Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Išskirtinės istorijos: 3 žymių šiuolaikinių raganių žmonos

Mistika
Vida Press nuotr. / Mistika
Šaltinis: 15min
0
A A

Net mūsų laikais būti guru, šamano ar, moderniai tariant, dvasios lyderio žmona – pavojingas darbas. Juolab jei tikite gyvenimo draugo okultinėmis galiomis. O kas, jei jis neatsispirs pagundai išmėginti jų su artimiausiu žmogumi?!

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Kur dar tokia „smulkmena“, kad apie jūsų vyrą amžinai sukasi jo dėmesio ištroškusios damos. (Tokių netrūksta kalbant apie daugumą vyrų, bet apie nežemišką jos neršia tiesiog nežemiškais būriais.) Ir, apskritai, būti šviesulio žmona ir bendražyge labai vilioja, bet ir labai pavojinga: jei jis netikras, visada yra rizika, kad gali būti demaskuotas kaip apsišaukėlis (o jūs – kaip jo bendrininkė). Jei išties kažkuo apdovanotas – gyvas pakilti į dangų. O jei jam nusibosite, tiesiog išvaryti jus iš proto ar net užmušti. O jums iš jo (abejotinos) šlovės gali netekti nė kruopelės – kai kurių garsių praeities magų draugių ar žmonų neišliko nei vardų, nei portretų. Žodžiu, jei jau tekėti už raganiaus, tai atmerktomis akimis! Ir susipažinus su praeities herojų likimais.

Tobulos magiškosios poros pavyzdžiu galime laikyti Jelenos ir Nikolajaus Rerichų meilės istoriją – jie nugyveno keturiasdešimt metų kartu ir, sakoma, nesiskyrė nė minutės iki pat mirties.

Atkreipkite dėmesį – istorijos nesenos, iš XIX–XX a.! Antra vertus, paprastų žmonių gyvenime laimingų santuokų irgi ne tiek ir daug. O tobulos magiškosios poros pavyzdžiu galime laikyti Jelenos ir Nikolajaus Rerichų meilės istoriją – jie nugyveno keturiasdešimt metų kartu ir, sakoma, nesiskyrė nė minutės iki pat mirties. Tačiau jie abu laikomi dvasios mokytojais ir lygiaverčiais partneriais! Visiems kitiems, t. y. visoms kitoms, pavyko mažiau.

Pavyzdžiui, paskutinė iš trijų scientologijos įkūrėjo Rono Hubbardo žmonų Mary Sue Whipp, apkaltinta šnipinėjimu, finansinėmis machinacijomis ir šantažu, sėdo į kalėjimą. Antroji žmona Sara, prisidėjusi prie Scientologų bažnyčios atsiradimo ne menkiau nei jos vyras, pati pasiprašė skyrybų ir apkaltino Roną žiauriu elgesiu, smurtu, kankinimais (bandymais uždusinti ir kliudymu miegoti), bendro jų vaiko pagrobimu... Pirmoji sutuoktinė taip pat teigė, kad jos vyras buvo beprotis, reguliariai mušęs ją ir vaikus.

Vida Press nuotr./Mistika
Vida Press nuotr.

Turbūt neatsitiktinai Rono autoritetas ir dvasios mokytojas buvo Aleisteris Crowley, taip pat nepasižymėjęs švelnumu moterų atžvilgiu (beje, vienas karščiausių nūdienos scientologijos išpažinėjų – aktorius Tomas Cruise’as). Kaip matote, viskas šiame pasaulyje susiję. Todėl jei nesate tikra, kad pati turite raganiškų galių, netarkite raganiui „taip“.

Antikristo žmona

Kas? Rose Kelly (1874–1932)

Sutuoktinis. Aleisteris Crowley, mistikas, „Thelema“ religijos įkūrėjas, Toto taro kortų interpretatorius.

BBC televizijos dokumentiniame filme Crowley vadinamas siaubingiausiu pasaulio žmogumi, o jis pats aiškino net po mirties valdysiąs žemę dar bent 1000 metų.

Jis, sakoma, buvo kanibalas, satanistas ir vienas demoniškiausių personažų okultizmo istorijoje. BBC televizijos dokumentiniame filme Crowley vadinamas siaubingiausiu pasaulio žmogumi, o jis pats aiškino net po mirties valdysiąs žemę dar bent 1000 metų.

Skeptiškas XXI a. žmogus gal nurašytų kai kuriuos jo bruožus biografų ir žurnalistų polinkiui dramatizuoti ir demonizuoti, bet pirmoji antikristu ir žvėrimi, kurio skaičius 666, jį praminė motina, nesugebėdama susitvarkyti su keturiolikmečiu sūnumi. Normaliose to meto šeimose paaugliai už neklusnumą gaudavo į kailį ir keliaudavo dirbti šeimos dirbtuvėje ar fermoje. Tačiau našlei Emily Bishop neužteko dvasios ir kūno stiprybės stambiam, aukštam, šiurkščiam vaikinui, keliančiam siaubą savo nudildytais dantimis (šitaip jis „pasigražino“ pats), paveikti.

Vida Press nuotr./Aleisteris Crowley
Vida Press nuotr./ Viena garsiausių mago nuotraukų padaryta jo knygos viršeliui

Šeima buvo gana turtinga, kad atžala galėtų nieko neveikti ir atsidėti juodosios magijos studijoms. Ir ne tik joms – Crowley mokėsi Kembridžo universitete. Pačioje XIX a. pabaigoje, būdamas 23-ejų, jis tapo brolijos „Auksinė aušra“ nariu (adeptai tikina, kad ji buvo viena rimčiausių mistikos lygos žaidėjų to meto Anglijoje), o per išbandymą sugebėjo materializuoti galvą su šalmu ir kairę koją. Kur dingo dešinė ir likęs kūnas, nežinia. Aleisteris aiškino, kad jį globojanti dvasia sutiko atiduoti tik tiek... Bet brolijos narių neįtikino – jiems nebuvo priimtinas dar ir naujojo brolio palaidas gyvenimo būdas, demonstratyvus biseksualumas, tad galiausiai organizacijos ir jos nario keliai išsiskyrė.

Crowley apkeliavo Meksiką, Indiją, Tolimuosius Rytus. Kopdamas į Čogorį, antrąjį pagal aukštį kalną pasaulyje, susirgo maliarija ir beveik apako nuo akių uždegimo. Sakoma, kad vykdė britų žvalgybos užduotis, bemaž pasiekė nušvitimą, parašė keletą kūrinių. Grįžęs į Angliją, okultinėms studijoms išsinuomojo nuošalią vilą prie Neso ežero Škotijoje, o netrukus bičiulis dailininkas Geraldas Kelly pristatė jam savo seserį Rose, gražuolę našlę, mačiusią pasaulio ir aistringą.

Prasidėti su Aleisteriu reikėjo didelės drąsos. Tačiau Rose, tuo metu be meilės susižadėjusi su kitu, sutiko pabėgti su vyriškiu (XX a. pradžioje tai vis dar buvo skandalas), ir pora paskubomis susituokė (legenda sako, kad tai nutiko kitą dieną po pažinties, tačiau tai buvo tiesiog techniškai neįmanoma). Istorija pakenkė Kelly šeimos reputacijai, o Crowley santuoka buvo tik formalumas, į kurį jis nežiūrėjo rimtai! Rose netikėtai patiko aukščiausios šėtono žynės ir didžiosios motinos vaidmuo – jei tikėtume BBC, jų povestuvinė kelionė į Kairą buvo viena didžiulė, prabangi orgija. Velniški pokyliai vyko kiekviename mieste, kur apsistodavo pora. Puotų metu Aleisteris naudojo paties sumaišytus aliejus, „begėdystės aromatus“, kuriuos užuodę pamesdavo galvas žirgai... ir moterys.

Vida Press nuotr./Aleisteris Crowley
Vida Press nuotr./Ponas ir ponia Crowley su dukra Lola Zaza 1910 m. sausį.

Į Egiptą Rose atvyko jau nėščia. Tikima, kad tuomet moterys tampa itin jautrios anapusiniams reikalams, taigi ponia Crowley ir toliau buvo tarpininkė tarp vyro ir dvasių pasaulio. Vieną naktį ji susapnavo, kad Aleisteris įžeidęs dievą Horą ir dėl to nustojęs dvasių malonės. Po specialaus ritualo Horas atleidęs Crowley ir padiktavęs jam naujos religijos postulatus, iš kurių pagrindinis teigė: „Teesie mano valia.“ (Aleisteris išsiuntė savo doktriną Hitleriui, Leninui ir Churchilliui – du pirmieji politikai netgi ja pasinaudojo... O kaip – pasaulio istorija šitoms prielaidoms neprieštarauja!)

Grįžkime prie Rose. Kuo labiau didėjo jos pilvas, tuo menkiau – sutuoktinio akimis – jai tiko aukščiausios šėtono žynės funkcijos. O atsisakyti tokios garbės ji nenorėjo. Juolab nesutiko patarnauti vyro meilužėms orgijose. Ponia Crowley kėlė skandalus, mėgino įvaldyti juodąją magiją ir susigrąžinti Aleisterio aistrą, o kai tas liepė jai kraustytis iš namų, atsisakė... Ir – kaip tikima – vos netapo vyro galių auka: taikus ir ramus sodininkas užpuolė moterį peiliu. Laimei, ji išgyveno.

Bet poros santykiai vis blogėjo – pirmagimė, tėvo pavadinta įmantriu vardu Nuit Ma Ahathoor Hecate Sappho Jezebel Lilith, mirė 1906 m., nesulaukusi nė dvejų, nuo vidurių šiltinės. Tą pačią vasarą Rose pagimdė dar vieną mergaitę Lolą Zazą. Dar po kelerių metų moteris atsidūrė psichiatrijos ligoninėje dėl alkoholinės silpnaprotystės priepuolių.

Vida Press nuotr./Aleisteris Crowley
Vida Press nuotr./1912 m. Aleisteris įstojo į Rytų tamplierių ordiną ir siekė tapti angliškos jo atšakos vadovu. Šią organizaciją kai kurie religijotyros specialistai laiko destruktyvesne net už scientologus!

Išsiskirti su ligone Crowley buvo paprasta. Be kita ko, Rose tai išėjo į naudą: gydydamasi ji susipažino su daktaru kataliku (religija čia svarbi) Josephu Andrew Gormley ir netrukus jis paprašė moters rankos. 1912 m. rudenį jie susituokė ir paskutinius 20 gyvenimo metų Rose praleido visai ne kaip šėtono žynė. Beje, antroji Crowley žmona Maria Teresa Ferrari de Miramar, 20 metų už jį jaunesnė, netrukus po vestuvių taip pat susirgo psichikos liga. O suaugusi Crowley ir Rose dukra išsižadėjo tėvo.

Šamano žmona

Kas? Margaret Runyan (1921–2011)

Sutuoktinis. Carlosas Castaneda, amerikiečių rašytojas, antropologas, ezoterinių knygų apie meksikiečių šamaną doną Chuaną ir jo mokymą autorius.

Tiesą sakant, tik Margaret mirtis 2011 m. Kalėdų išvakarėse – užfiksuotas faktas. O štai dėl Castanedos nebūtume tokie tikri. Oficialiai teigiama, kad mistikas mirė 1998 m. balandžio 27-ąją nuo vėžio komplikacijų. Tačiau jau iki tol keliskart buvo pranešta apie jo žūtį – ir automobilių katastrofa, ir savižudybė pasirodė niekuo nepagrįstos. Taigi ištikimiausi jo šalininkai iki šiol tiki, kad Carlosas – nemirtingas.

Antra vertus, žmogus, vardu Carlosas Castaneda, antropologas ir rašytojas, gyveno iš tiesų, buvo vedęs žemės moterį ir net turėjo sūnų. Ir bent jau tame gyvenime, kuriame figūravo Margaret, jis tikriausiai buvo kremuotas, o pelenai išbarstyti virš Meksikos. Nors, kaip knygoje „A Magical Journey with Carlos Castaneda“ („Stebuklingoji kelionė su Carlosu Castaneda“) teigia Margaret, net artimiausi draugai nežinojo, kas jis yra. Ką ten draugai, net ji pati per bendro gyvenimo metus ne kartą abejojo savo juslėmis – Castaneda buvo apsigimęs mistifikatorius.

Carlosas Castaneda
Carlosas Castaneda

Jis išgalvojo net savo kilmę: teigė esąs profesoriaus iš Brazilijos sūnus, o bent jau dokumentai rodo, kad jo tėvas buvo juvelyras iš Peru. Smulkmena, bet tipiška... Poros pažintis buvo gana proziška – gražuolį brunetą į Margaret namus atsivedė jos draugė, pati turėjusi planų „Carloso iš Pietų Amerikos“ atžvilgiu. Runyan, dalykiška fermerio dukra, nedvejojo – padovanojo patikusiam vaikinui mistiko Neville’o Goddardo knygą apie sapnus ir užrašė ant jos savo telefono numerį.

Castaneda, Kalifornijos universiteto studentas, apie kurį jau tada kalbėta kaip apie turintį tam tikrų galių, dėmesio ženklą priėmė, padėkojo. Ir... dingo pusmečiui. O Runyan sėdo prie ezoterikos studijų: ji lankė Goddardo paskaitas ir nuolat praktikavo – stengėsi įsivaizduoti save Castanedos kompanijoje ir taip jį pritraukti. Ir jis paskambino!

Jam reikėjo intelektualios moters, o ji vis taikydavosi garsiai pasvajoti apie jųdviejų miegamojo užuolaidų raštą...

Ne tik paskambino – penkerius metus Margaret ir Carlosas buvo tikri sielos partneriai. Carlosas įtikino ją palikti darbą telekompanijoje ir pradėti studijuoti. Įtikino ir užsirašyti į rusų kalbos bei literatūros kursus (iš šios šalies buvo kilę keli mistikai, kurių veiklą Castaneda vertino). Jam reikėjo intelektualios moters, o ji vis taikydavosi garsiai pasvajoti apie jųdviejų miegamojo užuolaidų raštą (tokia priešybė – dar vienas pavojus mylėti vyrus, turinčius reikalų su dvasiomis!).

Minėtosios dvasios netrukdė Carlosui būti pavydžiam. Ir provokuoti. Sykį jis papasakojo mylimajai, kad jį persekioja gerbėja. Jis atskleidė jos vardą, pavardę, papasakojo net apie dantų karūnėles. Paskui pareiškė, kad visą istoriją išgalvojo. Margaret dėl visa ko nutarė patikrinti pirmąją versiją – Castaneda jau tada turėjo melagio, arba, jei formuluotume kilniau, mistifikatoriaus, reputaciją. Iš smalsumo ji susirado moters telefoną – paaiškėjo, kad toks žmogus išties egzistuoja! Abi damos susitiko ir kurį laiką net nuomojo butą kartu... O Carlosas visiškai įtikėjo savo galia materializuoti vaizdinius. (Nors, pavyzdžiui, jo vizija apie Margaret susitikimą su Sovietų Sąjungos vadovu Nikita Chruščiovu niekada neišsipildė.)

Kad ir kaip ten būtų buvę, 1960 m. sausį jiedu susituokė (kai bendras draugas paklausė Carloso, kodėl nevedąs Margaret, šis atsakė, kad iki tol jam tai tiesiog neatėję į galvą...). O ateinančią vasarą nutiko kur kas reikšmingesnis įvykis nei kažkokios vedybos: Castaneda sutiko doną Chuaną. Ir – Margaret žodžiais – jų santuoka buvo pasmerkta.

Vida Press nuotr./Margaret Runyan
Vida Press nuotr./Margaret Runyan

Castaneda ištisus mėnesius leido dykumoje, grįžęs sėsdavo prie knygų arba disertacijos. O kai neapsikentusi Runyan pareikalavo skyrybų, nusivežė ją pas neva pažįstamą valdininką ir šis be ilgų diskusijų išskyrė porą. Išsyk po to Carlosas grįžo eksperimentuoti su pejotliu ir ieškoti būdų, kaip keisti biografiją. O Margaret ištekėjo ir netrukus paaiškėjo, kad laukiasi. Tik – pikantiška detalė – kūdikio tėvas buvo Carlosas! Arba bent jau jis taip nusprendė – su tais magais dėl nieko negali būti tikras. Vaikas gimimo liudijime buvo įrašytas kaip C. J. Castaneda, tačiau kartais jis vadinosi Adrianu Vashonu.

Magas metė ant stalo kozirį – neva skyrybos buvusios fiktyvios. Trejus metus Runyan ir du jos vyrai – tuometinis ir buvęs – gyveno keistu triumviratu: Carlosas lankė ją naujojoje šeimoje ir, Margaret žodžiais, vis dar tikėjosi susigrąžinti tai, kas priklausė jam. Jis valandų valandas žaidė su berniuku ir santykinai buvo geresnis tėvas nei vyras, tačiau, vėlgi, melavo taip pat lengvai, kaip kvėpavo. O kai kartą Niujorke susitiko su Margaret, elgėsi taip keistai, kad paskui pats nepatikėjo moters pasakojimu ir patikino, jog tai buvęs ne jis, o jo antrininkas. (Tokie eksperimentai aprašyti jo knygose – ir kas ten žino, gal jis tikrai įvaldė meną ištrinti save.)

Margaret, kuriai atsibodo keista dvivyrystė, vėl kreipėsi į teismą. Paradoksas, bet ji nesugebėjo nurodyti tikslių buvusio vyro autobiografinių duomenų – vienas faktas prieštaravo kitam.

Vida Press nuotr./Carlosas Castaneda su sūnumi
Vida Press nuotr./Carlosas Castaneda su sūnumi

Paskutinį kartą magas ir Margaret matėsi 1993 m. Santa Monikoje per Carloso knygos „The Art of Dreaming“ („Menas sapnuoti“) pristatymą. Įdomu, kad jo mirties liudijime vedybų faktas išvis nefigūruoja – lyg tokios Margaret nė nebūtų buvę. O dar įdomiau, kad visos jo bičiulės (paskutinius gyvenimo dešimtmečius jis praleido dideliame name Los Andžele su keturiomis ar penkiomis kompanionėmis) dingo paslaptingomis aplinkybėmis. 2006 m. vienos iš tų moterų skeletą, išblukintą saulės, rado turistai, keliaujantys po Mirties slėnį. Jokie tyrimai nenustatė mirties priežasties. Bet tai jau kita istorija, nors ir susijusi su dono Chuano mokymu...

Beje, Runyan teigė, kad didžioji dalis šamano ir jos vyro dialogų vyko pastarojo galvoje. O jo knygos pirmiausia įkvėptos jų autobiografijų. Ir net dono Chuano antrasis vardas Matusas padiktuotas jų mėgstamo portugališko vyno „Mateus“, kuris buvęs didžiausias Carloso mokytojas...

Guru žmona

Kas? Julia Ostrowska (1890?–1926).

Sutuoktinis. Georgijus Gurdžijevas, filosofas, asketas, mistikas, muzikas ir kompozitorius, gimęs Rusijos imperijoje, bet armėnų ir graikų kilmės.

Iš visų meilės su mistikos prieskoniu istorijų ši turi bene daugiausia bendra su meile (neskaitant Rerichų, kurie vis dėlto buvo išimtis). Ir santykinai – laimingą pabaigą. Galbūt dėl to, kad Gurdžijevas – tipiškas kaukazietis (gimęs Armėnijoje, labai neturtingoje šeimoje), negalintis nuskriausti moters; o gal todėl, kad jį labiausiai įkvėpė gana minkšta religija – budizmas, nors ir nelaikantis moters labai naudingu padaru, bet ir nenužeminantis. („Vyras – tai aktyvus, teigiamas pradas, gėris. Moteris – pasyvus, neigiamas pradas, blogis. Bet būtinas blogis – būtent jis leidžia vyrui būti geram“, – tikėjo Gurdžijevas.) O gal dėl to, kad nors buvo dvasinis vadovas, jis puikiai išmanė ir žemiškąjį gyvenimą su visais jo sunkumais: buvo caro armijos kareivis, apkeliavo pasaulį, triskart buvo sužeistas. Vėliau pragyvenimui užsidirbo prekiaudamas kilimais ir tik paskui pradėjo gydyti, rengti stebuklingus pasirodymus publikai, skaityti paskaitas universitete ir gauti dosnią mokinių paramą.

Vida Press nuotr./Georgijus Gurdžijevas
Vida Press nuotr./Georgijus Gurdžijevas

Tuo metu jis jau artėjo prie trisdešimties ir dvasinę patirtį (jei vis dėlto tikėtume magiškais elementais) priėmė subrendęs protas. Ir visai ne naivus: užbėgant už akių galima pasakyti, kad po 1917 m. revoliucijos jis su visu savo Žmonių harmonijos institutu ir šeima (apie 70 žmonių) ilgai nelaukdamas paliko Sankt Peterburgą ir įsikūrė Prancūzijoje, netoli Fontenblo.

Kaip daugelis magų ir mistikų, Gurdžijevas itin laisvai traktavo savo biografiją. Sklandė gandų, kad mokėsi su Stalinu ir mokė hipnozės pagrindų būsimąjį Hitlerį – Adolfą Schicklgruberį.

Kaip daugelis magų ir mistikų, Gurdžijevas itin laisvai traktavo savo biografiją. Sklandė gandų, kad mokėsi su Stalinu ir mokė hipnozės pagrindų būsimąjį Hitlerį – Adolfą Schicklgruberį. Į viešas paskaitas jis įtraukdavo arabų pasakų ištraukų, nevengė pigių fokusų ir apskritai gyveno, regis, labai neblogai. Ir nors anaiptol nebuvo gražuolis, nestokojo moterų dėmesio.

Tarp bendražygių, atlydėjusių mokytoją į Prieure, buvo ir jo žmona Julia Ostrowska, arba tiesiog madam, kaip ją visi vadino. Kaip ir paties Gurdžijevo, madam biografija labai prieštaringa. Vieni biografai tikino, kad ji buvo imperatoriaus rūmų dama, vos ne asmeninė paskutinės imperatorienės patikėtinė. Kiti – atvirkščiai – aiškino, kad ji kilusi iš itin nepasiturinčios šeimos.

Daugiau ar mažiau pripažintas faktas, kad madam, gimusi Lenkijoje, buvo perpus jaunesnė už sutuoktinį. Gurdžijevo institute ji iškart tapo vyriausiąja šventųjų šokių šokėja (šokis buvo vienas svarbiausių guru mokymo elementų). Dar ji rūpinosi ūkiniais reikalais ir... virtuve. Kad ir koks dvasingas būtų mokytojas ir jo kompanija, valgyti nori visi!

Taip buvo Sankt Peterburge, tradicijos nepasikeitė ir Prancūzijoje, kur garbinga kompanija gyveno beveik natūrinio ūkio sąlygomis: augino karvių ir ožkų, net turėjo savo lentpjūvę. Laikraščiai vadino institutą laisvosios meilės prieglobsčiu, tačiau jau greičiau ten vyravo puritoniškos nuostatos: Gurdžijevo nurodymu vyrai ir moterys gyveno atskirai, dirbo po 12 valandų per dieną (mokytojas tikėjo, kad fizinis darbas taurina žmogų ir neleidžia jam nugyventi gyvenimo neprabundant), o vakarus skirdavo dvasinėms praktikoms. Sakraliniai šokiai, kuriems vadovavo ponia Gurdžijeva, prilygo sunkioms sporto treniruotėms. Kai kurie adeptai neištverdavo ir išvažiuodavo, kai kas išprotėjo, būta savižudybių...

1924 m., kai Gurdžijevas rimtai nukentėjo automobilio avarijoje, institutas vos nebuvo uždarytas, tačiau Julia ir Gurdžijevo motina jį išslaugė. Nieko keista – kaip tik tipiškai moteriška. Tačiau kai po kelių mėnesių ji pati susirgo retos formos vėžiu, vyras ir dvasios mokytojas atsakė tuo pačiu. Gydytojų diagnozės buvo pesimistinės – ne ilgiau kaip dvi savaitės, ir Gurdžijevas kiekvieną akimirką leido prie žmonos lovos. Jis sakė, kad jo žmonos siela labai sena ir galėtų pakilti į aukštesnius pasaulius, jei ne liga. Mokytojas tikėjo, kad Julia turėtų išgyventi dar bent pusmetį, ir iš visų jėgų stengėsi tą pusmetį išplėšti iš mirties. Stebėjo, kaip jai gaminamas maistas, ir net nurodydavo pirkti ypatingą mėsą, nors ūkis Prieure vertėsi sunkiai.

Madam išgyveno du su trupučiu mėnesio. Mokinių liudijimu, Gurdžijevas, išgirdęs apie mylimosios mirtį, dvi dienas nekėlė kojos iš kambario ir atidarė duris tik tada, kai į namus atvyko kunigas. Sakoma, kad po laidotuvių jis net keikė Dievą už tai, kad atėmė iš jo akių šviesą. O netrukus Gurdžijevo gyvenime atsiradusi kita moteris susilaukė jo vaiko. Beje, nepatvirtintais duomenimis, guru tapo septynių vaikų tėvu. Visus juos pagimdė skirtingos damos, ir nė viena iš jų nebuvo Julia.

Julia ilsisi šalia Gurdžijevo motinos Avone. Čia pat palaidotas ir Gurdžijevas, pergyvenęs madam 23 metais.

Komentarai
Temos Magija, Mistika
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką