Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Aurimo istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Pakeitėme save, tapdami dvilype siela“

Eifelio bokštas
„Shutterstock“ nuotr. / Eifelio bokštas
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Atsisveikinome su Vilniumi, miestu, kuriame aibė neištrinamų prisiminimų, skrosdami jį skersai, palydėdami iki kitų susitikimų“, – rašo skaitytojas Aurimas ir kviečia pasinerti į kelionę po Prancūziją...

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Tai buvo sausis. Beveik prieš dvejus metus. Daiktų krovimas į kelioninius krepšius ir užkandžių taisymas, matyt, ilgai kelionei. Paskutiniai štrichai žemėlapiuose ir užrašų knygutėse – maršrutai nubraižyti, telefonų numeriai bei adresai surašyti.

Į Paryžių vykome ne šiaip sau. Susipažinti su tais, kurių pėdos įspaustos kasdienoj – Hemingway'umi, Proust'u, Hugo, Zola. Susipažinti su nemirtingąja kultūros bei meno sostine, aplankyti knygose, filmuose, pasakojimuose girdėtas ir beveik išjaustas vietas, pasilabinti su žmonėmis, kurie, nors ir nepažįstami, bet noriai sutiko kone savaitei priimti mus iš, jų nuomone, žemyno provincijos, pabendrauti su paryžiete lietuvaite.

Visa tai – ką pasakojome kitiems. Ką pasakojau jai. Vieno dalyko nesakiau. Gali būti, kad paties svarbiausio. Po savaitės žmonės sakys, kad anie vien dėl to ir vyko į seilėtą Paryžių. Tebūnie. Žmonės šnekės tiek, kiek šneka visuomet – taip pat begėdiškai, už akių. Tebūnie. Vykome ne vien dėl to. O ankstyvą bei žvarbų pirmadienio rytą, mums kertant Vilnių, jaučiausi lyg mus abu stumčiau į nežinią, į apgavystę, į ketvirtosios sausio savaitės melagystę...

Atsisveikinome su Vilniumi, miestu, kuriame aibė neištrinamų prisiminimų, skrosdami jį skersai, palydėdami iki kitų susitikimų. Rodos, kiekviena šio miesto dalis turi vieną ar kitą prisiminimą apie mus. Jau teko rašyti, kad Vilnius – kupinas prisiminimų, kurie įsigėrę į miesto gatves, kelius, pastatus, tiltus. Paryžius mūsų nematęs, tačiau kolektyvinė atmintis mums buvo įsūdžiusi eilę prisiminimų apie jį. Tai, matyt, galėtų būti riba, padedanti suvokti atskirtį tarp šių miestų.

Vyliausi, kad oro uoste nesklandumų nekils. Juk mažą metalinį daikčiuką su akmenine akute paslėpiau rankinėje, kurią bejausmiai uosto tikrintojai vienu ar kitu atveju išnaršys. Nebuvo jokio noro, kad viskas į dienos šviesą išlįstų būtent taip, dar net neatsiplėšus nuo žemės. Laimei, lėktuvą pasiekėme lengvai, kaip ir Beauvais miestelį, autobusą ir galop Paryžių. Mus sutikusi priglausti šeima laukė už kelių valandų kelio pėsčiomis, viename iš šiaurinių miesto rajonų. Sparčiai temo. Pakaitomis laikydami žemėlapį, susiglaudę kirtome gatvę po gatvės, pagaliau patekę ten, kur mūsų niekas neras, kur būsime vien tik sau.

Clichy rajone mūsų laukusią šeimą nebuvo lengva pasiekti. Net ir suradus reikiamą pastatą, patekti vidun negalėjome. Oras subjuręs – smulkus lietus ir po kojomis tirpstąs sniegas. Artyn slinko tamsaus gymio moteris, sustojusi prie vartų, kurių patys negalėjome įveikti. Paprašiau, kad trumpam duotų telefoną paskambinti. „Taip, gali pasiimti visus telefonus, visiems ir dalinu“, – anuomet piktai rėžė ji. Tai buvo pirmasis antausis, priminęs, kad prancūzai bendravimo anglų kalba mažų mažiausiai vengia.

Mus priglaudusi šeima – netipinis prancūzas, maloni meksikietė ir jų sunkaus amžiaus sūnus vegetaras – rodė svetingumą ir draugiškumą, nors visiems anglų kalba bendrauti buvo sunku. Netipiniam prancūzui, Louis, bendrauti sekėsi sunkiausiai, tad jis ir kalbino mus daugiausia, dažnai sakinį pradėdamas anglišku žodžiu, o tęsdamas prancūziškai, galop suvokdamas, kad nė velnio nesuprantame, ir nuleisdamas savo paties žodžius negirdom.

Antrąją dieną jis spyrėsi mus nuvežti į Paryžiaus centrą. Buvome ištroškę įspūdžių – pastovėti ant vejos prie Eifelio bokšto, apvaikščioti, kiek įmanoma daugiau, sustoti, kiek įmanoma dažniau. Louis įspūdžių nenorėjo – jam Paryžius savaime suprantamas, neromantiškas ir neįdomus, tad labai greitai juo atsikratėme, pameluodami, kad esame susitarę.

Būsime vien tik sau, nejau, kiek ironiškai kartojau, delne spausdamas nedidukę dėžutę. Kelionė prasidėjo trikdžiais. Tačiau, atsikratę įkyraus, nors ir beprotiškai malonaus bei draugiško prancūzo, pagaliau galėjome mėgautis viešnage Prancūzijos širdyje. Per kelias dienas pėstute sukorėme apie septyniasdešimt kilometrų, išnaršydami kiekvieną įdomesnę miesto vietą.

Taip pat skaitykite: Saulės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Didžiulė klaida man atnešė gyvenimo stebuklą“

Ji ničnieko neįtarė, ėjo trečioji diena Paryžiuje. Buvo rami ir patenkinta, šokčiojanti prie kiekvieno įdomesnio objekto – katedros, kurioje nebuvo kupriaus, Eifelio, kuriam anuomet tik pradėjo statyti stiklines grindis, kiekvieno muziejaus, Monmartro kapų, kuomet abu stojome prie savo pirmtakų: ji – prie kompozitorių, aš – prie rašytojų.

Buvome netoli Katedros, artėjome prie jos, ketinome užeiti į vidų. Vis kviečiau mus sukti ratais, kad žvilgtelėčiau kitapus upės, kur ketinau ją nusivesti išsyk po to. Ji lyg ir pasimuistė, nenorėdama sukti ratais tiesiog šiaip sau, o galop tolumoje pamačiau ne pravertas ir kviečiančias, o užtrenktas ir aptvertas „Shakespeare & Co“ knygyno duris, kur turėjome žengti vėliau. Mintyse sumaištis. Kol sukinėjomės po katedrą ir stebėjomės jos didybe, nesumojau, ką daryti, kaip suktis iš padėties. Į Paryžių vykau svarbiausia dėl trečiosios dienos, dėl „Shakespeare & Co“ knygyno.

Neskubėdami persikėlėme į kitą upės pusę, priėjome prie knygyno. Apsimečiau nustebęs, kad knygynas uždarytas, o ji akivaizdžiai nusivylė. Galvoje vis dar tuštuma. Kojas ne juokais maudė. Jau kūriau siužetus, kuriuos parašysiu grįžęs namo. Nusispjoviau – jei ne čia, tuomet bet kur. Juk šis miestas – vientisas ir nedalomas. Buvo lyg ir pietų metas, o mums dar ir reikėjo apšilti. Deja, jai taip neatrodė. Kviečiau į kiekvieną praeinamą kavinę, bet jos kojos žengė tik pirmyn. Galop tvirtai paėmiau už rankos ir, atidaręs duris, pakviečiau į jaukią kavinukę Lotynų kvartale.

Štai mes. Priešais ji – žavi garbanė, kurią sutikau prieš porą metų ir kone nėsyk nesuabejojau, kad vieną gražią dieną žengsime į Paryžių, sustosime apšilti kokioje jaukioje vietoje ir žvelgsime vienas į kitą ramiai šypsodamiesi. Jos akys pilnos įspūdžių ir laimės. Užsakėme po taurę vyno.

Iš kišenės pirma išsitraukiau jai prieš kelias savaites parašytą nerimuotą eilėraštį. Perskaičiau, po stalu gniauždamas mažą atidaromą dėžutę, kurią visąlaik iki šiol nešiojau švarko kišenėje. Ji šypsojosi ir gurkštelėjo vyno, galva linkčiodama pagal kavinėje grojusios muzikos ritmą. Tai buvo ilgiausios kelios minutės. Viską laikiau savo rankose, o ji vis dar nenutuokė. Jei ir tikėjosi, tai vakar ar užvakar, bet ne dabar.

Taip pat skaitykite: Eglės istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Įsimylėjau ne tą, kurį reikėjo“

Lėtai iš po stalo ištraukiau dėžutę ir padėjau ant stalo, ji klausiamai žvilgsniu varstė tai dėžutę, tai mane, vis dar apsimesdama, kad nesupranta, kas vyksta, naiviai klausdama, kas tai. Matyt, tuo metu galėjau išsakyti pačius nuoširdžiausius žodžius. Gali būti, kad taip ir padariau. Gali būti, kad stengiausi nematyti jos šypsenos bei ašarų, viena po kitos riedančių žemyn, pakimbančių ant veido krašto ir toliau riedančių kaklu arba nulašančių ant tamsaus šalto stalo. Jutau šypseną veide ir į mus nukreiptus žvilgsnius. Jutau, kaip gera nukrypti nuo keletą mėnesių regzto plano ir padovanoti džiaugsmą.

Susisiekėme su mūsų naująja bičiule, jaučiau milžinišką gėdą, bet jai visa tai pasirodė menkniekis – ji visiškai nepažįstamiems, paklaikusiems menininkams padovanojo kelis šimtus litų kainavusį bilietą naktiniu taksi, kuris nuvežė mus į oro uostą. Tai buvo netikėta.

Ji sutiko. Arba, kaip priimta rašyti, ji pasakė „taip“. Gan ilgai sėdėjome vienas prieš kitą, susikibę už rankų, šypsodami ir, kaip Murakami rašė, kuždėdami „sweet nothings“. Tai buvo visiškos ramybės laikas. Žinojome, kad esame vienas kito dalis, kad esame nedaloma realybė, kaip Paryžius, tik su dvilype siela ir vėjavaikiškai skraidančiais žvilgsniais.

Tuo metu neegzistavo niekas kitas – nei Vilniuje palikti vargai, nei kasdieniai poreikiai. Buvome tik mes, ramiai besišypsodami ir žinantys, kad viskas vyksta taip, kaip ir turėtų vykti, o mes tik žavimės šia srove, karts nuo karto išlipdami į krantą, kad tarp delnų suspaustumėme žemės žiupsnelį.

Po valandėlės išėjome į lauką, bet jau buvome kitokie. Kavinėje, kurios pavadinimo nematėme, kaip ir nematėme, kurioje gatvėje ji laukė svečių, pakeitėme save, žengėme žingsnį tolyn.

Keista, bet kaip tik tą vakarą bute Clichy rajone mūsų laukė šventinė vakarienė. Meksikietiškas maistas, prancūziškas alus bei šampanas, tradicinis prancūziškas pyragas, patiektas pagal tradicinius meksikietiškus papročius. Taip, tai buvo keista šeima. Kiek ankstėliau, dar prieš patiekiant vaišes, į mūsų kambarį – jų svetainę – įžengė Louis, nešinas baltojo romo buteliu ir trimis stiklais. Mažyčiu, kiek didesniu ir tikrai dideliu. Pats kliuktelėjo lašelį, pripylė tris taures ir išėjo. Susižvalgėme, nesuprasdami, kam visa tai.

Romas – mano silpnybė, panašiai kaip statistiniam lietuviui krepšinis. Tačiau baltasis romas? Mūsų sužadėtuvių vakarą, kai krepšyje tyliai snaudė parsineštas vyno butelis? Sriūbtelėjome iš mažų taurių, į kambarį įžengė prancūzo ir meksikietės sūnus, sakydamas, kad jį čia nuvarė tėvas, žadėdamas romo.

– Yup, this one`s for ya, – tariau, rodydamas į didžiąją taurę, kurioje teliuskavo per šimtą mililitrų gėrimo.

– This big? – paklausė apstulbintas.

– Yup, we`ve already finished ours.

Paauglys suuodė, kad pakišome jį, tačiau nenorėjo praleisti progos.

– My father never gives me that much.

– So drink it, – nusišypsojome.

– How do you say? Bottoms up?

– Yes indeed, bottoms up.

Ir štai penkiolikos metų kapitonas užsivertė stiklinę ir keliais maukais išpliumpė visą joje buvusį gėrimą. Kurį laiką stovėjo užmerktomis akimis, o mes sunkiai laikėme juoką. Vaikio veidą perkreipė šiurpoka grimasa, jis stipriai nusipurtė. Atsikvėpė.

– I guess I have to go now, – burbtelėjo ir išslinko lauk.

Likusią vakaro dalį, kuomet vaišinomės maistu bei gėrimais, vaikis prasėdėjo žvilgsnį įbedęs į televizoriaus ekraną.

Galop jie išsiskirstė, likome vieni. Gurkšnojome vyną. Svaičiojome apie brangius sau dalykus. Įsivaizdavau mudu, landžiojančius po Monmartro gatves, sustojančius kiekvienoje suvenyrų krautuvėlėje ir į kišenes kraunančius atvirutes bei pakabukus. Niekas mūsų nepastebėjo, mūsų kišenės buvo pilnos ne tik suvenyrų, bet ir vyno mažyčiuose buteliuose, kurį dalinomės prie Monmartro bazilikos, iš aukšto žvelgdami į apačioje stūksantį istorinį miestą.

Tai buvo jaukiausias vakaro lizdas, kokį tik galėjome susisukti.

Deja, man nepavyko deramai suplanuoti ne tik trečiosios dienos Paryžiuje. Pabudę ketvirtąją, pamatėme, kad pinigų turime mažiau nei jų prireiks vykti atgal iš Paryžiaus į Beauvais oro uostą. Prieš porą dienų buvome susitikę su UNESCO dirbančia lietuve, kuri žadėjo mums padėti, jeigu patektumėme į keblią situaciją, užsimindama, kad galėtų iškviesti automobilį, kuris mus nuvežtų iki oro uosto. Mums būnant be pinigų? Taip, mes buvome Prancūzijoje, bet vienu ar kitu atveju likome lietuviais.

Ir anuomet, ir dabar, po beveik dvejų metų pertraukos, prisimenu, kaip prieš kelionę kalbėjau su vienu pažįstamu iš Briuselio, juokais žadėjusiu, kad, jei reikės, mus lydės net ir su sraigtasparniu. Susisiekėme su mūsų naująja bičiule, jaučiau milžinišką gėdą, bet jai visa tai pasirodė menkniekis – ji visiškai nepažįstamiems, paklaikusiems menininkams padovanojo kelis šimtus litų kainavusį bilietą naktiniu taksi, kuris nuvežė mus į oro uostą. Tai buvo netikėta. Tuo nebuvo įmanoma patikėti, tačiau tai vyko. Tai buvo diena, kuomet pradėjome vertinti ne tik draugus, bet ir bendraminčius, pakliūvančius į nedovanotinas situacijas.

Taip baigėsi mūsų Paryžius. Ilga naktinė kelionė ir laukimas oro uoste. Ir vėl Vilnius. Liūdnokas, bet nepakeičiamas.

Paryžiui jau beveik dveji. O iki dienos, kai jaukioje kavinaitėje be pavadinimo nuskambėjo jos švelnus „taip“ taps daug tikresniu įvykiu, belieka geras mėnuo...

AN.

2014.12.18


Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.

„L\'Occitane“ dovanų čekis.
„L\'Occitane“ dovanų čekis.

Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti.

2015 m. sausio 5 d. (pirmadienį) portale Ji24.lt skelbiame istorijų balsavimą. Dvi geriausias istorijas atrinks Ji24.lt redakcijos sudaryta komisija, o trečiąją istoriją išrinks skaitytojai balsuodami.

Nugalėtojus skelbiame sausio 6 d. (antradienį) portale Ji24.lt.

Komentarai
Temos Paryžius
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką