Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 1d. 19:00

31-erių Orinta Šalkauskienė: „Nei vėžys, nei ketvirta stadija nėra nuosprendis“

Orinta Šalkauskienė
Asmeninio archyvo nuotr. / Orinta Šalkauskienė

Bendraujant su žmogumi, kuris patyrė vėžio alsavimą į nugarą, atrodo, sunku surasti tinkamų žodžių. Kartais atrodo jie net stringa gerklėje. Tačiau su Orinta mes kalbamės laisvai, mūsų mintis dažnai pertraukia juokas. Žodis „vėžys“ nuskamba ne vieną kartą: „Tikrai nebijau jo ištarti – gydymosi metu jis buvo tapęs mano gyvenimo dalimi“, – patikina Orinta, įveikusi Hodžkino limfomą.

Su šeima moteris gyvena Brėmene, Vokietijoje. Kaip pasakoja, emigravo prieš ketverius metus ir jaučiasi puikiai kalnų bei dieviškos gamtos šalyje. „Kad ir kaip banaliai, primityviai skambėtų, tačiau ilgainiui užmiršti, kokios svarbios smulkmenos. Jose slypi tikras gyvenimo džiaugsmas, bet tą supranta ne visi, o aš mokausi to iš naujo.

Būna juk, kad kažkas tave sužavi, o vėliau, matydami tai kasdien, priimame kaip kasdienybę, pradedame reikalauti vis daugiau, tačiau taip neturėtų būti“, – sako Orinta Šalkauskienė.

– Orinta, emigravote prieš ketverius metus. Kuo gyvenote iki ligos?

– Kai baigiau vokiečių filologiją Kaune, įsidarbinau vienoje įmonėje, tačiau po kurio laiko su vyru Edvardu ir sūnumi Tajumi nusprendėme gyvenimą kardinaliai pakeisti ir iškeliauti į Vokietiją. Manėme, na, nepavyks, grįšime atgal. Tačiau laikas bėga, o mes čia jaučiamės išties puikiai.

Iš pradžių auginau sūnų, nes tuo metu jam tebuvo dveji, vėliau teko imtis įvairiausių darbų. Didžiausią malonumą atradau apsilankiusi zumbos treniruotėse – sportuoti nemėgstu, tačiau šokti!.. Tikras malonumas, ypač, kai šokiai čia dera su sportu. Tuomet gana lengvai išsilaikiau kursus, gavau sertifikatą ir tapau zumbos trenere. Žinoma, iš to turtų nesusikrausi, tačiau tai buvo puikus darbas, kuriame dariau tai, kad man išties patinka.

– Kai tau vos 30 metų, vėžys atrodo neįtikinamas dalykas. Kaip viskas prasidėjo?

– Noriu pasakyti, kad liga žmones užklumpa skirtingai – mano atveju viskas prasidėjo nuo paprasčiausio rankos skausmo. Vis jausdavau kairės rankos skausmą, atrodė, lyg spaustų nervą. Prisimenu, nuvykome su vyru į vieną šventę, išgėrusi kokteilį pajutau, kad nutirpo visa ranka ir kairioji veido pusė, atrodė, lyg žandikaulis, liežuvis būtų nesavi. Nesupratau, kas vyksta. Iš pradžių maniau, kad viskas praeis, tačiau nepraėjo. Tąkart išvažiavome namo ir kitą dieną jaučiausi gerai. Pamaniau, kad gal gėrimas netiko, kūnas taip sureagavo.

Vėliau tokia būsena vis atsinaujindavo. Nusprendžiau nelaukti ir apsilankyti pas gydytoją. Iš pradžių ji tik paskėsčiojo rankomis, pasiūlė masažų, nueiti pas ortopedą ir pan.

Ačiū Dievui (kad ir kaip ironiškai skambėtų), aš pradėjau kosėti, skaudėjo gerklę. Tuo metu iš tikrųjų mane kamavo peršalimas, tačiau tas ilgai išlikęs kosulys mane jaudino – atrodė, kad plaučiuose kažkas būtų, kas vis priversdavo kosėti. Tokia savijauta užsitęsė apie mėnesį. Gėriau gydytojos išrašytus vaistus, aišku, niekas man nepadėjo.

Galiausiai gydytoja nusprendė, kad man reikia padaryti plaučių rentgeno nuotrauką. Kai nuotraukos buvo padarytos, su jomis reikėjo keliauti pas šeimos gydytoją, o vizitas turėjo būti po savaitės. Moteris, kuri padavė tas nuotraukas, į mane pažiūrėjo tokiu keistu, įdėmiu žvilgsniu. Man tai labai nepatiko.

Kiek gyvenime teko patirti įvairių tyrimų, visuomet žinodavau ir jausdavau, kad viskas bus gerai. Galiausiai ir mano imunitetas buvo stiprus – kai visa šeima sirgdavo, mane, blogiausiu atveju, suimdavo kokia sloga, ne daugiau. Ir šiuo atveju, ėjau nusiteikusi visai ramiai, tačiau, kaip minėjau, žvilgsnis tarsi atskleidė, kad kažkas ne taip.

Parsinešusi namo nuotraukas, nusprendžiau pasinerti į internetą. Tai buvo didžiausia mano klaida ir katastrofa, todėl patariu ir kitiems – nepulkite gūglinti ir ieškoti atsakymų! Žinoma, daug kas priklauso nuo to, kaip jūs žvelgiate į pasaulį, kadangi aš ir taip esu kiek paranojiška (juokiasi), suskubau pati sau nustatyti diagnozę. Tada atrodo, kad viskas, ką skaitai, yra būtent apie tave, aprašymai atitinka tavo būseną 100 proc. O juk yra tokių „plonybių“, kurias suprasti ir tau padėti suvokti, paaiškinti gali tik medikai. Žodžiu, tai, ką perskaitai, nešiojiesi su savimi ir nuo to tikrai nepasijunti geriau.

Asmeninio archyvo nuotr./Orinta Šalkauskienė
Asmeninio archyvo nuotr./Orinta Šalkauskienė

Taip pat skaitykite: 6 mitai apie stresą, kuriais neverta tikėti

Atsisėdusi prie kompiuterio susiradau informaciją pagal raktinius žodžius: „Sveiko žmogaus plaučiai“ ir „Susirgusio žmogaus plaučiai“ ir žiūriu, kad viskas atrodo vienodai. Tačiau užkliuvau už vienos nuotraukos ir iššoko straipsnis – prabėgau akimis ir pradėjau įdėmiau skaityti. Tada man tarsi nuo akių širma nuslinko – tai, kas buvo ten parašyta, tikslių tiksliausiai atitiko tai, ko aš negalėjau paaiškinti gydytojams – savijautos, rankos skausmo ir pan. Dabar aš jau žinau, ką reikėtų pasakyti, tačiau tuo metu viskas buvo lyg migla aptraukta.

Trumpai tariant, nusprendžiau, kad man vėžys. Oro pritrūko, puoliau skambinti mamai, vyrui  ir, aišku, jie nieko nesuprato. Puolė mane raminti, paskui barti, kad įsivarysiu infarktą. Juk iš tikrųjų, dabar tai skamba juokingai – paskaičiau Google ir nusprendžiau, kad man vėžys (juokiasi). Žinoma, tuo metu man juokingai visai nebuvo.

Baisiausia tuose visuose vėžiuose tai, kad ši klastinga liga tau nesmogia iškart dideliu skausmu. Viskas po truputį – kažką paskauda, pasijauti pavargusi. O kas nesijaučia pavargęs? Kam nesvaigsta galva po ilgos darbo dienos? Viską galima nurašyti tai dienai, stresui, nekokiai nuotaikai. Tačiau ateina tas momentas, kada susidėlioja visi taškai virš „i“, ir tu suvoki tą siaubingą diagnozę.

Puoliau skambinti ir gydytojai, nes turėjau su tomis plaučių nuotraukomis dar laukti savaitę. Kai dar tik įtari, kas tau galėtų būti, tu nebegali laukti nė sekundės. Nei penkių sekundžių – nori sužinoti kuo greičiau, ką daryti ir ko tikėtis, kas tau apskritai yra. Šeima mane ramino, netgi juokėsi – „ji nusprendė, kad jai vėžys“... Tačiau kai nuėjau pas gydytoją ir išgirdau, kad ji sako seselei, jog mums paliktų daugiau laiko, pasidarė baisu.

Baisiausia tuose visuose vėžiuose tai, kad ši klastinga liga tau nesmogia iškart dideliu skausmu. Viskas po truputį – kažką paskauda, pasijauti pavargusi. O kas nesijaučia pavargęs?

Gydytoja pradėjo kalbėti, o aš tarsi įjungiau autopilotą, mano skruostais riedėjo ašaros ir paprasčiausiai nieko nebegirdėjau, ką ji man sakė. Buvau lyg kokiam kosmose, transe. Tiesa, aš dar neišgirdau, kad man vėžys – gydytoja pasakė, kad plaučiuose rastas maždaug 3 cm auglys, kuris tuo metu man atrodė didžiulis (negalėjau žinoti, kad jų randa ir 12 cm...).

Žinoma, reagavau audringai, matyt, kitaip ir neįmanoma. Ir nemanau, kad kitaip galima reaguoti – jeigu tau visiškai ramu, greičiausiai tai šoko būsena. Manau, gerai išsilieti – nėra sveika viską laikyti savyje. Tai turi iš tavo kūno išeiti vienaip ar kitaip.

Kai grįžau iš gydytojos namo, dar apie valandą laukiau, kol grįš vyras, nes buvau jam viską pasakiusi telefonu. Džiaugiausi visomis technologijomis, susisiekiau su mama, tačiau ta valanda, tas laikas atrodė slenka taip lėtai. Tą akimirką pajutau, kokia tiesa slypi tame, jog savo fizinius pojūčius galime valdyti smegenimis.

Juk iš tikrųjų, kaip jau sakiau, gydytoja nepasakė, kad man vėžys – ji tik patvirtinto, kad plaučiuose rastas auglys. Galėjo būti ir kita liga, tarkime, tuberkuliozė. Taigi, kalbėdama su mama pajutau, kad man beprotiškai svaigsta galva. Mama pasiūlė nueiti ir pagulėti, nes jaučiau, kad jeigu tik užsimerksiu, tai iškart nualpsiu.

Nuėjau į vonią, pasižiūrėjau į veidrodį ir pradėjau mąstyti – po galais, juk gyvenu ne viduramžiuose, net nežinau, kas man tiksliai yra, o jeigu ir yra, juk medicina žengia į priekį, nestovi vietoje. Galiu verkti arba susiimti ir eiti gydytis. Juk gyventi tikrai yra dėl ko. Tą pačią akimirką dingo visi svaiguliai ir silpnumai, pasijutau pilna jėgų, nors ir jaučiau, kad ką toliau sužinosiu apie savo ligą, bus tik blogiau. Nemaniau, kad man bus tuberkuliozė, atrodė, kad pats kūnas siunčia tam tikrus signalus. Joks medikas nepažins tavo kūno geriau nei tu pats.

Nuėjau į vonią, pasižiūrėjau į veidrodį ir pradėjau mąstyti – po galais, juk gyvenu ne viduramžiuose, net nežinau, kas man tiksliai yra, o jeigu ir yra, juk medicina žengia į priekį, nestovi vietoje.

Blogiausia tada, kai reikia laukti, – tos laukimo savaitės tikrai sekina. Tačiau grįžti tuo metu į Lietuvą nebuvo jokios minties – žinojau, kad čia gausiu visą įmanomą gydymą. Mane gydytojai ramino ir sakė, kad negalvočiau, jog tai pasaulio pabaiga. Nors tyrimai užtruks, tai nereiškia, kad bus blogiau, tai bus labai mažas tarpas, ir dėl to niekas nepasikeis.

Nė vienas gydytojas negalėjo pasakyti tiksliai, kiek laiko aš sergu, tačiau jų spėjimas buvo, kad liga trunka 5–6 metus. Prisimenu, kad tuo metu išties patyriau labai daug streso. Nežinau kaip, bet žmonėms reikėtų „išinstaliuoti“ tą kasdienį nervinimąsi ir stresavimą dėl smulkmenų. Kaip išmokyti reaguoti į situacijas ramiai? Manau, kad ir mano liga galėjo būti susijusi su stresu.

Taip pat sunku buvo suprasti tai, jog Hodžkino limfoma, kaip tikino gydytojas, yra imuninės sistemos liga. Aš visada maniau, kad mano imunitetas yra super stiprus. Tai vaikas serga, tai vyras, tai aplinkiniai, o aš nebent kartą per metus pakosėdavau. Tikrai nieko nejaučiau ir sirgau labai retai.

Iš pradžių man atliko bronchoskopiją, kadangi įtarė tuberkuliozę. Visą laiką buvau sterilioje palatoje, ir kai po kelių dienų atėjusi seselė džiaugsmingai pranešė, kad tuberkuliozės testas neigiamas... Puoliau į ašaras, kadangi supratau, jog manęs laukia rimtesnė liga ar kažkas baisiau. Taigi po dar keliolikos tyrimų išgirdau, kad man – ketvirtos stadijos Hodžkino limfoma, ir tai yra daug geriau nei plaučių vėžys. Aišku, tokios ligos nebuvau net girdėjusi, nežinojau, su kuo ji valgoma... 

Nusprendžiau nebenaršyti internete ir neieškoti informacijos, pasimokiusi iš pirmojo savo karto – tuo užsiėmė mama. Tik pasakiau, kad man nesakytų jokios nereikalingos informacijos. Norėjau tik vieno – kuo greičiau pradėti gydytis. Psichologiškai atrodo, kad tas vėžys vis labiau plėtojasi, auga, ir nors nežinojau, kaip seksis, tą sveikimo procesą norėjosi pradėti čia ir dabar.

– Kokį gydymą jums parinko gydytojai? Kaip jį pavyko iškęsti?

– Man buvo skirta 4 mėnesių chemoterapija, kuri prasidėjo kovo mėnesį ir baigėsi liepą. Pirmas 3 dienas lašindavo vaistus, iš kurių sunkiausia pirmoji diena, kadangi tądien gaudavau didžiausią chemijos dozę. Tik matai, kaip keičiasi tie maišeliai prieš tavo akis – jie lašėdavo 5–6 valandas. Vieno iš jų spalvos atrodo niekada nepamiršiu – ryškiai oranžinis ciklofosfamidas, ir kai matai, kaip jis patenka į tavo organizmą... Na, apima tikrai nekoks jausmas – tai juk ne vitaminai, o stiprūs vaistai.

Po trijų dienų chemijos reikėdavo savaitę laiko gerti ir kitus vaistus, tarkime, antibiotikus, kadangi tavo organizmas silpninamas ir kad nesusirgtum, nepasigautum infekcijos, kad atlaikytų tavo kūnas, kraujas – visi papildomi medikamentai yra reikalingi.

Apie ligą sužinojau žiemą, o rudenį prieš tai visai arti mūsų namų buvo organizuojama pagalba vienai jaunai mamai, kadangi ji irgi sirgo vėžiu. Daviau kraujo ir jį turėjo patikrinti, ar tiks. Vėliau, kai mane pačią tyrė dėl vėžio, bandžiau tuo guostis, kad jei būtų buvę blogai, man būtų pranešę tos akcijos metu. Tačiau Hodžkino limfomą nustatyti nėra taip lengva, kadangi man atliko turbūt 100 tyrimų.  

Psichologiškai atrodo, kad tas vėžys vis labiau plėtojasi, auga, ir nors nežinojau, kaip seksis, tą sveikimo procesą norėjosi pradėti čia ir dabar.

Žinoma, susitinki su žmonėmis, kurie serga, tačiau kiekvieno mūsų istorija ir organizmas yra skirtingi. Ką pastebėjau – tai solidarumą vienas kito akyse. To turbūt labiausiai reikia, to nebylaus palaikymo.

Apskritai tai buvo gera proga „pasitikrinti“, kaip žmonės visa tai išgyvena su tavimi. Mačiau, kad mano mamai reikėdavo dažniau su kuo nors pasikalbėti, negu man pačiai, tarkime, ligoninėje. Galima kalbėti, bet juk su tuo sergančiu žmogumi bendro turi tik tiek, kad sergi ta pačia liga. Viskas! Vieną kamuoja vienokia, kita kitokia savijauta ar šalutiniai poveikiai.

Šeima – tiesiog pats nuostabiausias dalykas, kuris labai mane palaikė. Vyras Edvardas buvo ir yra labai svarbi mano sveikimo dalis. Jis man taip padėjo, kad turėjau prabangą tik sirgti, žinojau, kad visi reikalai bus sutvarkyti be priekaištų. Ir ne ant kieno nors kito, o ant jo peties verkiau, kai susikaupdavo įtampos ar abejonių, kai reikėdavo priminimo, kad viskas bus gerai. Daug kartų per visą tą laiką pagalvojau, kaip man pasisekė, kad turiu tokį žmogų.

Asmeninio archyvo nuotr. /Orinta su vyru Edvardu ir sūnumi Tajumi
Asmeninio archyvo nuotr. /Orinta su vyru Edvardu ir sūnumi Tajumi

Taip pat skaitykite: 5 tiesos, atveriančios vartus į laimę

Štai kad ir kai pradėjo slinkti plaukai. Sakau „slinkti“, o iš tikrųjų tai buvo lyg koks lapų nukritimas per vieną dieną (juokiasi). Aš visą tą situaciją įsivaizdavau visai kitaip, na, būna, per filmus pamatai, kaip moteris randa plaukų sruogą ant pagalvės... Prisimenu, buvo Velykos,  susitvarkiau plaukus ir išvažiavom pas uošvius. Dar mamai tąkart pasakiau, kad tai greičiausiai paskutinis kartas, kai esu su tokia šukuosena.

Vėliau aš jau nebenorėjau jų liesti ar plauti, tačiau supratau, kad nieko neapgausiu, kad rezultatas anksčiau ar vėliau vis tiek bus tas pats, vis tiek plaukai nuslinks. Išsileidau plaukus ir ėmiau juos šukuoti. Šukos buvo tokios pilnos, kokių dar niekada nebuvau mačiusi, plaukai pradėjo kristi kuokštais. Paprašiau, kad vyras mane tiesiog nuskustų, ir šis procesas nebuvo kažkoks baubas – beveik visą laiką juokiausi.

Aš juk nesu paauglė, kuriai išvaizda labai svarbi, gal todėl jaučiausi ramiai. Juk vis tiek plaukai atauga, tad tai nebuvo kažkokia didelė tragedija. Galiausiai nenorėjau dėl ligos savo gyvenimą persmelkti pykčiu ar siaubu, tačiau, kol nesusergi, nepamatai, kiek daug žmonių iš tikrųjų nešiojasi vėžį. Man pačiai tai buvo staigmena, juk niekas šeimoje juo nesirgo.

Netikiu jokiais astrologais ar ateities žinovais, tačiau pati patyriau keletą tokių akimirkų, kai dar net nežinojau, jog sergu, o į galvą pradėjo lįsti mintys apie egzistenciją.

Buvome su šeima išvykę atostogų į Garmišą-Patenkircheną, tuo metu oras buvo fantastiškas, pirmą kartą taip iš arti pamačiau Alpes. Tokią kalnų didybę gali įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Mes sėdėjome kavinėje, žiūrėjau į kalnus ir į rudenėjantį peizažą... Tai buvo toks grožis, kad net sunku jį perteikti, ir tada tik šovė mintis – o jeigu aš čia paskutinį kartą?

Bandžiau vyti tokias mintis, juk vaizdai, emocijos buvo nuostabios, su manimi šeima, kodėl galvoju apie tokius baisius dalykus? Nežinau, gal kartais tavo pasąmonė žino daugiau nei tau atrodo?

– Ketvirta stadija skamba grėsmingai, tačiau jūs visada tikėjote, kad galite pasveikti?

– Prie šitos diagnozės aš keliavau tris savaites. Tai buvo nežmoniškai ilgas laikas, kurį iškenčiau labai sunkiai. Iš kitos pusės, jeigu būčiau žinojusi, kiek teks laukti, gal būčiau į viską žvelgusi ramiau, susitaikiusi su esama situacija? 

Gydytojai man pasakojo, kokia tai liga, kokios prognozės, kad pasveiksta net 80 proc. žmonių. Supratau, kad nei žodis „vėžys“, nei „ketvirta stadija“ nėra nuosprendis, kadangi teko susidurti su visokiomis istorijomis ir patirtimi. Aš tikėjau, kad pasveiksiu, ir mama mane labai palaikė, buvo nusiteikusi kaip koks kareivis, kaip ir visa šeima. Man niekas neleido net kitaip pagalvoti.

Paprašiau, kad vyras mane tiesiog nuskustų, ir šis procesas nebuvo kažkoks baubas – beveik visą laiką juokiausi.

Šeimoje ligos metu niekas nepasikeitė, kadangi yra dalykų, kuriuos tu žinai ir jauti, jų esmę, prasmę. Ši patirtis tik dar labiau tą užtvirtino, tarsi supranti „ak, va, kas turima omenyje, kai kalbama apie tikrą meilę ir gyvenimą“.

Buvo ir tokių situacijų, kai atrodė, kad „va, jau tie žmonės tikrai palaikys“, tačiau jie pasislėpė. Iš kitos pusės, suprantu, kad sunku pasakyti kažką žmogui, kuris yra realus pretendentas į Anapilį. Ne kiekvienam lengva su tuo susigyventi, bet tai, mano nuomone, priklauso nuo to, kaip pats sergantis žmogus save „pateikia“.

Mano atveju nebuvo jokių baimių ar šnibždėjimųsi, ką pasakyti, kaip elgtis. Pasakiau, kad noriu, jog su manim bendrautų taip, kaip anksčiau, o jeigu aš to nenorėsiu, pasakysiu pati. Kažkokios izoliacijos tikrai nesinorėjo.

– Ar tu gali pasakyti, kad šiandien esi sveika?

– Šiuo metu – taip. Praktika tokia, kad šie metai yra labai svarbūs, ir jeigu liga neatsinaujins, tuomet galėsiu tvirčiau pasakyti, kad esu sveika. Galiausiai chemoterapija tikrai ne saldainiukas – paveikia visą kūną, organizmą, pasirašai tam, kad tavo gyvenimas išties gali pasikeisti, tarkime, gali nebeturėti vaikų...

Ką aš galėčiau pasakyti kitiems? „Vėžys“ man pasidarė visiškai nebaisus žodis. Gal dėl to, kad aš jį girdėjau labai labai daug kartų. Tai tiesiog ligos pavadinimas. Stengiuosi vengti streso, nebesinervinti dėl to, ko negaliu pakeisti, ko negaliu įveikti.

Gal sunku patikėti, tačiau dabar jaučiuosi laimingesnė, esame dar artimesni šeimoje, su žmonėmis bendraujant dingo visi barjerai. Daugelis dalykų tiesiog pasidarė nebe tokie svarbūs ir reikšmingi, kaip anksčiau. 

Kad ir kaip banalu, negalima nekreipti dėmesio į smulkmenas. Iš jų ir susideda mūsų gyvenimas, tą džiaugsmą reikia patirti kasdien ir pačiuose mažiausiuose dalykuose. Tačiau tokie paprasčiausi dalykai, kaip rodo praktika, yra įgyvendinami sunkiausiai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie GYVENIMO rubriką