Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Kūčios: ką reiškia tam tikri ritualai ir apeigos

Kūčių stalas.
Shutterstock nuotr. / Kūčių stalas.
Šaltinis: 15min
0
A A

Gražiausias metų šventes Kūčias ir Kalėdas lydi papročiai, kuriuose persipina mitologija ir krikščionybė. Kūčios – išskirtinė šventė, kurią švenčia nedaug tautų, tačiau lietuviams ji tampa vis labiau komercinė ar varginanti, nes nuo gruodžio pradžios persisotinama valgiais, kalėdiniais papuošimais, o trūksta vidinio susikaupimo.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

„Dėl pasikeitusio gyvenimo būdo ir tempo šiandien Kalėdos nėra tokios džiaugsmingos, kokios būdavo senovėje, o Kūčios praranda savo prasmę“, – apgailestauja Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja doc. dr. Laima Anglickienė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Laima Anglickienė
Asmeninio archyvo nuotr. /Laima Anglickienė

Gausios vaišės garantuoja skalsą namuose

Dėl šaltinių trūkumo negalima tiksliai pasakyti, kada lietuviai pradėjo švęsti Kūčias. Terminas „kūčia“ rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas labai vėlai: latviškuose raštuose jis atsirado XVI a., lietuviškuose – tik XIX a.

Ankščiau per Kūčias nebūtinai turėjo būti dvylika patiekalų – jų galėjo būti ir daugiau. Kaip teigia VDU Kultūros studijų ir etnologijos katedros docentas Arūnas Vaicekauskas, Kūčių papročiai ir ritualai pirmiausia siejami su sočia vakariene, kuria siekiama užtikrinti gausą ir skalsą namams ateityje.

„Tiek kalendorinėse, tiek proginėse šventėse žemdirbiai vaišinosi daug. Senoji mitinė mąstysena atskiria šventinį laiką nuo kasdienio. Šventinis laikas – mitinis, pasaulio sukūrimo akimirkos laikas. Ši mąstysena nežino kitimų. Todėl, jei šventės metu ant stalo yra daug maisto, tikima, kad jo bus daug visą laiką“, – pagrindinę Kūčių vaišių gausos priežastį atskleidė A. Vaicekauskas.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arūnas Vaicekauskas
Asmeninio archyvo nuotr. /Arūnas Vaicekauskas

Docentas pabrėžia, kad ši šventė suvienija visą gyvąjį pasaulį. Seniau švęsti susirinkdavo visa šeima, o jei kas negalėdavo dalyvauti (pavyzdžiui, tarnaudavo kariuomenėje), tam nusiųsdavo dalį kalėdaičio, kurio pasidalijimas dvasiškai suvienydavo visus šeimos narius.

L. Anglickienė priduria, kad per Kūčias būtinai reikia susirinkti ne tik visai šeimai, bet ir pakviesti vakarienei vienišą kaimyną, giminaitį ar draugą, jeigu žinome, kad jis Kūčias sutiks vienas. Visiems susėdus prie vieno stalo, pradedama vaišinti, o svarbiausias ritualinis šventės patiekalas yra kūčia – kviečiai, pasaldinti medumi. Tyrinėtojai sutaria, kad šis patiekalas buvo skirtas protėvių vėlėms maitinti. Taip pat buvo neapseinama be kūčiukų, aguonpienio, kalėdaičio ir žuvies patiekalų. Senovėje per šventę nebūdavo ne tik gyvūninės kilmės riebalų ir mėsos, bet ir pieno produktų.

Receptas: Kūčia
2 asmenims
Pagaminsite per 1 val.
3.3 / 28
Peržiūrėti detalesnę informaciją
Ingredientai
Kviečių grūdai: 1.00 st.
Aguonos: 100.00 g
Medus: 2.00 valg. š.
Kaip gaminti
  1. Stiklinę kviečių grūdų nuplaukite ir pamerkite nakčiai.
  2. Išmirkusius kviečius nuplaukite šaltu vandeniu. Tada suberkite į verdantį truputį pasūdytą vandenį. Virkite, kol suminkštės.
  3. Virtus grūdus nukoškite.
  4. Aguonas užplikykite verdančiu vandeniu ir palaukite, kol išbrinks. Tada 2 kartus permalkite mėsmale.
  5. Kviečius valgykite su aguonomis, pagardintus medumi.
 

Taip pat skaitykite: Patiekalai, kurie atneš sėkmę per Kūčias ir Kalėdas

Nauja pradžia

„Senovėje žmonės gyveno pagal gyvenimo ciklą, t. y. vasarą įtemptai dirbdavo, o kai žiemą miegodavo gamta, ilsėdavosi ir patys. Šiuolaikiniais laikais neturime ramybės laikotarpio, vis lekiame, nes nesame taip priklausomi nuo gamtos, nesiruošiame šventėms, nebesilaikome advento, todėl ir tos šventės ar jų patiekalai taip nebedžiugina, tad ir nauja pradžia nebėra tokia išskirtinė“, – įsitikinusi etnologė L. Anglickienė.

Taip pat skaitykite: Interjeras: paprasti būdai sukurti namuose kalėdinę nuotaiką

Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė.

Senovėje žmogus negalėdavo įžengti į sakraliojo pasaulio erdvę tinkamai nepasirengęs. Todėl kiekvienai reikšmingai metų šventei būdavo kruopščiai ruošiamasi – tam nepakakdavo vien susikaupimu paženklinto advento.

„Prieš šventes buvo iš pagrindų „kuopiami“ namai, tik tada puošiama eglutė, švarinamas kūnas (pirties ritualas) bei siela – laikomasi rimties, susikaupimo ir pasninko“, – komentuoja Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja.

Mitinis laiko suvokimas reikalavo, kad šventės metu nebūtų dirbami kasdieniai darbai, todėl didžiųjų švenčių dienomis šilti vaišių patiekalai nebuvo gaminami, jie buvo patiekiami šalti. „Ant Kūčių stalo būtinai užtiesiama nauja balta staltiesė, šiuo ritualiniu veiksmu pabrėžiant pradžios akimirką. Kitas būtinas šios šventės ritualas – apeiginis prausimasis pirtyje. Švariai nusiprausę mūsų protėviai apsirengdavo naujus drabužius, baltus marškinius, pakeisdavo patalynę ir t. t. Įvyksta visiškas apsivalymas“, – senuosius ritualus vardino etnologijos tyrinėtojas A. Vaicekauskas.

Mitinis laiko suvokimas reikalavo, kad šventės metu nebūtų dirbami kasdieniai darbai, todėl didžiųjų švenčių dienomis šilti vaišių patiekalai nebuvo gaminami, jie buvo patiekiami šalti.

Svečiai iš pomirtinio pasaulio

A. Vaicekauskas atkreipė dėmesį, kad nemažai Kūčių patiekalų yra ne iš daržo, o iš miško – grybai, laukinės uogos ir t. t. „Mitologiškai kalbant, tai yra nežemiška, svetima erdvė, kuri tradicinėje ritualinėje kultūroje buvo suvokiama kaip ano pasaulio erdvė“, – sąsają su protėviais nurodė dėstytojas.

Sąlytį su mirusiais rodo ir nemažai būrimų – pavyzdžiui, ištrauktas trumpas šiaudas arba žvakių šviesoje pamatytas karstą primenantis šešėlis pranašavo mirtį, kaip ir per naktį paliktas šaukštas, kurį ryte rasdavo apverstą. Dėl panašių priežasčių siekta ir išlaikyti porinį prie Kūčių stalo prisėdusių žmonių skaičių. Jei vieno esama „atliekamo“, jis esą toks tiesiogine prasme ir kitų Kalėdų nesulauks. Etnologas paaiškino, kad žmonės nelyginį skaičių taisydavo prie šventinio stalo pasikviesdami vargingą senyvą žmogų.

Taip pat skaitykite: Fotografuojame vaikus per Kalėdas. 10 įdomių idėjų

Panašių akcentų, anot dėstytojo, yra daug, kadangi Kūčios yra bene atviriausiai pomirtinį pasaulį pagerbianti lietuviška šventė. XIX a. Kūčių metu mirusiesiems dar buvo atvirai aukojama – numetant pastalėn pirmuosius maisto kąsnius ar nuliejant dalį gėrimo. Vėliau tai buvo daroma vis rečiau, kol liko tik tradicija nakčiai palikti nenukraustytą šventinį stalą, kad vėlės galėtų pasivaišinti.

„Iki susiejimo su krikščioniška legenda apie kūdikėlį Jėzų ėdžiose, Kūčių vakarą ant staltiesės klojamas šienas buvo skirtas mirusiesiems. Apskritai, šiaudai ritualuose visuomet skirti mirusių protėvių pagerbimui: pavyzdžiui, vežant velionį į kapines, pakelėj buvo pametama šieno, nes buvo tikima, kad vėlė pavargs ir norės ant šieno pailsėti“, – priminė A. Vaicekauskas.

Burtai – magijos ir krikščionybės priešprieša

Nors Kūčios laikomos krikščioniška švente, jų metu daug dėmesio buvo skiriama burtams ir įvairioms maginėms praktikoms, kurioms prieštarauja krikščionybė. Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią. Todėl ir per Kūčias seniau buvo spėjamas būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis, o daugiausiai dėmesio skiriama vedybiniams burtams.

Laima Anglickienė siūlo išbandyti pačius įvairiausius vedybinius burtus: paėmus į saują skaičiuoti kūčiukus, riešutus (lyginis jų skaičius prognozuos vedybas), pabandyti įžiūrėti kokius nors ženklus vandenyje, į kurį lašinamas vaškas.

„Burtų atlikimas net ir jais netikintiems gali būti labai smagus ir linksmas žaidimas, paįvairinsiantis bet kokios šeimos pasisėdėjimą su skaniaisiais mūsų Kūčių patiekalais. Tikintiems burtais galiu pasakyti – labai kuo nors tikint, išsipildo visi norai ir troškimai. O tiems, kurie netiki burtais, linkiu sakyti palinkėjimus. Nuoširdus šeimos nario ar draugo ištartas palinkėjimas ne tik pamalonina, bet įžiebia viltį ir norą, kad jis išsipildytų“, – atskleidžia Kultūros studijų ir etnologijos katedros vedėja.

Buvo tikima, kad sakraliu metu pasirodę ženklai, atlikti veiksmai, ištarti žodžiai turi magišką galią. Todėl ir per Kūčias seniau buvo spėjamas būsimas oras, derlius, gyvulių prieauglis, o daugiausiai dėmesio skiriama vedybiniams burtams. 

Eglė – amžino gyvavimo simbolis

Šiandien eglutė – neatsiejamas Kalėdų atributas, tačiau tradicija ją puošti ne tokia ir sena. Eglutė Kalėdų šventei pasirinkta dėl to, kad tai visžalis medis, simbolizuojantis gyvybę.

Rašytiniuose šaltiniuose eglutės puošimas minimas dar XVI a., vėliau paprotys paplito ir kituose kraštuose. XIX a. jos statytos daugelyje Europos miestų – aikštėse, bažnyčiose, mokyklose, o po namuose papuoštomis eglutėmis imta dėti ir dovanas.

Iki tol Kalėdų Senis nešdavo ne dovanas, o palinkėjimus – sveikatos, skalsos ir taikos namams. „Lietuvoje XX a. pradžioje eglutes pradėjo puošti mokyklos, iš kur šis paprotys persikėlė ir į namus. Pradžioje eglutės puoštos obuoliais, kaip gyvybingumo, vaisingumo simboliu, sausainiais, saldainiais, popieriniais ar šiaudiniais dirbiniais, vėliau atsirado ir stikliniai žaisliukai. Beje, puošiama gyva eglutė buvo būtent Kūčių dieną, ne taip kaip dabar“, – aiškina L. Anglickienė.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką