Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Tikra istorija. „Mes, moterys, galime viską sujaukti taip, kaip niekas kitas"

Moteriški dalykėliai.
Shutterstock nuotr. / Moteriški dalykėliai.
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Ją visi vadino ponia Regina. Nors ji buvo perkopusi 70-ties metų slenkstį, tačiau pavydėti energijos galėjo ir tris kartus jaunesnės merginos. Bet kuriuo atveju, ponia Regina mane žavėjo tuo, kad buvo visai kitokia nei jos amžiaus bobulytės.

Daugiau 15min Gyvenimas naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Ji iš burnos nepaleido papiroso, mėgdavo išgerti gero viskio ir kartais supykusi keikdavosi kaip vežikas. Tiesa, kentėdavo Reginos draugės, o ne Lietuvos valdžia ar tas „toks siaubingas šiuolaikinis jaunimas“. Jai kaip tik patikdavo pasikalbėti su jaunais žmonėmis. Kaipgi kitaip gali įkvėpti oro? „Aš negaliu su tom senėm normaliai pabendrauti. Jos apie anūkus, vaikus, ligas ir visa kita. Kaip neįdomu. Negi tai, kad jau peržengiau 70 metų slenkstį, reiškia, kad į pasimatymą negaliu nueiti“, – pyko Regina.

Aš tik juokdavausi. Regina buvo tikra flirto meistrė, o tuo labiau, dar ir atrodė tikrai dailiai pagal savo amžių, ir visi vyrai alpdavo ją pamatę. Žinoma, vyresni. Tačiau ji tikrai turėjo kažką tokio, kam nebuvo įmanoma atsispirti. Ir jos gyvenimo istoriją gaubė daugybė paslapčių. Žinojau tik tiek, kad jaunystėje ponia Regina buvo labai linksma, charizmatiška, pašėlusi mergina.

Taip pat skaityklite: Tikra istorija. „Aš ir toliau kiekvieną rytą įsimylėsiu tave iš naujo“

Ir šiandien rašau jos istoriją. Iš tikrųjų vertą dėmesio, atjautos ir supratingumo...

„Aš visada buvau graži. Tokia graži, kad negalėjau praeiti nei pro vieną vyrą, kad jis manęs neužkalbintų. Nežinau, kas juos taip žavėjo. Gal tai, kad buvau labai laisva, aistringai mylėjau gyvenimą, muziką, šokį ir niekada nesistengdavau kažkam patikti. Buvau tvirta ir kiek laukinė.

Tada nesusimąsčiau, kad per daug mylėti negalima, kad kai per daug myli, pavydo kupinas pasaulis atima tą meilę be jokių kalbų...

Kai susipažinau su Jonu, jis visaip mane bandė sutramdyti, tačiau aš negalėjau pasiduoti ir būti kitokia, nei esu. Kraujas virė mano gyslose, kai Jonas norėdavo man neleisti kažkur važiuoti, eiti, bendrauti... Tačiau mano mama aiškindavo, kad turiu paklusti vyrui, kad tokia moters dalia. Purkštaudavau lyg laukinė katė ir pavizginusi uodegą keliaudavau savais keliais.

Tačiau Jonas jau buvo palietęs mano širdį, ir aš pradėjau keistis. Rengėmės tuoktis. Kažkodėl leidau jam vadovauti, per daug įsileidau į savo gyvenimą. Ir jaučiau, kad kažkas ne taip, pradėjo spausti krūtinę tas jausmas, kad esu uždaryta narve, kad jeigu pasiryšiu tokiam gyvenimui – sudegsiu! Aišku, nėra namų be dūmų, o mes, moterys, galime viską sujaukti taip, kaip niekas kitas. Neveltui, kai kokia bėda nutinka, sakoma – „ieškok moters“.

Ir vieną dieną atsitiko taip, kad sutikau kitą vyrą. Ak, apsuko jis man galvą taip, kad liežuvio negalėjau apversti, kai jį pamatydavau. Šovė tokia aistra ir meilė galvon, kad atrodė viską atiduosiu, eisiu į pasaulio kraštą, kad tik būčiau su Pauliumi. Tada nesusimąsčiau, kad per daug mylėti negalima, kad kai per daug myli, pavydo kupinas pasaulis atima tą meilę be jokių kalbų...

Tačiau aš taip džiaugiausi, ir niekas manęs nebūtų sulaikęs – juk buvau netekėjusi, tad galėjau daryti, kas šauna į galvą. Jaučiau, kad taip mylima tik vieną kartą gyvenime, ir kad tai visiems laikams.

Žinoma, galvojančių kitaip netrūko. Tačiau nepaisiau, numodavau ranka ir dar apšaukdavau tuos, kurie drįsdavo kažką pasakyti. Buvau tikra laukinė, pripažįstu.

Tačiau gyvenimas pakrato iš visų jėgų tada, kai nė pats to nesitiki. Su Pauliumi kūrėme cukrinius planus. Mane žavėjo jo aistra, vyriškumas, laisvumas. Galėjom šokti dieną naktį ir vienas kitam tiesiog žvelgti į akis, kurios pasakydavo kur kas daugiau negu žodžiai.

Jis atsisveikino trumpam. Pasakė, kad bus už valandos ir tuoj pat sugrįš pas mane. Aš vis dar jaučiau jo skonį, kvapą, kuris įsiliejo į mane. Šypsojausi, nes žinojau, kad gyvenime ne kiekvienam pasiseka taip, kaip man.

Taip pat skaitykite: Patarimai drovuolei: kaip pasakyti mylimajam, ko nori lovoje

Tačiau tai buvo tik iliuzija. Paulius negrįžo. Jo nebebuvo. Nelaimingas atsitikimas sudaužė mūsų abiejų likimus į šipulius, kurie lyg stiklo šukės įsirėžė į mano kūną. Iki šiolei jaučiu jas savo širdyje. Grąžiau savo rankas, roviausi plaukus nuo galvos iki galo nesuvokdama, kad to žmogaus jau šalia nebėra ir niekada nebebus. Nesupratau, kodėl likimas mus išskyrė ir kodėl jis atsidūrė netinkamu metu netinkamoje vietoje... Pauliaus mirtis buvo mano tiltas į kitą pasaulį, kurio nenorėjau visa širdimi, bet turėjau likti. Ištvert ir gyventi toliau. 

Ir dabar, nors prabėgo tiek metų, negaliu jo pamiršti. Kodėl mums buvo lemta kartu pabūti taip trumpai? Kankinausi velniškai ilgai, su gniužulu gerklėje pradėdavau kiekvieną dieną, kiekvieną rytą braukdavau dar vieną sūrią ašarą, tačiau aplinkiniams nenorėjau rodyti savo draskančio liūdesio... 

Vėliau ištekėjau už Jono, susilaukėme dviejų vaikų... Tačiau tai nebuvo tas gyvenimas, kurio aš troškau, kurį aš norėjau patirti ir išgyventi. Aš jaučiu metų naštą ant savo kupros ir žinau, kad visi geri ir blogi dalykai turėjo nutikti, tačiau iki galo aš nebuvau AŠ. Turėjau tų gerbėjų per savo amželį tiek, kad net suskaičiuoti negaliu. Ir dabar jų netrūksta. Tačiau aš visą laiką bijojau žengti žingsnį į priekį ir pakilti iš pelenų. Gyventi tokį gyvenimą, kurio esu verta. 

Žinau, kad mano vyras nebuvo patenkintas tokia žmona, kuri visa savastimi norėjo būti laisva – ne lakstyti kažin kur, bet tiesiog jaustis laisva, ką jis taip stengėsi užgniaužti.

Gailiuosi tik vieno, kad man jau daugiau kaip 70, o gyvenimo skonį pajuntu tik dabar“, – kalbėjo Regina.

Žvelgiu į jos raukšlėtas rankas, kurias puošia nepriekaištingas manikiūras, šviesias skvarbias akis, kuriose šokį trypia pinčiukai, ir putlias raudonas lūpas, degančias šypsena.

Tai tik dalelė to, ką man atskleidė ši ypatinga moteris. Tačiau ar ne visos mes gyvename begalinėje emocijų jūroje? Išplaukti iš jos sunku: kartais per daug saulėta, o kartais kyla juodos audros, tačiau ta jūra – visas mūsų gyvenimas...


Dėkojame istorijos autorei už pasakojimą ir dovanojame jai www.loccitane.lt įsteigtą prizą – taukmedžių sviesto rinkinį, puoselėjantį odą nuo galvos iki pirštų galiukų (rinkinyje rasite populiariausius „L‘occitane“ produktus: rankų kremą, pėdų kremą, muilą, kūno losjoną ir rankų prausiklį). Prizo vertė – 179 Lt / 51,84 eur.

„L'occitane“ nuotr./Prizas: „L'occitane“ taukmedžių sviesto rinkinys
„L'occitane“ nuotr./Prizas: „L'occitane“ taukmedžių sviesto rinkinys

Taukmedis žinomas kaip medis, turintis labai daug naudingų savybių. Iš taukmedžių riešutų išgaunamas sviestas – labai riebus ir nuostabiai universalus odos priežiūros produktas, kuris giliai įsiskverbia, pamaitina ir saugo odą. „L‘occitane“ pavyko perkelti jo drėkinamąsias savybes į daugumą savo produktų ir užtikrinti ypač švelnią, išskirtinę sausos odos priežiūrą.


Išgyvenote (ne)laimingą meilę, atsidūrėte painiame meilės trikampyje, su visomis smulkmenomis prisimenate kūdikio gimimą, o galbūt norite išpasakoti savo patirtą gyvenimo tragediją? Gyvenimiškas istorijas ir pasakojimus siųskite mums elektroniniu paštu ji24.lt@zlg.lt, portale Ji24.lt publikuotų istorijų autoriai bus apdovanoti puikiais prizais.

P. S. LABAI PRAŠOME ISTORIJAS RAŠYTI TIK LIETUVIŠKOMIS RAIDĖMIS!

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką