Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Etnologas Libertas Klimka: kokį likimą Kūčių vakarą mums gali išburti riešutai?

Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.
Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Dar ne taip seniai Kūčių vakaras buvo neįsivaizduojamas be riešutų namuose, kruopščiai rinktų rudenį ir taupiai valgytų Advento laikotarpiu, kad užtektų žiemos šventėms. Riešutas buvo nepamainomas patiekalas ant stalo, vertinga dovana artimiesiems, dažnas eglutės papuošalas ir... likimo pranašas. Iš riešutų Kūčių vakarą burdavo ir jaunimas, ir senjorai.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Nuo karo žygių iki Kūčių stalo

„Riešuto byla yra ilga“, – sako etnologas prof. Libertas Klimka. Pašnekovas primena, kad jau lydiminės žemdirbystės laikais riešutas turėjo ypatingą reikšmę. Mat išdeginus žemės plotus pagal šios žemdirbystės tradiciją pirmiausia suželdavo lazdynai. Lietuvių mitologijoje netgi būta riešutų dievaitės Lazdonos.

Prasidėjus karo žygiams, be riešutų neišsiversdavo nė vienas karys. Jie padėdavo ne tik numalšinti alkį, bet ir sustiprėti, atgauti jėgas. Pamažu jis visuotinai pradėtas laikyti sveikatos, stiprybės ir energijos simboliu.

Taip pat skaitykite: Etnologas Libertas Klimka: Kūčių papročiai, draudimai ir kodėl ant stalo dedama 12 patiekalų

Nenuostabu, kad riešutai tapo ir vienu iš pagrindinių Kūčių patiekalų. Kaip ir kiti ovalios formos patiekalai, saulėgrįžos metu jie nešė žinią apie sugrįžtančią saulę ir šviesos pergalę prieš tamsą. Ne tik gamtoje, bet ir gyvenime.

Tad ilgainiui riešutai buvo įtraukti ir į Kūčių vakaro burtų tradicijas. Dažniausiai tam buvo naudojami graikiniai bei lazdyno riešutai.

Pauline Mak, Flickr.com/Graikiniai riešutai
Pauline Mak, Flickr.com/Graikiniai riešutai

Didžiausia laimė – dvigubas riešutas keimeris

Pasak etnologo L. Klimkos, dažniausiai lietuviai burtus pasitelkdavo lūžiniais laiko momentais, ypač per lygiadienius, kai diena susilygindavo su naktimi. Žiemos šventės buvo reikšmingos dar ir tuo, kad jų metu laukta į namus sugrįžtančių artimųjų vėlių. Todėl iki šiol išlikusi tradicija po vakarienės nenurinkti lėkščių ir palikti joms vietos prie stalo. Galbūt jos bus mielesnės ir globos gyvuosius.

„Kūčių vakarą senovėje burtais pirmiausia užsiimdavo šeimos galva, mat jam reikėdavo nuspręsti, kokias žemės ūkio kultūras auginti, numatyti, ar kiti metai bus drėgnesni, ar sausesni. Bandyta nuspėti ir grūdų, taip pat riešutų derlių. Smarkus vėjas per žiemos šventes pranašavo didelį riešutų ir laukinių obuolių derlių“, – sako prof. L. Klimka.

Anot jo, pasibaigus Kūčių vakarienei, motinos berdavo riešutus ant vaikų galvų. Labiausiai pasisekdavo tam, kuris daugiausiai jų sugaudavo. Vadinasi, kitais metais gyvens turtingiau.

Taip pat skaitykite: Kūčios: ką reiškia tam tikri ritualai ir apeigos

Didžiausia laimė buvo rasti arba gauti dovanų keimerį – kevalais suaugusį dvigubą riešutą. Jis simbolizavo itin sėkmingą ateitį ir derlingus metus. Kūčių naktį keimeris būdavo dedamas po pagalve, o Kalėdų rytą – į piniginę. Tikėta, kad tuomet kitais metais nepristigs turtų ir pinigų.

Dar ne taip seniai atsakymo į rūpimą klausimą ieškota pasitelkus tokį burtą. Prie dubens su vandeniu kraštų buvo lipdomi rašteliai, kuriuose įrašomi svarbių žmonių darbai, esminiai gyvenimo įvykiai (vedybos, vaiko gimimas, jo gerovė ir t. t.). Tuomet į išgliaudyto graikinio riešuto kevalą buvo įstatoma uždegta žvakutė. Atsargiai nuleidžiama į vandenį ir pastumiama. Priplaukdama prie atitinkamo raštelio, ji parodydavo atsakymą į rūpimą klausimą.

Fotolia nuotr./Lazdynų riešutai
Fotolia nuotr./Lazdynų riešutai

Meilės ir prielankumo ženklas

Riešutai mūsų protėviams simbolizavo pilnatvę, skalsą, vienovę ir vaisingumą, todėl buvo nepamanomi pranašai, bandant nuspėti sėkmę meilės reikaluose. Galbūt todėl daugiausiai burtų – tokių suskaičiuojama per šimtą – yra skirta meilės sričiai.

„Per Kūčių vakarienę po staltiese būtinai dėdavo ne tik šieno, bet ir riešutų. Po vakarienės netekėjusios merginos kišdavo ranką po staltiese ir traukdavo saują riešutų. Ištraukusios skaičiuodavo. Jei riešutų skaičius yra lyginis, ateinantys metai bus poringi, jei nelyginis, dar teks palūkėti“, – pasakoja L. Klimka.

Riešutai taip pat buvo neatsiejamas pažinčių ir simpatijų reiškimo ženklas ne tik per Kalėdas. Be jų neapsieidavo nei piršlybos, nei vedybos, nei pirmosios vilionės. Vaišindami vienas kitą riešutais, jaunuoliai rodydavo simpatiją ir prielankumą. Merginos juos dovanodavo savo išrinktiesiems, norėdamos įplieksti meilę ar sustiprinti jau esamą ryšį.

Vaišindami vienas kitą riešutais, jaunuoliai rodydavo simpatiją ir prielankumą. Merginos juos dovanodavo savo išrinktiesiems, norėdamos įplieksti meilę ar sustiprinti jau esamą ryšį.

„Vėlgi ypatingą reikšmę turėjo keimeris. Dovanojant keimerį, buvo užsimenama apie piršlybas. Tuo metu per vedybas viena iš sudėtinių apeigų dalių buvo keimerio valgymas drauge. Šį ritualą savo raštuose mini dar Simonas Daukantas. Perpus dvigubą riešutą suvalgiusi pora tikėjo, kad jų santykiai dar labiau sutvirtės“, – pasakojo etnologas L. Klimka.

Šios tradicijos svarbą rodo tautosakoje aptinkamas žodis „keimariuotis“. Jis vartotas kaip žodžio „tuoktis“ sinonimu.  Galima tik spėti, kad anksčiau apie tvirtą porą sakydavo – kaip dvi vieno keimerio puselės. Šiais laikais jį pakeitė obuolys.

Pasak L. Klimkos, Kūčių vakarą itin prasminga prisiminti gilią riešutų simboliką. Galbūt jie išties atneš sėkmę, sutarimą ir laimės bei sveikatos kupinus metus.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką