Gal žiūrite į mamą ir matote pavargusią, sudirgusią moterį, kuri reikalauja nuolatinio dėmesio? Ir gal net jūs jau pradedate kalbėti su vaikais jos intonacijomis? Mes visi panašūs į savo tėvus, tik skirtingai į tai reaguojame.
Visus mus valdo nesąmoningas troškimas atsiskirti nuo tėvų ir įtvirtinti savo „Aš“, ir jis kartais pasireiškia protestu. Mes protestuojame prieš tėvų gyvenimo būdą ir prieš juos pačius.
„Jei tokios konfrontacijos nepatyrėte paauglystėje, ji vis vien jus pasivys paskui, – aiškina psichoterapeutė Brigitte Allain-Dupre. – Kartais tokia konfrontacija įgauna lenktyniavimo su tėvais pobūdį („aš geresnė už tave“) ar tampa neišreikšta, bet tam tikrais momentais suvokiama kaip didžiulis nenoras būti panašiai į juos.“
Jei nepriimate to fakto, kad esate panaši į vieną iš tėvų, tai reiškia, kad bijote tapti savarankiška, savita asmenybe.
Jei nepriimate to fakto, kad esate panaši į vieną iš tėvų, tai reiškia, kad bijote tapti savarankiška, savita asmenybe. Ta baimė būdingesnė moterims, nes jos jaučia, kad gali pakartoti motinos likimą: juk mergaitei nuo vaikystės kalbama, kad kada nors ir ji taps mama. Taigi, iškyla prieštaravimas: scenarijus tas pats, bet norisi kitokio vaidmens. Ir mes visaip stengiamės būti nepanašios į „pagrindinio vaidmens“ atlikėją...
„Jei mama vertina dukrą kaip savo pačios tęsinį – laukia, kad ji išpildys neišsipildžiusias jos svajones, reikalauja, kad ji klausytų jos nurodymų, tai dukrai sunku save vertinti kaip savarankišką, nepriklausomą asmenybę, – teigia psichoterapeutė. – Ji jaus, kad iš jos atimta teisė rinktis. Kai mes pastebime, kad esame su kažkuo sutapatintos, jaučiame, kad vyksta kažkas, kam nebegalime pasipriešinti. Mes tampame tarsi kompiuteris, kuris vykdo komandas, atitinkančias programą. Toks pasyvumas slegia.“
Turbūt visos turime išsiskyrusių draugių – neretai paaiškėja, kad jų tėvai irgi išsiskyrę, tai jos tarsi prisiima jų elgesio „programą“.
Kai pastebime, kad esame panašios į mamą ne tik išvaizda, bet ir charakterio savybėmis, ateina mintis, kad kada nors juk ir mums bus tiek metų, kiek dabar jai. Ir visuomenėje, kurioje senatvė nuvertinama, tai optimizmo tikrai nekelia...
Vaikui mama atrodo amžina, lyg visada būtų buvusi ir visada bus. O paskui mes pamatome jos veide vis naujų raukšlelių, pastebime jos nuovargį, pažeidžiamumą. Ir suvokiame, kad mūsų laukia toks pat kelias, todėl kartais bijome ateities, nes kyla klausimai: ar būsiu geresnė? Ar mano gyvenimas geriau susiklostys? Ir kaip aš priimsiu savo pačios senėjimą?
Kaip susidoroti su ta baime?
1. Pabandyti suprasti savo mamą
Bręsdami imame suprasti, kad nė vienas nėra tobulas ir pradedame tėvus vertinti kaip realius žmones, turinčius ir stipriųjų, ir silpnųjų savybių.
Mes nusiviliame, kai pamatome, kad tėvai nėra tobuli – tai dažniausiai nutinka paauglystėje. Bręsdami imame suprasti, kad nė vienas nėra tobulas ir pradedame tėvus vertinti kaip realius žmones, turinčius ir stipriųjų, ir silpnųjų savybių. Taigi, galime pažvelgti į mamą tarsi atsietai nuo jos motiniško vaidmens ir pamatyti, koks ji žmogus. Galime taip pat jau priimti ir save – tokią, kokia tapome, sekdama jos pavyzdžiu ar eidama visiškai kitu keliu. Metams bėgant, atsikratome paauglystės kategoriškumo ir tampame atlaidesnės – taigi, galime atleisti mamai smulkias nuoskaudas.
2. Leisti sau rinktis
Daug ką paveldėjome iš tėvų. Supratimą apie supantį pasaulį, įpročius, bet kartu ir baimes ar prietarus. Tačiau mums nebūtina visos šios naštos nešiotis. Pasiimkite tik tai, kas jums tinka. Mes turime teisę rinktis – kaip kiekvienas suaugęs žmogus.
3. Apmąstyti tėvų gyvenimą
Jei manote, kad jūsų mama, pavyzdžiui, agresyvi, neužstrikite, klijuodami jai etiketes. Pagalvokite, kodėl ji tokia ar kitokia? Gal ji kažkada sirgo depresija, gal kentėjo, kad gaudavo per mažai dėmesio iš šeimos? Pasigilinkite į tėvų gyvenimo vingius – tikrai juos geriau suprasite.
