Ievos istorija. „Vieną kartą Paryžiuj... Mane apsvaigino prancūziškas bučinys“

Žinote, kuo skiriasi ruduo Vilniuje nuo rudens Paryžiuje? Kuomet Vilniuje miestą apgaubia spalvoti klevų lapai, Paryžius apsigaubia patrauklia meilės aura, o vėsesnėmis popietėmis norisi laiką jaukiai praleisti šiltame mylimojo glėbyje...

Būtent taip ir atsitiko praėjusį rudenį labiausiai lankomame mieste – Paryžiuje.

Į miestą su drauge atklydome traukiniu iš Pietų Prancūzijos, kur tada studijavome. Tuomet planavome aplankyti visas turistų pamėgtas vietas ir aš net nenumaniau, kad tai bus kelionė, priversianti išgyventi jausmus, apvertusius aukštyn kojomis nusistatymą apie meilę iš pirmo žvilgsnio.

Klemensą sutikome su drauge tyrinėdamos Paryžiaus metro žemėlapį ir svarstydamos, ką pirmiausia aplankysime. Mandagiai prisiartinęs juodaplaukis, rudų akių vaikinas šiek tiek banguotais plaukais pasiteiravo, ar nereikia pagalbos. Pasiteiravęs, iš kur esame ir ką veikiame, pasiūlė aprodyti miestą ir nusivesti į ledainę, kur gaminami skaniausi Paryžiuje ledai.

Buvau girdėjusi apie įgimtą prancūzų žavesį, su tuo susidūriau ir bestudijuodama Pietų Prancūzijoje, tačiau to, ką pajutau, kai užkalbino Klemensas, neužtektų atpasakoti ir trijų tomų romane. Jausmai kažkiek primena prancūzišką citrininį pyragą su morengo viršumi – tuo pačiu metu ir saldu, ir rūgštu.

Tą popietę aplankėme Monmartro kalną su Šventosios širdies bažnyčia, iš kur atsiveria gražus vaizdas į Paryžiaus senamiestį. Papasakojęs apie kelis menininkus, tapiusius ir gyvenusius Monmartro rajone, Klemensas nusivedė į jaukią kavinukę, kur degustavome iš tiesų skaniausius kada nors ragautus ledus.

Sutarėme susitikti jau kitą dieną ir keliauti aplankyti kitų žymių Paryžiaus vietų. Klemensas pažadėjo į kompaniją pasikviesti ir savo draugą.

Susitikę prie Paryžiaus Dievo Motinos katedros, susipažinome su Žiuljanu. Tęsėme savo misiją aplankyti kuo daugiau objektų. Skaudančias kojas užmiršti padėdavo nesibaigiančios Klemenso istorijos apie miestą bei jame gyvenusius žymius žmones.

Žiuljanas mažiau domėjosi kultūra, tačiau pašnekesius nuskaidrindavo nesibaigiančiais juokeliais ir tipiška prancūziška ironija. Trumpai tariant, geresnių vietinių gidų ir draugijos su drauge nė negalėjome tikėtis.

Trečią viešnagės meilės mieste dieną nusprendėme pakilti į viršutinį Eifelio bokšto aukštą. Kadangi draugė velniškai bijo aukščio, tik vargais negalais įtikinome, kad išleisti kelis papildomus eurus verta dėl plačiau matomo vaizdo. Kol atstovėjome ilgą poros valandų eilę prie įėjimo, plepėjome apie ateities planus.

Teko pastebėti, kad prancūzai labai mėgsta liesti – pasisveikindami pakšteli du arba tris kartus į žandus (priklausomai nuo regiono), kalbėdami ranką neretai uždeda ant tavosios. Taigi tai, jog Klemensas nevengė prisilietimų, man neatrodė kažkaip išskirtina, nors ir draugė buvo užsiminusi, jog žavus tamsiaplaukis man simpatizuoja.

Pakilus į trečią Eifelio bokštą mus pasitiko stiprus plaukus taršantis vėjas ir nuostabi rudens popietės auksinė šviesa, nusidriekusi per visą miestą. Dirsčiodami į žemėlapį ir mėgindami surasti aplankytas vietas, net nepastebėjome, kad draugė su Žiuljanu jau seniai atsiskyrė.

Tą gražią auksinę popietę trečiajame Eifelio bokšto aukšte pirmą kartą sužinojau, ką reiškia prancūziškas bučinys. Jis buvo pernelyg spontaniškas, kad galėčiau apibūdinti jį kaip nuostabiausią, patirtą per visą gyvenimą, tačiau jausmas, kad bučiuoji prancūzą Paryžiuje, vietoje, kur atsiveria nuostabiausias pasaulyje vaizdas, mažumėlę svaigino...

Šiuo metu gyvenu bei dirbu Lietuvoje, atmintį šildo jaukūs kelionių prisiminimai. Jau kelintus metus neapleidžia noras išmokti prancūzų kalbos ir sugrįžti į šalį, kurios kiekviena gatvelė byloja savo istoriją. Nors atsisveikinant su Klemensu žinojau, kad matyt niekada nepasimatysime, šis prancūziškas romanas išsaugojo vietą mano mintyse ir širdyje.

Šis tekstas dalyvauja portalo Ji24.lt ir „Gloria Brandy Black Edition“ rengiamame romantiškų, nuotaikingų, intriguojančių, įsimintinų istorijų konkurse „Vieną kartą Paryžiuj...“.

„L'Occitane“ dovanų čekis.

Trijų geriausių tekstų autoriams atiteks po „Gloria Brandy Black edition“ įsteigtą prizą – 250 Lt vertės „L‘Occitane“ čekį norimai kosmetikai įsigyti.

2015 m. sausio 5 d. (pirmadienį) portale Ji24.lt skelbiame istorijų balsavimą. Dvi geriausias istorijas atrinks Ji24.lt redakcijos sudaryta komisija, o trečiąją istoriją išrinks skaitytojai balsuodami.

Nugalėtojus skelbiame sausio 6 d. (antradienį) portale Ji24.lt.