prodiuseriais.

– Kaip vertinate patirtį filmuojantis dainos vaizdo klipe? Tai yra kitaip nei atliekant vaidmenį kine?

– Gamybine, technine ir aktorine prasme principai yra tie patys. Skiriasi tik emocinės nuotaikos, išraiškos krūvis, tempas, kiekis, forma.

Patirtis visada yra patirtis, kad ir kokia ji būtų. Tai yra mūsų turtas arba našta.

Aurimo Šidlausko nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka
Aurimo Šidlausko nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka

– Esate vaidinusi teatre, televizijoje, kine, dainų vaizdo klipuose – kur jaučiatės geriausiai?

– Visur. Tiesa, profesionalus teatras mano gyvenime buvo tik dukart.

Kine išnešioti vaidmenį vientisai kylančia emocine linija yra nerealu, todėl man toks aktorius yra žmogus su chameleono sindromu. Jis geba greitai, netgi momentaliai emocionaliai prisitaikyti prie ne paeiliui filmuojamų scenų, aplinkybių, išskaidyto teksto.

Tikro, nepakartojamo talento ar genialumo sėkmės pagrindas bet kurioje srityje yra fenomenali atmintis ir gebėjimas improvizuoti atitinkamoje situacijoje.

– Žvelgiant iš šalies atrodo, kad aktorystėje sparčiai kylate aukštyn. Nepasvarstote, kaip viskas būtų buvę, jei aktyviai vaidinusi kine būtumėte jau anksčiau? O gal kaip tik dabar ir yra tinkamiausias laikas tam?

– Negalvoju, kas būtų, jeigu būtų. Kam sukti galvą dėl to, ko niekada nepakeisi? Gyvenu čia ir dabar.

Žinoma, būčiau laiminga turėdama orią senatvę, bent kartą metuose skrisdama pasižmonėti po pasaulį. Aš dar nesu praradusi gyvenimo skonio troškimo. Deja, filmavimasis nėra mano pragyvenimo šaltinis. Man tai yra impulsas, dieną praskaidrinantis nuotykis, užsimiršimas ir trumpalaikis atotrūkis nuo buitiškos realybės. Kartu tai yra itin rimta bei atsakinga veikla.

Aš dar nesu praradusi gyvenimo skonio troškimo.

Kiekvieno mūsų laikas yra tinkamiausias tada, kai norime, galime ir darome tai, kas džiugina mus pačius bei aplinkinius.

– Neretai žmonės, sulaukę 50 ar daugiau, dėl savo amžiaus baiminasi keisti darbą, imtis naujovių ir mano, kad darbdaviai žiūri tik į jaunuolius. Kaip yra kino pasaulyje?

– Nesu pasinėrusi į kino pasaulio užkulisius ir nesisukioju jo atstovų laisvalaikyje ar gyvenimuose. Susiduriu tik dirbdama, o darbe aš dirbu – atėjai, nugrimavo, aprengė, atsistojai prieš kamerą, atidirbai, padėkojai ir išsiskyrei. Jei būsiu reikalinga, vėl pakvies ir toliau dirbsime, jeigu ne – jokių pretenzijų.

Aurimo Šidlausko nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka
Aurimo Šidlausko nuotr./Vaido Baumilos naujos dainos "Kunigunda" vaizdo klipo filmavimo akimirka

Manau, amžius nėra kliūtis jokiai veiklai ir viskas priklauso nuo paties žmogaus. Aktoriaus profesija gera tuo, kad, jei tik leidžia sveikata, visada gali pats sau suteikti darbą, reikia tik adekvačiai vertinti galimybes. Būtų idiotiška mano amžiaus moteriai norėti suvaidinti Džuljetą, bet statyti „Romeo ir Džuljetą“ galima.

Dabar yra dėkingas laikas savęs bandymams: galima sukurti kanalą „Youtube“, puslapį feisbuke, tinklaraštį. Vaidink, skaityk, pasakok, dalinkis, mokyk kepti pyragus, nerti, megzti, siūti, statyti... Nesvarbu, kad ten jau pilna tokių protuolių. Na ir kas! Ten dar nėra tavęs, o galbūt tu esi iš jų pats pačiausias?

– Ar jums pačiai amžius yra svarbus?

– Nuoširdžiai sakant, tikrai neprisimenu ir nejaučiu jo iki tol, kol nereikia ko nors didelio ar sunkaus pakelti. Pastebėjau, kad trumpėja krepšinio su vaikais žaidimo laikas, diena pralekia akimirksniu, o naktys darosi ilgesnės.

Be to, suprastėjo veidrodžių kokybė. Per vasaros karščius atrodo gera užsivilkti šortukus ar trumpą suknelę nuogais pečiais, bet pasižiūri į veidrodį ir... o ne!

Pastebėjau, kad trumpėja krepšinio su vaikais žaidimo laikas, diena pralekia akimirksniu, o naktys darosi ilgesnės.

– Esate iš tų, kurie dėl metų baiminasi imtis naujovių, ar į savo amžių visai nekreipiate dėmesio ir kartais net pamirštate skaičius?

– Visada, kas nauja ir nepatirta, yra įdomu, o toliau viskas priklauso ne nuo amžiaus, bet nuo žinių kiekio bei pačios situacijos. Esu azartiška, spontaniška, bet kartu gana atsargi, o tai gali pereiti į tingumą.

Niekada nenorėjau būti kosmonautė ar kopti į Everestą, bet visada troškau keliauti aplink pasaulį. Mane jau nuo seno domina bitkoinai, bet nemanau, jog kada nors į juos investuosiu net turėdama atliekamą milijoną. Tad, kas tai – naujovių baimė, amžius ar savisaugos instinktas dėl sielos ir kūno ramybės?

– Per savo gyvenimą patyrėte labai daug. Ką galėtumėte patarti kitoms moterims – kaip atsistoti ant kojų po sunkių sukrėtimų, nesibaiminti drąsių žingsnių ir rasti vidinę ramybę?

– Nesijaučiu turinti teisę patarti ar mokyti. Kiekvienas žmogus eina savo keliu ir tai yra tik jo kelias. Nukritus vaikui, gali jį pakelti, pastatyti ant kojų, panešti, bet niekas niekada neis jo kojomis. Pakėlusysis yra tik laikinos aplinkybės ar galimybė. Toliau jau reikia mokytis atsakomybės imtis pačiam.

Visi esame išskirtinai individualūs. Kiekvienas turime surasti savo vietą, atmetus savigraužą, kaltinimus sau ir kitiems, atsakyti į klausimą, kaip noriu gyventi toliau, kad būčiau reikalingas.

Visur ir visada galima daryti ką nors naudingo ir prasmingo, nes gyvenime viskas reliatyvu. Visada yra kas nors, kam šiuo metu gali būti dar sunkiau nei tau, tad reikia tik noro ir valios veikti. Ar tai lengva? Nepabandęs nesužinosi.

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

SEB verslo augimo programa

01:37:23

Video

41:01
28:04
00:35

15min metų knygų rinkimai

Esports namai

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Naujas testas
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką