TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

„Injekcijos“ duetas L.Kunciūtė ir M.Garnak: „Kolekcija buvo svajonė tarp paskaitų“

Laura Kunciūtė ir Marija Garnak bei jų kolekcijos eskizas
Asmeninio archyvo nuotr. / Laura Kunciūtė ir Marija Garnak bei jų kolekcijos eskizas
Šaltinis: 15min
0
A A

Šįvakar vyksiančiame jaunųjų dizainerių konkurso „Injekcija“ finale bus pristatyta 14 kolekcijų. Tarp jų kūrėjų – vienas vienintelis duetas: Vilniaus dailės akademiją baigusios Laura Kunciūtė ir Islandijoje gyvenanti Marija Garnak. Vilniaus lokomotyvų remonto depo 2-ajame ceche merginos pristatys savo bendrą kolekciją „Suknelė Visatai“.

Daugiau 15min Mada naujienų – mūsų Facebook puslapyje!

Štai, ką jos pasakoja apie patirtį, kūrybą, įkvėpimą, šiųmetės „Injekcijos“ tema tapusį laiką ir kolekciją.

Patirtis. Marija: Galėčiau išvardyti daugybę gyvenimiškų, darbinių ir kūrybinių pavyzdžių, pradedant kostiumais šiuolaikinio cirko kultūrą puoselėjantiems draugams, baigiant istorija, kaip atsiradau Islandijoje ir per keturis mėnesius nuo praktikos jaukioje mados dizainerės Millos Snorrason studijoje nuėjau iki siuvimo fabriko.

„Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis
„Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis

Tačiau patirtis man yra tai, kas slypi už profesinių įgūdžių, – viskas, ką galėčiau pavadinti gyvenimiškomis pamokomis dirbant savo darbą: santykiai su žmonėmis, klaidos, asmeniniai priimti teisingi ir neteisingi sprendimai, ištvermė, kantrybė, savirefleksija.

Laura: O man visa, kas susapnuota buvo tolygiai patyru.

Kūryba. Marija: Tai procesas, nenutrūkstanti upės tėkmė, nežinanti laiko ribų. Kūryboje visų pirma esu aplinkos stebėtoja ir tyrėja, vėliau, inspiruota savo kasdienybės patyrimų, pradedu veikti eksperimento būdu ir leidžiu medžiagoms mano rankose susiklostyti taip, kaip jos padiktuoja procesą.

Laura: Kūryba yra energijos judėjimas, kartais ir per manuosius pirštus. Taip tie šviesos srautai ir keliauja, mainydamiesi vis kitu jausmu, kol nusėda kokio genialaus dėdulės paveiksle ar laiškely tėvui.

Įkvėpimas. Marija: Mano darbo principas yra dinamiškas. Įkvėpimas aplanko mažiausiose kasdienybės detalėse: kartais slapčia nusiskinu gėlę botanikos sode, kad galėčiau taip pat suklostuoti sijoną, arba filmuoju statybinio tinklelio klosčių šokį ant pastolių. Kartą iš kavinės parsinešu mažą popierinę taurelę, kurioje Islandijoje patiekiamas sviestas, vien dėl inžinieriško sulankstymo būdo. Prisipažinsiu, mados žurnalo vartymas retai būna įkvėpimo šaltinis.

Laura: Tai – būvis tarp, be kontūrų. Pauzė, dvaselė tarp kūno-kiauto ir riešuto-šerdies.

Įkvėpimas aplanko mažiausiose kasdienybės detalėse: kartais slapčia nusiskinu gėlę botanikos sode, kad galėčiau taip pat suklostuoti sijoną.

Laikas. Marija: Geriausiai mano laiko patyrimą perteikia scena iš A.Tarkovskio filmo „Veidrodis“ – likęs rasotas karšto kavos puodelio pėdsakas ant stalo. Laikas – tai pėdsakai, prisiminimai ir įspaudai, likę erdvėje, daiktuose, ant mūsų kūnų. Tai mintys, kurias mes įdedame į drabužius, architektūrą, geologiją.

Visada svajojau dirbti taip, kaip dirba geologai ar archeologai, mane taip žavi, kaip jie perteikia laiką, kaip nubrėžia chronologiją mūsų istorijoje – objektais! Todėl esu tikra, kad mados istorija taip pat yra vienas tokio laiko pavyzdžių, ir mes, drabužių kūrėjai, žymime epochas klostelių erdvėse.

Laura: Einšteinas kadaise bedė pirštu laikrodin to paklaustas ir tiek. Juntu tai tik kaip paniūniuotą ritmą šokiui. Visai kaip rūko sluoksniais persikloję, vienu kartu virpa žemė. Rilkė žavingai užfiksavęs, kad nuo gimimo mirtį jau nešiojamės savy.

 „Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis
„Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis

Šūkis. Marija: Citata iš A.Camus „Sizifo mito“: „Jau vien sunkaus kopimo į viršūnes pakanka žmogaus širdžiai užpildyti.“

Svajoju ir tikiu, kad menas gali turėti gydomųjų savybių.

Laura: O mane vis lydi Gedučio žodžiai: „Žmogus į paukštį grįžo.“ Tai toks ir „epigrafas“ – paukštėti.

Myliu. Marija: Galimybę būti Visatos dalimi; žiūrėti į jūrą.

Laura: Patį jausmą. Tik jis niekad nebūna vienakryptis. Kaip ir lytint žvilgsniu, visada žinai, kad tavasis pozicijos taškas neleidžia tau slapta patirti kito, visada esi ir pats atgalinio matymo potyry.

Tikslas. Marija: Labiau gal noras – savo kūryba skatinti sąmoningą vartojimą. Svajoju ir tikiu, kad menas gali turėti gydomųjų savybių ir kad galerijose bei muziejuose atsirastų vis daugiau šviesą skatinančio meno.

Laura: Norisi aktyvuoti kiekvieną kūno molekulę ir žaisti. Kol kas žaidimas – kurti jutimines erdvėles ir jomis permainyti esamųjų tėkmes.

„Injekcija“. Marija: Galimybė, apie kurią seniai svajojau, ir tuo pačiu iššūkis viešai parodyti tai, kas slepiasi mano širdyje.

Manau, kad su Laura turime panašų požiūrį į laiką, tekstilę ir darbo principą, taigi kolekcija gimė savaime.

Laura: Būdas kūriniams paleisti, kad ramus galėtum žaisti naujus gimimus.

Kolekcija. Marija: Manau, kad su Laura turime panašų požiūrį į laiką, tekstilę ir darbo principą, taigi kolekcija gimė savaime, tai yra – pirmiau tai buvo svajonė, apie kurią kalbėdavome išėjusios pasivaikščioti, tarp paskaitų, o po dvejų metų – ir kostiumai.

Tikslas buvo sukurti drabužį, neiškeliantį žmogaus lytiškumo faktoriaus, pabrėžti žmogaus sielos lygybę ir jo gyvenimo trapumą. Norėdamos sukurti sielos šydą, daug dėmesio skyrėme medžiagoms, jų savybėms, audinio formai ir bendrai suknelės konstrukcijai.

„Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis
„Kanaplev + Leydik“ nuotr./Kolekcijos „Suknelė Visatai“ modelis

Asmeniškai man „Suknelė Visatai“ yra pirmas žingsnis, paskatinęs norą būti „lėtosios mados“ atstove, išdrįsti viešai kalbėti apie tai, ką vis dėlto dėvime ant savęs ir koks vis labiau stiprėjantis tampa apsauginis drabužio vaidmuo „Made in China“ (liet. „Pagaminta Kinijoje“) kontekste.

Laura: Man svarbiausias elementas – pati medžiaga ir jos atmintis bei kaip ją „įkrauti“ ar atvirkščiai – apvalyti. Tuomet prasideda kūno ir klostės lytėjimo, pauzės tarp žmogaus ir likusios erdvės, kur kartais taip baugu nuo triukšmo, tyrinėjimas. Kostiumas čia veikiau architektūrinis inkliuzas, taktilinis žaidimas.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką