Aukštyn žemyn. Liftas į Eifelio bokštą kilo: aukštyn žemyn, aukštyn žemyn. Ir tai hipnotizavo. Stipriai hipnotizavo ir didino mano alkį. Tu gal nesuprasi, bet tos lifto frikcijos sukelia kažkokį šleikštulį. Stiprus sartriškas šleikštulys privertė mane dar kartą prisiminti vakarykščią naktį, kai mes kartu trankėmės po Paryžiaus naktinius klubus.
Paryžius – meilės miestas, kurį mylimieji aplanko prieš vestuves: susižada, pasibučiuoja, pasimyli viešbučio kambaryje ir išvyksta. Nors jie ir perkelia miesto nuotrupas į prisiminimus ar nuotraukas, tačiau daugiau niekada nebegrįžta. Sugrįžta tiktai jų atžalos, kad vėl susižadėtų, pasibučiuotų, pasimylėtų viešbučio kambaryje ir išvyktų. Kokia romantiška atminties atkarpa: romantiška, nes mes nusiteikiame, kad ji romantiška.
O mes ieškojome ne meilės, o begalinio geismo. Viename klube grojo išties beprasmiška muzika: be jokio ritmo, be melodijos – pagal ją neįmanoma šokti net ir tango, tačiau mes vis tiek ten ilgai sėdėjome, matyt, tikėjomės, kad tai pasikeis.
Mes laukėme dainos, per kurią galėtume sušokti ir nedelsiant išbėgti pro duris. Mūsų žvilgsniai prasilenkdavo, tačiau rankos susitiko ir susikibo, glaustėmės vienas prie kito, kad pajustume vienas kito vibracijas. Aš jaučiau savo vibracijas, tu taip pat jautei manąsias, tačiau aš nejaučiau tavųjų, jų tu juk nejautei ir pati.
Ta daina vis neatėjo, o naktis klube kainavo brangiai – išleidau daug eurų vaišindamas tave gėrimais. „Sex on the Beach“, „Mojito“, „Fat Bastard“... Sugebėjai gerti kokteilį po kokteilio, nors potraukio nebuvo nė ženklo. Man rodos, mano užsakomais kokteiliais vaišinosi ir dar viena madmuazelė prie baro. Iš kur kitur galėtų būti tokia milžiniška sąskaita?
Galiausiai įpuolėme į tamsų kambarį. Tu sakei, kad neaimanuočiau, nes labai plonos sienos ir kaimynai išgirs. Tamsoje sustiprėja kiti pojūčiai. Patiko man tavo kvapas. Kvapas, prisunktas vidurvasario liūties.
Aukštyn žemyn, aukštyn žemyn.
Oskaro verta tavo vaidyba truko kelias minutes. Bangos ritosi viena po kitos, o aš tada supratau, kad upė veržiasi į platesnius vandenis. Upė, kuri teka per Paryžių, įteka ten, kur vandenis sumaišo Šiaurės jūra ir Atlanto vandenynas. O paskui mane užplūdo toks visiškas štilis, turbūt užmigau.
Ryte Paryžiaus kavinukėje sėdėjome kaukiančioje tyloje. Tiesiog nebuvo, ką reikšmingo pasakyti. Trūko romantikos.
Čia sėdėjome dėl vienintelės priežasties – sugalvojau, paprašęs „Facebook‘o“ kontaktų, ją pakviesti išgerti kapučino. Kartais paklausdavau nuobodžių klausimų, ji kažką atsakydavo.
Galiausiai prieš atsisveikindama ji pasakė, kad nakties kaina keli šimtai eurų, priima tik grynais, jokių kreditinių kortelių. Vos neužspringau išgirdęs. Turėjau surasti artimiausią bankomatą.
Nesusižadėjau ir nepasibučiavau viešbučio kambaryje, kaip daugelis daro Paryžiuje. Trys šimtai eurų. Tiek kainavo viena naktis. Kokia romantiška hipnozė, tačiau visada po žemyn būna aukštyn.
Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.
Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti.
2015 m. sausio 5 d. (pirmadienį) portale Ji24.lt skelbiame istorijų balsavimą. Dvi geriausias istorijas atrinks Ji24.lt redakcijos sudaryta komisija, o trečiąją istoriją išrinks skaitytojai balsuodami.
Nugalėtojus skelbiame sausio 6 d. (antradienį) portale Ji24.lt.
