Visos mes skirtingos ir į įvairias situacijas reaguojame nevienodai. Vienai, jau auginančiai porą savų vaikų, dar vienas panašaus amžiaus vaikas, atvažiuojantis pas tėtį ir pasiliekantis pažaisti ar savaitgaliui pabūti su jos šeima – tik mielas prasiblaškymas, o kitai, ilgą laiką gyvenusiai vienai, turinčiai savų įpročių ir ritualų, nuolatinis mažų kojyčių tapsėjimas po butą ir dėmesio reikalavimas sukelia tikrą galvos skausmą.
Kai pilve plevena drugeliai, net nesinori gilintis į buvusią mylimojo šeimos situaciją. Na, išsiskyrė, na, liko vaikas ar du, kurie gyvena su savo mama ir tiek. Galbūt kokį kartą probėgšmais juos ir matėte, bet net neįsivaizdavote, kad jie taps ir jūsų gyvenimo dalimi. Ir labai sau nesukote galvos dėl to, kaip klostysis santykiai su jo vaikais. Be abejo – juk pirmiausiai kiekviena galvojame apie savo laimę.
Vertėtų prisiminti vieną tiesą – nepriimdamos vyro vaikų mes nepriimame ir jo paties, jo praeities, kokia ji bebūtų.
Bet štai problemėlė – vaikas turi teisių į savo tėtį. Ir atvirkščiai. Taigi, JO vaikai liks ir jūsų gyvenime. Tokioje situacijoje geriausia vengti kraštutinumų: arba bandyti atstoti vaikui jo mamą ir nepagrįstai lepinti, lenkti jį į savo pusę arba juos ignoruoti ir apsimesti, kad vaikai – vyro „reikalas“. Čia vertėtų prisiminti vieną tiesą – nepriimdamos vyro vaikų mes nepriimame ir jo paties, jo praeities, kokia ji bebūtų.
Didžiausias priešas – mūsų pačių pavydas. Ilgainiui ima atrodyti, kad vyras vis ilgiau pasilieka pas buvusią žmoną, užveždamas pas ją vaiką, o ir su savu vaiku bendrauja gražiau, nei su jūsiškiu. Vertėtų likti išmintinga – vaikams nėra ko pavydėti, kaip ir buvusiai žmonai – juk vyras pasirinko jus, gyvena su jumis, su jumis kuria ateitį. Be abejo, daug kas priklauso ir nuo vyro elgesio – jis neturėtų sudaryti sąlygų, kad jūs imtumėte pavydėti jo buvusiajai.
Be to, neverta patarinėti vyrui, kaip ir kiek jam bendrauti su savo vaikais ir kiek pinigų skirti jų išlaikymui. Iš anksto susitaikykite, kad dalį savo laiko jis skirs vaikams – su jumis ar be jūsų. Pats aktualiausias klausimas – kaip susidraugauti su vyro vaikais? Tai ne visada iškart pavyksta. Dažniausiai vaikai, o ypač paaugliai, naujų „mamyčių“ atvirai nemėgsta, nes pasąmonėje laiko jas kaltomis dėl to, kad jo tėvai – nebe kartu. „Nemėgsta“ – dar per švelniai pasakyta. Būna visko: nuo druskos pribarstymo į „tetos“ lėkštę iki drabužių sukarpymo...
Neverta bandyti vaikų papirkinėti dovanomis. Geriau sugalvoti, ką galite kartu nuveikti – duokite jiems suprasti, kad nė nemanote užimti jų mamos vietos, tiesiog norite normalių, draugiškų santykių. Būna, kad ir pirmoji žmona draudžia vaikams bendrauti – tuo atveju reikia tiesiog pralaukti, kol aistros nurims.
Be abejo, niekas negali priversti mylėti svetimo vaiko. Bet elgtis su juo draugiškai vis dėlto privalote, net jei jis jums demonstruoja priešiškumą – ilgainiui vaikas apsipras ir supras, kad nesate tokia, kokia jam iš pradžių pasirodėte. Eksžmonai dar sunkiau, nei jums, susitaikyti su tuo, kad jos vaikai bendrauja su moterimi, kurią jų tėtis tarsi iškeitė į ją. Taigi – kantrybės.
Pataria psichologė Lina Vėželienė:
„Vaikas – ne vyras. Vaikas mamos niekuomet neiškeičia į kitą mamą. Paliktas moteris dažnai klaidina atsiradęs vaiko priešiškumas, uždarumas, susižavėję pasakojimai, kokia gera ta nauja tėčio teta... Bet moteriai svarbu suprasti, kad vaikas taip pat išgyvena gan nelengvus jausmus dėl tėvų skyrybų, kad jis gali pykti, gali smerkti ir tėtį, ir mamą, gali juos kaltinti. Jis taip pat turi tam teisę, bet tai nereiškia, kad svetima moteris gali užimti mamos vietą vaiko širdelėje. Tą skyrybas išgyvenančioms moterims būtų labai svarbu žinoti ir elgtis visiškai ramiai, pasitikinčiai ir nuoširdžiai su savo vaiku.
Jeigu sugriuvo moters kaip žmonos savivertė, tai nereiškia, kad griūna ir jos kaip mamos vertė. Svarbu pačiai nesmerkti ir nejuodinti tos „kitos“ moters, nepilti purvo ant savo vaiko tėčio, stengtis vaikui suprantama kalba paaiškinti, kad mama jo niekada nepaliks, kad tėtis visada liks jo tėčiu ir kad ta „kita“ moteris niekada neatims vaiko iš jo mamos. Bet tą pirmiau turi suvokti pati mama.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ko tikimės, tą ir gauname, arba Kaip mūsų lūkesčiai kuria realybę
„Naujai“ moteriai vyro gyvenime svarbu labai adekvačiai suvokti susidariusią situaciją ir savo vietą joje, kartu su vyru prisiimant atsakomybę už vaikų išgyvenamus jausmus griuvus jų tėvų šeimai.
O „naujai“ tėčio draugei taip pat būtų svarbu žinoti, kad jei ji užėmė moters vietą šalia vyro, tai nereiškia, kad ji turi tapti ir mama to vyro vaikams. Teisingiausia, ką ji gali nuveikti vyro ir jo vaikų labui, tai su begaline pagarba atsiliepti vaikams apie jų mamą, vyrui – apie jo buvusią žmoną. Ir tik ant šio pagarbos pamato, tinkama būtų kurti savo santykius su vyro vaikais.
Labai žalojančiai veikia vaikus ir tėčio santykius su vaikais, kai „nauja“ tėčio draugė ima konkuruoti su vaikų mama, perdėtai juos lepindama, globodama ar lavindama, įsivaizduodama, kad jos indėlis į vaikų gerovę ir auklėjimą yra kokybiškesnis, vertingesnis ar dar koks nors „-esnis“ nei jų motinos. „Naujai“ moteriai vyro gyvenime svarbu labai adekvačiai suvokti susidariusią situaciją ir savo vietą joje, kartu su vyru prisiimant atsakomybę už vaikų išgyvenamus jausmus griuvus jų tėvų šeimai.“
