Kad įsibridus į vandenį apdaras neiškiltų ir neapnuogintų kojų, prie jo apačios buvo prisiuvami švininiai svarmenys.
XIX a. atostogos prie jūros tapo visuotiniu reiškiniu. Aktyviam poilsiui pajūryje reikėjo patogaus drabužio, kuris pridengtų nuogumą, bet nevaržytų judesių. Viršutinė maudymosi kostiumėlio dalis buvo panaši į pusilgę įliemenuotą suknelę, po ja moterys vilkėjo plačias ties keliais parauktas kelnes. Toks drabužis netrukdė laisvai judėti, tačiau plaukiojimui visai netiko. Tiesa, anuomet plaukioti buvo leidžiama tik vyrams, moterys turškėsi netoli kranto. Bėgant metams, maudymosi suknelių rankovės ir kelnių klešnės pamažu traukėsi. Kadangi apnuoginti kojas buvo nepadoru, moterys paplūdimyje mūvėjo ilgas kojines.
 |
| Tokiais maudymosi kostiumais seniau puošdavosi britų aristokratės |
Viskas pasikeitė, kai plaukimas tapo olimpine sporto šaka. Moterys taip pat panoro plaukti, bet vis dar neturėjo tinkamo drabužio. Netrukus ši klaida buvo ištaisyta: atsirado maudymosi kostiumėlis, panašus į laisvą kombinezoną trumpomis klešnėmis. Tobulėjant audimo technologijoms ir atsiradus megztam audiniui trikotažui, kombinezonas tapo panašus į triko. Kartais ant jo moterys segėdavo trumpą sijonėlį. Atskiri maudymosi kostiumėliai pasirodė gerokai vėliau.
 |
| Maudymosi kostiumėlis turėjo atitikti padorumo normas |
Iš pradžių maudymosi kostiumėliai buvo gana uždari: dengė krūtinę, nugarą, šlaunis. Vis daugiau laiko praleidžiant saulėje, jie sparčiai „traukėsi“, kol 1946 m. prancūzas Louisas Reardas sukūrė, kaip pats sakė, „mažesnį už mažiausią maudymosi kostiumėlį“ ir pavadino jį Bikinio salos, kurioje amerikiečiai išbandė atominę bombą, vardu. Tai buvo dviejų dalių maudymosi kostiumėlis (išvertus iš lotynų k. „bi“ reiškia „du“), pasiūtas iš trikampių detalių, sujungtų virvelėmis. Louisas Reardas tikėjosi, kad naujasis išradimas sudrebins mados pasaulį, kaip sudrebino pasaulį atominės bombos sprogimas.
Pirmasis bikinio pristatymas galėjo ir neįvykti, nes jis ilgai nerado moters, kuri sutiktų demonstruoti šį nepadorų drabužį. Bikinio išradėją išgelbėjo kabareto šokėja Micheline Bernardini. Ji sutiko 1946 m. liepos 15 d. pasirodyti viename Paryžiaus baseinų vilkėdama bikinį. Tačiau visuomenė šią naujovę priėmė ne iš karto.
Kūną menkai dengiantis bikinis mados viršūnėje atsidūrė tik po gero dešimtmečio. Kai įdegis tapo svarbiu įvaizdžio akcentu, moterys panoro, kad ant jų kūno liktų kuo mažiau neįdegusių plotų. Tada jos prisiminė Louiso Reardo išradimą, ir paplūdimius užplūdo bikinius vilkinčios gražuolės.
