Puikiai apmokamą programuotojo darbą iškeitęs į savęs paieškas, dabar R. Lukoševičius tikina nė kiek nesigailintis, nes būtent gilinimasis į save ir pagalba kitiems jam suteikė didžiausią laimę, kurios negalėjo dovanoti nei puiki karjera, nei uždirbami pinigai.
Dabar Rytis gali drąsiai pasakyti esantis laimingas ir tikina žinantis ne tik laimės, bet ir meilės receptą.
– Esate emocijų paleidimo instruktorius – išties nekasdienė profesija. Sakykite, kaip ir kodėl nusprendėte juo tapti?
– Viskas išėjo labai natūraliai. Nemažai metų ieškojau, kaip padėti sau pačiam. Išbandžiau daug įvairių dalykų, tačiau manęs netenkino jų efektyvumas. Prieš ketverius metus, lankydamasis vienoje meditacijos stovykloje, sužinojau apie tokį emocijų paleidimo būdą ir iškart tuo susidomėjau.
Nuosekliai mokiausi įvairių technikų ir pradėjau jas taikyti tiek sau, tiek ir savo draugams. Maždaug po metų išvažiavau į mokymus Olandijoje. Grįžus iš ten norėjosi šia technika dalytis su kitais ir jiems padėti, nes supratau, kad emocijų paleidimas tikrai veiksmingas. Iš pradžių į mane kreipdavosi draugai, o pamatę, kiek ši technika yra veiksminga, jie rekomenduodavo mane ir savo pažįstamiems.
Iki pažinties su šia technika maždaug aštuonerius metus dirbau programuotoju. Turėjau išties puikiai apmokamą darbą. Paskutinėje įmonėje, kurioje dirbau, buvau komandos vadovas, tad pinigų buvo sočiai, bet paskutiniaisiais metais supratau, kad manęs toks gyvenimas tiesiog nebedžiugina.
Taip pat skaitykite: Asmeninio tobulėjimo trenerė R. Rimkevičienė: „Nebandykite įtikti kitiems. Susimąstykite, kaip įtikti sau“
Giliai viduje kankino jausmas, kad man kažko trūksta. Dabar suprantu, kad tai buvo poreikio padėti kitiems žmonėms trūkumas. Visuomet norėjau užsiimti mokymu ir padėti žmonėms, kuriems tos pagalbos tikrai reikia, todėl ir nusprendžiau savo gyvenimą sukti visiškai kita linkme.
– Na, tai pakalbėkime apie tas emocijas. Kodėl jas taip svarbu paleisti? Juk daugelis elgiasi kaip tik priešingai – jas tiesiog nustumia į tolimiausius savo pasąmonės kampus...
– Beveik kiekvienas savo vaikystę prisiminęs žmogus sutiktų, kad tuomet gyvenimas buvo žymiai lengvesnis, smagesnis ir viskas atrodė daug paprasčiau. Reikalų tarsi ir būdavo, rūpesčių galbūt irgi, bet jie nevargindavo taip stipriai.
Užaugę mes apsikrauname įvairiais reikalais, rūpesčiais, darbais – ir kuo jų daugiau, tuo ir gyvenimas būna sunkesnis. Atsiranda našta, ir tu jau lyg ir nebemoki išties džiaugtis gyvenimu arba, geriausiu atveju, moki džiaugtis tik trumpais jo momentais.
Įsivaizduokite, kad ant pečių visuomet nešate kuprinę ir kiekvienas nepaleistas jausmas yra tarsi nedidelis akmenukas, kurį į tą kuprinę vis kraunate ir kraunate, o dabar pagalvokite, kiek per visą jūsų gyvenimą tų akmenukų ten prisikaupė?
Įsivaizduokite, kad ant pečių visuomet nešate kuprinę ir kiekvienas nepaleistas jausmas yra tarsi nedidelis akmenukas, kurį į tą kuprinę vis kraunate ir kraunate. O dabar pagalvokite, kiek per visą jūsų gyvenimą tų akmenukų ten prisikaupė? Tai našta, kurią tempiame kartu su savimi kiekvieną dieną ir su kiekviena emocija darosi vis sunkiau, nes ją juk dar lydi praeities prisiminimai ir nuoskaudos, kurie taip pat yra nepaleisti.
Emocijų paleidimo technika padeda šią kuprinę ištuštinti, o kadangi ta našta gerokai palengvėja, kartu prašviesėja ir gyvenimas. Iš esmės pasikeičia žmogaus vidinė būsena – jis atsipalaiduoja ir išmoksta džiaugtis.
– O kas bus, jei tas emocijas bandysime ne paleisti, o nuo jų pabėgti arba tiesiog – nustumti į šalį ir apsimesti, kad viskas gerai?
– Tuo metu atrodys, kad tai veikia. Atrodys, kad tikrai palengvėjo – juk užmiršti ir nekreipti į tai dėmesio yra pats lengviausias kelias, bet ateis laikas, kai tos emocijos sugrįš, pradės kartotis, o ir grįžti jos gali su kur kas didesne jėga.
Žmonės su emocijomis tvarkosi trimis būdais: jie bando jas arba užspausti, arba išreikšti, arba nuo jų bėga. Deja, nė vienas iš šių būdų neduoda ilgalaikio rezultato. Net jei ir pavyks nuo tos emocijos pabėgti, įsivaizduokite, jei situacija pasikartos, – tuomet ir vėl teks bėgti, nes ši emocija taip ir liko neišspręsta. Susidaro tam tikras uždaras ratas, tad nuo savo emocijų jūs tikrai nepabėgsite.
Lygiai taip pat nieko nebus, jei emocijas gniaušite giliai savyje arba netgi jei jas išreikšite. Visais trimis atvejais jums skaudės, o jūs net nesuprasite, ką ir kodėl skauda.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutė Jolanta Bičkienė: „Vieną klastingiausių depresijos formų gali slėpti ir šypsena“
Apskritai, su tuo pabėgimu nuo emocijų galima prisidaryti išties nemažai žalos. Bėgantis nuo savo emocijų žmogus sukuria iliuziją, kad jam yra viskas gerai – jis, žinoma, ir pats tuo patiki, bet vieną dieną ši iliuzija neišvengiamai griūna. Ir kas tada nutinka? Tada vienu metu išlenda visos emocijos, kurias šitiek laiko nuo savęs jis bandė paslėpti. Jos pritrenkia su tokia jėga, kad žmogus tiesiog net nebežino, kur dėtis ir kaip jam su jomis tvarkytis.
– Sakote, nuo emocijų nepabėgsime, jei jas bandysime užgniaužti, naudos nebus, o jų išreiškimas taip pat nėra efektyvus. Tai ką tada su jomis daryti?
– Emocijas reikia paleisti, o tai daryti mes mokame visi. Ir ne tik mokame, bet ir darome tai kiekvieną dieną. Tiesiog mes tai darome nesąmoningai.
Štai situacija – žmogus labai ilgai suka dėl kažko galvą ir ateina toks momentas, kai jis atsikvepia ir pagalvoja – ai dzin, nekreipsiu dėmesio. Ir jei jam tada palengvėja, tai reiškia, kad šią emociją jis paleido.
Bėgantis nuo savo emocijų žmogus sukuria iliuziją, kad jam yra viskas gerai – jis, žinoma, ir pats tuo patiki, bet vieną dieną ši iliuzija neišvengiamai griūna.
Emocijų paleidimas yra visiškai natūralus mūsų būvis, o štai tų emocijų užspaudimas arba bandymas nuo jų pabėgti – jau reikalauja pastangų, ir tai nėra natūralu. Dėl to reikėtų kiek pakeisti savo mąstymą ir sąmoningai keisti savo įpročius – užuot įsitempę tiesiog atsipalaiduokite.
– Na, tarkime, žmogus dėl kažko stipriai jaudinasi ir stresuoja, tai ar jam užtenka tiesiog atsikvėpti ir sau pasakyti: „Viskas, reikia atsipalaiduoti“?
– Ne, dažniausiai tai neveikia. Nes jei žmogus taip daro, tuomet jis nuo tos emocijos stengiasi pabėgti, o ne ją paleisti. Vienas paprasčiausių būdų, kaip reikia paleisti savo emocijas, yra sutikimas. Reikia sutikti ir pasakyti „taip“ tam, ką jaučiate. Nes juk visas skausmas ir atsiranda dėl to, kad su tomis emocijomis mes kovojame.
Štai, pavyzdžiui, ateina liūdesys, ir mes sakome: „Ne, aš nenoriu jo jausti, nes bijau, man skaudės ir pan.“. Va tada šią emociją ir nustumiame į šoną. Daug geriau bus, jei sutiksite su tuo liūdesiu ir nesistengsite su juo kovoti –su jausmais ginčytis nereikia, su jais reikia sutikti.
Su savo jausmais ginčytis nereikia, su jais reikia sutikti.
Jei įtampa yra labai stipri ir jeigu ją net jaučiate fiziniu skausmu, tuomet užsimerkite ir įsivaizduokite, kad toje vietoje, kur jums skauda, yra durys – atidarykite jas ir, susitaikę su ta emocija, išvaduokite ją. Tai tam tikra aktyvios meditacijos forma, kuri yra išties labai veiksminga.
Kita veiksminga technika – pasinėrimas į nemalonią emociją. Čia taip pat reikėtų užsimerkti ir pagalvoti, kaip tas jausmas atrodo, o tada atsipalaiduoti ir nerti tiesiai į jį. Kas iš to išeina? Įsivaizduokite, jei pro mikroskopą žiūrėtumėte į bet kokį daiktą, pamatytumėte, kad iš tiesų jame pilna tuštumos. Tas pats principas yra ir su jausmais – kai į juos neriate, nieko apčiuopiamo juose nerasite – vis giliau nerdami tik dar aiškiau suvoksite, kad ten nieko nėra.
Dar viena technika – jausmų paleidimas per priešingybes. Tarkime, aš jaučiu pyktį, tai tuo pačiu bandau pajusti ir meilę, o tada – vėl pyktį ir vėl – meilę. Perjunginėjant savo dėmesį nuo vieno prie kito, abu šie jausmai sureaguoja ir subliūkšta.
Yra ir daugiau emocijų paleidimo technikų, tačiau kitos jau paremtos konkrečiais klausimais, kuriems reikia gilesnio paaiškinimo prieš naudojant.
– Bet čia labiau kalbate apie tas momentines emocijas, kurios ištinka čia ir dabar. O ką daryti su tomis, kurių šaknys glūdi giliai praeityje? Ar sunkiau yra jas paleisti?
– Sunkiau nebus, tačiau gali būti, kad tai užtruks kiek ilgiau, nes juk šią emociją žmogus ilgai nešiojosi. Dėl to šioje vietoje labai svarbu yra pasiryžimas. Reikėtų paklausti savęs, ar esate pasiryžęs tai daryti tol, kol galiausiai pajusite ramybę. O laikas, per kurį ji ateis, taip pat labiausiai priklauso nuo paties žmogaus ir nuo to, kiek stipriai jis yra prisirišęs prie savo kančios. Kol giliai pasąmonėje jis norės kankintis, tol tos emocijos jis ir nepaleis. Kartais tai gali užtrukti 5 minutes, kartais – ir valandą, bet tai jau sunkesniais atvejais.
Laikas, per kurį ateis ramybė, priklauso nuo paties žmogaus ir nuo to, kiek stipriai jis yra prisirišęs prie savo kančios. Kol giliai pasąmonėje jis norės kankintis, tol tos emocijos jis ir nepaleis.
Vienoje situacijoje gali būti daug jausmų ir kiekvieną jų reikia paleisti iš eilės – tai tarsi keleto sluoksnių atsikratymas. Reikia gilintis į save ir stebėti, kas slypi po pykčiu, po baime, nesaugumo jausmu ir taip toliau. Kuomet pavyksta visų šių sluoksnių atsikratyti, tuomet žmogus pagaliau pajunta visišką ramybę. Jis nuo emocijų yra ne pabėgęs, o su jomis susitaikęs ir į jas tiesiog nereaguoja.
– O ar įmanoma paleisti meilę?
– Po išsiskyrimo su mylimu žmogumi dažniausiai einame dviem keliais: arba užsidarome vienumoje ir net negalime pagalvoti apie kažkokius kitus santykius, arba priešingai – tuojau pat ieškome kito žmogaus. Deja, nė vienas iš šių variantų ramybės neduos.
Taip pat skaitykite: 20 naudingų įpročių, kurie per mėnesį neabejotinai pakeis jūsų gyvenimą
Kodėl? Nes jei žmogus puls į naujus santykius, jam viskas pradės kartotis – iš pradžių gal viskas bus ir gražu, bet paskui vėl bus ta pati situacija. Ilgus santykius palaikantys žmonės gal to net nepastebi, bet jeigu jie labiau pasigilintų, suprastų ir pamatytų, kad visuose jų santykiuose kartojasi tie patys modeliai.
Mylimąjį praradusiam žmogui labai svarbu suvokti, kad visos jo problemos ateina iš trūkumo jausmo jo viduje. Žmogus jaučia meilės, saugumo ir kontrolės trūkumą. Jis nori kontroliuoti, keisti save ir savo praeitį, bet kadangi negali to padaryti, tai jis jaučiasi nesaugiai ir patiria baimę.
Natūraliai žmogus nori meilės ir tikisi, kad tą meilę jis gali gauti iš kito, bet ne ten jos reikia ieškoti. Meilė yra jo paties viduje – tam kito žmogaus nereikia. Dėl to, visų pirma reikia paleisti tą meilės trūkumą, kuris yra žmogaus viduje, o tai padaryti galima tik aiškiai suvokus, kad meilės išorėje ir iš kitų žmonių ieškoti nereikia – tik tada ji ateis pati iš savęs. O kol tas trūkumas bus žmogaus viduje, tol jis nejaus ramybės.
Natūraliai žmogus nori meilės ir tikisi, kad tą meilę jis gali gauti iš kito, bet ne ten jos reikia ieškoti.
Išsiskyrus svarbu savęs paklausti, ko aš tikėjausi iš šių santykių, kaip tikėjausi gauti tą meilę ir ar galiu patikėti, kad tos meilės dabar aš neturiu? Kai žmogus atsako į šiuos klausimus ir supranta, kad visos jo svajonės, įsitikinimai ir įsivaizdavimai sugriuvo, tuomet ateina skausmas.
Skausmas kyla dėl to, kad žmogus yra įsikabinęs į savo lūkesčius, fantazijas ir svajones apie tą mylimąjį, kuris jau išėjo. Viską reikia paleisti, nes to skausmo pagrindas ir yra tas, kad žmogui atrodo, jog jis būtų buvęs laimingas, jeigu... Taigi, reikia siekti supratimo, kad laimė iš tikrųjų nuo to nepriklauso.
– O nuo ko tada ji priklauso?
– Nuo kiekvieno žmogaus asmeninio požiūrio. Nes būtent tas požiūris, žmogaus pasaulėžiūra ir suformavo dabartinį rezultatą – juntamą skausmą dėl griuvusių santykių. Dėl to tą požiūrį reikia bent šiek tiek pakeisti, nes pačios praeities juk pakeisti neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį tikrai įmanoma pakeisti, – tai požiūris į tą praeitį. Tačiau nereikia savęs įtikinėti ar bandyti šias emocijas nustumti. Jas reikia paleisti, ir tik tada pajusite ramybę.
– Esate emocijų paleidimo instruktorius, to mokote ir kitus, tad tikriausiai puikiai mokate tvarkytis su visomis neigiamomis savo emocijomis. Kaip tai pakeitė jūsų paties požiūrį į gyvenimą?
– Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą, būtų toks – mano požiūrį tai pakeitė visiškai, absoliučiai ir iš esmės. Per tuos ketverius metus kardinaliai pasikeitė visos mano gyvenimo sritys.
Mano požiūris dėl to ir pasikeitė, kad palaipsniui aš paleidau ir nustojau tikėti tais dalykais, kuriais tikėjau anksčiau. O anksčiau aš tikėjau, kad galiu būti laimingas tik tuomet, jei kažką gausiu, kad galiu džiaugtis gyvenimu tik tada, jeigu...
Galiausiai aš supratau, kad laimės niekur ieškoti nereikia – ji yra viduje ir jai jokių priežasčių neturi būti. Tai nereiškia, kad aš visada patiriu tik šią vieną būseną. Tikrai ne, jos keičiasi, visi jausmai lieka, bet iš esmės pasikeitė tai, kad nebeliko dramos.
Kai aš pajuntu tuos neigiamus jausmus – pyktį, baimę, skausmą ar panašiai, mano protas nekelia panikos, mano reakcija tiesiog būna rami ir adekvati. Mano požiūris dėl to ir pasikeitė, kad palaipsniui aš paleidau ir nustojau tikėti tais dalykais, kuriais tikėjau anksčiau.
O anksčiau aš tikėjau, kad galiu būti laimingas tik tuomet, jei kažką gausiu, kad galiu džiaugtis gyvenimu tik tada, jeigu... Kad galiu mylėti tik tada, jei bus taip ar anaip. Nukrito labai daug situacijų vertinimo, ir šios emocijos man jau nebedaro tokios didelės įtakos.
Labai stipriai pasikeitė ir santykiai su žmona. Tai, kokie jie buvo anksčiau, ir kokie yra dabar – skiriasi kaip diena nuo nakties. Iš esmės pasikeitė ir pats požiūris į gyvenimą – dabar viską darau su ramybe ir atsipalaidavimu.
– Ar tikrai tos emocijos mums taip stipriai trukdo laimingai gyventi?
– Gyventi laimingai iš esmės mums trukdo jausmai ir nemokėjimas jų paleisti bei mūsų pačių įsitikinimai. O trukdo jie tikrai labai stipriai. Kiekvienas nešiojamės savo praeities naštą ir, nemokėdami jos paleisti, laimingi niekada nebūsime, nes ta našta mums trukdys daryti teisingus pasirinkimus. O kai jau tą naštą paleidi, tuomet tu ne tampi laimingas, tada tau tiesiog nelieka priežasčių būti nelaimingam.
Kuomet paleidi savo naštą, tuomet tu ne tampi laimingas, tada tau tiesiog nelieka priežasčių būti nelaimingam.
Laimė žmogui yra visiškai natūralus jausmas ir ją turi kiekvienas, tik dažnai tą laimę uždengia daug neigiamų emocijų, todėl visas jas reikia iš lėto paleisti. Taigi, jei norite būti laimingi, tiesiog išmokite nebesinešioti savo skausmo.
– O ką jūs pasakytumėte tiems žmonėms, kurie tos laimės ieško tokiuose standartiniuose dalykuose, maždaug, susirasiu darbą, uždirbsiu pinigų, susikursiu sau patogų gyvenimą, tada šeimą – ir tada jau būsiu laimingas?..
– Iš vienos pusės tikrai galiu pasakyti labai tvirtai – laimė ne ten. Bet iš kitos pusės – jei žmogus tikrai tuo tiki ir jis tikrai nori eiti šiuo keliu, tai aš jam pasakysiu – pirmyn! Tik pats žmogus bandymų keliu gali pakeisti savo tikėjimą, asmuo iš šalies labai retai tai gali padaryti.
Išties gali būti, kad eidamas tuo savo karjeros ar patogaus gyvenimo keliu, jis vieną dieną sustos ir jausis sugniuždytas, nes supras, kad laimės jis vis neranda. O galbūt bus taip, kad jis tikrai pasijus laimingas, bet iš tiesų taip jausis jis ne dėl to, kad užsidirbo, o todėl, kad įgijo patirtį.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Andrius Kaluginas: apie ką nutyli vyrai, arba kodėl vyrą galima paveikti tik manipuliacijomis
Aš pats turėjau visas šias iliuzijas – maniau, kad laimę rasiu eidamas karjeros keliu, bandydamas sukurti šeimą, užsidirbdamas pinigų...
Laimė, visos šios iliuzijos man griuvo dar pakankamai anksti. Man buvo kokie 28-eri, kuomet pradėjau matyti, kad štai – turiu gerą darbą, turiu šeimą, bet aš – vis tiek nelaimingas. Aš įgyvendinau sociumo man primestą modelį – gerai mokiausi, baigiau mokslus, gavau gerą darbą – žodžiu, padariau viską pagal taisykles. Tai kurgi ta mano laimė?
Džiaugiuosi, kad man tai įvyko anksti, bet kitiems prireikia daug daugiau laiko, kol tai supranta. Per gyvenimą jie gali bėgti dar 20–30, o gal daugiau metų, kol galiausiai supras, jog buvo išdurti. Būtent taip jaučiausi ir aš – jaučiausi išdurtas, apgautas ir piktas. Bet man tai tapo atspirties tašku keistis.
