Jos kūrybiniai sprendimai sistemingai susiję su medžiagų eksperimentais ir jų transformacijomis. Austėja stengiasi spręsti ekologines problemas – šiandienos atliekas paversti rytojaus žaliavomis ir prisidėti prie tvaresnio pasaulio kūrimo.
Austėja ką tik sugrįžo iš Pekino, „Gengdan Institute of Beijing University of Technology“ instituto, kuriame vedė intensyvius dviejų mėnesių trukmės „Green Design“ mokymus ir kūrybines dirbtuves studentams.
Šis institutas – tai nepriklausoma bakalauro institucija Kinijoje, įkurta 2005 m. ir veikianti pagal naująjį švietimo mechanizmą bei privačiojo aukštojo mokslo modelį, kviečianti dizaino dėstytojus ir profesionalus iš viso pasaulio. Su Austėja kalbamės apie jos patirtį ir įspūdžius, parsivežtus iš Pekino.
– Austėja, papasakoki, kaip tau sekėsi Kinijoje?
– Kelionės Kinijoje ir projekto metu sekėsi tikrai puikiai. Manimi buvo gerai pasirūpinta – studentai ir dėstytojos mane pasitiko ir palydėjo į oro uostą, universitetas savo lėšomis suorganizavo keletą ekskursijų mieste, visada turėjau atsakingą asmenį, kuris man pagelbėdavo visais iškilusiais klausimais tiek universiteto studentų miestelyje, tiek už jo ribų.
Visas universiteto personalas bei studentai mane priėmė labai draugiškai, tad galėjau pilnavertiškai įsilieti į universiteto gyvenimą. Taip pat kelionės metu turėjau galimybę susipažinti su kitais vizituojančiais dėstytojais ir savo sričių profesionalais iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Indonezijos, Slovėnijos ir kitų šalių.
– Kokių dalykų mokei antrakursius?
– Tęstinio „Green Design“ kurso metu studentai buvo supažindinti su „Zero Waste“ ir „Cradle-to-Cradle“ filosofijomis, pakartotiniu panaudojimu, perdirbamomis medžiagomis, eksperimentiniais dizaino metodais bei naujų medžiagų kūrimu ir jų taikymo būdais, sutelkiant dėmesį į studentų gebėjimą kurti inovatyvius produkto dizaino sprendimus, sprendžiančius ne tik šiandienos, bet ir galimas ateities problemas. Buvo vystomas bendras suvokimas apie „Green Design“ principus, atliekant greitus etnografinius tyrimus, tvarių medžiagų analizę, nagrinėjant vietinius atliekų srautus ir jų panaudojimo galimybes dizaino objektuose. Mokymų metu studentai skatinami mąstyti kritiškai ir kūrybiškai, pritaikyti naujas teorines žinias praktiniuose eksperimentuose, remiantis ekologiniu efektyvumu ir kūrybiniu mąstymu bei „Form Follows Evolution“ idėja.
– Ar gali paneigti stereotipą, kad Kinijoje labai gaji mokytojo-mokinio studijavimo tendencija, kai mokiniai sunkiai sugalvoja kažką naujo ar originalaus, o yra išmokę nuo mažų dienų meistriškai atkartoti savo mokytojo darbus arba tai, ką jis moko?
– Iš pradžių ši tendencija buvo akivaizdi, nes studentai sudėtingiau susitvarkydavo su platesnio mąstymo užduotimis, tačiau dauguma studentų drąsiai metė sau iššūkius ir į užduotis pažiūrėjo tikrai labai kūrybiškai. Viso proceso metu nuoširdžiai reagavo į išsakomus komentarus ir pastabas, tad dauguma į savo pirmines idėjas sugebėjo pažvelgti gana kritiškai ir persvarstyti jas iš pagrindų. Galutiniai projekto rezultatai buvo net labai kūrybiški: nuo tekstilės atliekų panaudojimo naujiems baldų objektams ar naujų medžiagų kūrimui iš organinių atliekų iki Žemės simuliatoriaus, technologijomis supažindinančio visuomenę su visuotiniais globalinio atšilimo padariniais ar dirbtinio debesies, galinčio pakeisti oro kondicionavimo sistemą. Tad šį stereotipą galiu drąsiai paneigti.
Manau, jog labai daug priklauso nuo pačių užduočių, jų pateikimo ir supažindinimo su įvairiomis temomis iš teorinės pusės. Projekto metu siekiau, kad kiekvienas studentas rastų temą, kuri jam pačiam yra aktuali, artima ir taip galėtų giliau vystyti konkrečią idėją. Esu labai patenkinta visų studentų įsitraukimu ir pastangomis, domėjimusi konkrečiomis, jiems aktualiausiomis temomis ir idėjų įgyvendinimu.
– Ar susidūrei su kokias tarpkultūriniais skirtumais, ar tai kėlė kokių problemų, iššūkių?
– Visų pirma, su tarpkultūriniais skirtumais susidūriau bendrąja prasme – tik atvykusi pajutau kultūrinį šoką: svetima kalba, kita laiko juosta, visiškai kitokie žmonės ir aplinka, man dar nepažįstama kultūra ir kitoks maistas. Prieš keliaudama, stengiausi nesusidaryti išankstinės nuomonės nei apie kultūrinius, nei apie politinius skirtumus, tad viską priėmiau kaip naują patirtį – norėjau kuo daugiau sužinoti, išbandyti ir patirti.
Taip pat labai akivaizdūs ir studentų mąstymo bei estetiniai-kūrybiniai skirtumai, tačiau, mano nuomone, tai yra labai didelis privalumas, nes kūrybinio proceso metu nesistengiama kopijuoti garsių Vakarų Europos ar Skandinavijos dizaino mokyklų pavyzdžių, todėl mąstymas ir projektų realizavimas yra labai unikalus.
– Ar norėtum ten vėl sugrįžti?
– Pirmiausia, galiu paminėti, jog net nenorėjau išvykti. Gaila, jog kurso apimtis tokia trumpa, o galimybių gvildenti skirtingas temas ir realizuoti projektus tiek daug. Manau, jog abi pusės liko patenkintos šiuo tarptautiniu bendradarbiavimu, tad tikrai viliuosi ir norėčiau grįžti jau kitą semestrą.
– Ką įdomaus pavyko pamatyti laisvalaikiu? Ką aplankei? Ko pikantiško, neįprasto ragavai?
– Laisvo laiko nebuvo labai daug, nes kursas vyko intensyviai – turėjome po keturias trijų valandų paskaitas kas savaitę, todėl užsiėmimai vykdavo beveik kasdien, o dažnai ir užsitęsdavo po numatyto paskaitų laiko.
Pekino miestas yra neįtikėtinai didelis, jame gyvena apie 22 mln. žmonių, tad nuvykti į norimą tašką dažnai užtrunka dvi valandas ar daugiau. Dėl didelio gyventojų kiekio susidaro ir labai dideli transporto srautai, o tai apsunkina keliavimą, ypač turistams, dar gerai nepažįstantiems miesto.
Universitetas savo lėšomis suorganizavo porą kelionių – išvyką prie Didžiosios kinų sienos bei apsilankymą Uždraustajame mieste. Abi ekskursijos man paliko neišdildomą įspūdį. Lydima atsakingo asmens, bei kartu su kitais vizituojančiais dėstytojais lankėme Pekino senamiestį, Tiananmen skverą, Wangfujing pagrindinę apsipirkimų gatvę, Nanluoguxiang alėją, paminklą žmonėms herojams, „National Centre for the Performing Arts“, „National Art Museum of China“ bei „798 Art Zone“ – menininkų studijų ir parduotuvių tinklą, kuris yra įsikūręs senų gamyklų pastatuose ir užima net 230 tūkst. kvadratinių metrų plotą.
Visas ragautas maistas kelionės metu buvo autentiškas ir labai skanus, tačiau turbūt įdomiausia, ką ragavau, buvo kepti skorpionai iš gatvės maisto turgaus.
– Kas tave stebino Kinijoje?
– Kelionės metu daug dalykų stebino, nes viskas buvo gana nauja, dar nepatirta. Pakankamai stebino išmaniųjų programėlių naudojimo išvystymas, pavyzdžiui, „WeChat“. Naudojantis ja galima bendrauti, siųsti dokumentus, kurti bendras pokalbių grupes, pirkti internetu, atsiskaityti už pirkinius net gatvės turgeliuose! Tačiau geriausia šios programėlės savybė – ji puikiai veikia ir kaip vertėjas. Kinijoje tik labai maža dalis žmonių supranta angliškai, tad susišnekėti su vietiniais yra beveik neįmanoma. Šis vertėjas yra labai paprastas – galima tiesiog šnekėti sava kalba, o programėlė viską puikiai išverčia į kitą norimą kalbą, todėl ja labai plačiai naudojamasi ir tai daro ne tik jaunimas.
Kalbant apie studentus ir „Gengdan Insitute of Beijing University of Technology“, nustebino tai, jog studentai kiekvieną dieną privalo sportuoti. Šeštą ryto, dar prieš paskaitas, jie privalo nuskaityti savo studento kortelę ir nubėgti tam tikrą atstumą stadione, o laisvu nuo paskaitų metu užsiimti kitu papildomu sportu. Sąlygos ir pasirinkimas yra labai geras – universiteto studentų miestelyje yra įrengti bėgiojimo takeliai, futbolo stadionas, krepšinio aikštelės, teniso kortai, dviračių punktai, statomas naujas baseinas, tad rinktis tikrai yra iš ko. Keista, kad sportinė veikla yra privaloma, tačiau tai naudinga studentų sveikatai, fiziniam aktyvumui ir laisvalaikio praleidimui.
– Kas yra „Cradle-to-Cradle“ filosofija, „Form Follows Evolution“ idėja, su kuriomis supažindinai kinų studentus? Kokius greitus etnografinius tyrimus atlikote?
– Dauguma produktų, esančių sąvartyne, buvo pagaminti iš vertingų medžiagų, reikalaujančių pastangų ir išlaidų, skirtų išgauti medžiagas ir gaminti produktus. Deja, sąvartynuose jų vertė yra švaistoma – jie tampa galutiniais pramoninės sistemos produktais, suprojektuotais linijiniu, vienpusiu „Cradle-to-Grave“ modeliu. Kartais pats produktas gali gyvuoti ilgiau, tačiau žymiai pigiau yra įsigyti naują, net ir pačią naujausią gaminio versiją, nei pataisyti pirminį produktą. Iš tikrųjų, daugelis produktų yra sukurti gyvuoti tik tam tikrą laiko tarpą, kad vartotojas galėtų atsikratyti daikto ir įsigyti naują modelį. Tai, ką dauguma žmonių mato šiukšlių talpyklose, yra tik materialiojo ledkalnio viršūnė; pačiame produkte vidutiniškai yra tik 5% žaliavų, kurios buvo sunaudotos gaminant ir tiekiant produktą.
„Cradle-to-Cradle“ – tai sistemų projektavimas, kai medžiagų srautas yra uždarojo ciklo. Tai reiškia, kad atliekų kiekis yra kuo labiau sumažinamas, o atliekos gali būti perdirbamos ar pakartotinai panaudojamos. Taip pat „Cradle-to-Cradle“ modelis sprendžia atliekų susidarymo problemas po jų sukūrimo, ieškant sudėtį lemiančių faktorių ir sutelkiant dėmesį į dizainą. „Cradle-to-Cradle“ yra tvaraus ir dėmesingas ateities kartoms modelis, kuris sukuria naują medžiagų ir išteklių srautų koncepciją – lygiai taip pat kaip ir natūraliame pasaulyje, kur medžiagos cirkuliuoja uždaruose cikluose, suteikdamos naujas medžiagas gamtai.
„Form Follows Evolution“ principas, susijęs su modernistine architektūra ir pramoniniu dizainu. Teigiama, kad pastato ar objekto forma pirmiausia turėtų būti susijusi su numatoma jo funkcija ar paskirtimi. Vietoje to, kad būtų skatinama „one-size-fits-all“ estetika, pramonės šakos gali kurti potencialą, pritaikydamos produktus vietos skoniui ir tradicijoms. Ekologiškai efektyvus dizainas reikalauja aiškių principų, grindžiamų „gamtos įstatymais“ ir galimybe nuolat išreikšti įvairovę. Taip pat, keičiantis žmonių mąstymui ir gyvenimo būdui, labai svarbu yra atsižvelgti į skirtingus vartotojų poreikius, atnaujinti ar iš naujo perkurti įprasto vartojimo produktus, kurie vis dar atlieka savo pagrindines funkcijas, tačiau jau yra nebeefektyvūs šiandieninėje vartojimo sistemoje. „Form Follows Function“ buvo ir vis dar yra labai populiarus terminas tradicinėje dizaino mokykloje, tačiau kūrybinės galimybės ir produkto efektyvumas yra žymiai didesnis, kai taikoma „Form Follows Evolutio“ idėja.
„Green Design“ kurso metu studentai atliko ir greitus etnografinius tyrimus, kurių metu stebėjo aplinkinius žmones jų natūralioje aplinkoje. Ši užduotis skatino studentus ištirti tai, ką daro žmonės, o ne tai, ką jie sako darantys, ir parodyti, kaip gyvena, dirba ir žaidžia vietiniai gyventojai. Šio greito tyrimo tikslas buvo mokytis iš tam tikros kultūros grupės žmonių: paklausinėti apie „Green Design“ pavyzdžius jų aplinkoje, ką „Green Design“ jiems reiškia, kaip jie perka ir naudoja produktus ir t.t., sutelkiant dėmesį ne į klausimą, bet „įsiklausimą“, skaitymą „tarp eilučių“. Tyrimo rezultatai – išsamus kelių vietinių žmonių įžvalgų apibendrinimas apie jų įsitikinimus, pageidavimus ir kasdienio gyvenimo įpročius.
– Kokia kinų politika dėl aplinkos taršos? Ar madingas ekodizainas, atliekų rūšiavimas, o gal net „Zero waste“ filosofija?
– Kaip galbūt jau matėte iš daugelio straipsnių žiniasklaidoje, Kinija uždraudė užsienio atliekų importą, kad mažintų taršos poveikį šalyje, tad akivaizdu, jog yra siekiama sumažinti atliekų srautus. Iš savo asmeninės patirties vietinėje aplinkoje galiu pasakyti, jog miestas tikrai yra švarus: daug rūšiavimo šiukšliadėžių smulkioms atliekoms, didelių rūšiavimo konteinerių, prie kurių papildomai dirba nepasiturintys žmonės – kokybiškiau išskirsto atliekas ir prižiūri kompostavimo vietas šalia konteinerių.
Keliaudama į Kiniją tikrai tikėjausi išvysti prastesnę situaciją, tačiau šiukšlių nematyti nei mieste, nei pakelėse tarp didžiųjų miesto rajonų. Vizito metu tikėjausi aplankyti perdirbimo įmones ar atliekų sąvartynus, tačiau šioje šalyje jie yra uždari lankytojams, tad pamatyti iš arčiau, deja, nepavyko.
Visoje šalyje, o ypatingai didžiuosiuose miestuose labai opi yra dviračių keitimosi sistemos atliekų problema. Dviračių kiekiai yra milijoniniai, o dauguma dviračių yra suprojektuoti taip, jog jų beveik neįmanoma išardyti dalimis – atskirti galima tik užraktą, daiktų krepšį ir saulės bateriją, tad korpusas su kitomis pritvirtintomis detalėmis keliauja į sąvartynus.
Taip pat juntama ir oro užterštumo problema, kartais net matoma, tačiau tai suaktyvėja tik karštesnių oro sąlygų metu.
Nepasakyčiau, kad ekodizainas yra madingas. Kinijoje yra įprasta nešiotis savo gertuvę (paprastai su arbata viduje, o ne vandeniu), naudoti daugkartines veido kaukes, apsaugančias nuo oro užterštumo, rūšiuoti atliekas viešosiose erdvėse ir t.t.
Deja, mieste gausu greito kinų maisto restoranų, kurie nepasiūlo alternatyvų plastikiniams šiaudeliams ar vienkartinėms pakuotėms, o maisto išsinešimo kultūra yra labai populiari. Kinijos atliekų surinkimo ir perdirbimo sistema yra pakankamai išvystyta, tačiau valdyti tokius didelius atliekų srautus ir diegti savimonę tokio mąsto žmonių populiacijai yra be galo sudėtinga užduotis. Manau, kad gamybos ir perdirbimo įmonėms bei gyventojams, norintiems sumažinti taršą, dar tikrai yra kur tobulėti.
