Ji yra išmaišiusi visą pasaulį aiškindama įvairių tautų ir tikėjimų atstovams jogos esmę. Prieš šiai pasiskirdama, moteris studijavo teologiją, filosofiją, psichologiją, menus, dėstytojavo, kūrė keramiką ir skulptūras, tačiau kai sulaukė keturiasdešimties, gyvenimas ją paskatino ryžtis permainoms. Svame, t. y. jogos mokytoja ir vienuole, tapusi filosofijos daktarė Christa Maria Herrmann, kurios dabartinis vardas – Nityamuktananda Saraswati, yra viešėjusi ir Lietuvoje.
– Joga daug kam asocijuojasi su specialiais fiziniais pratimais – asanomis. Ar žmogus, porą kartų per savaitę jas darantis, neklysta manydamas, kad praktikuoja jogą?
Joga įvairiais būdais treniruoja protą, kad atsirastų suvokimas: tik nuo proto vertinimo priklauso, kaip mus veikia kiti žmonės, įvykiai, aplinkybės.
– Išties daug kas mano, kad tie pratimai ir yra joga. Nieko panašaus! Joga – proto mokslas, aprėpiantis filosofiją, psichologiją, meditaciją, koncentraciją, kvėpavimą... Jos tikslas – išvalyti protą. Tiesiogiai dirbti su protu labai sunku, todėl, kad jį išmokytume to, ko norime, darome asanas. Jos – tik vienas iš savęs pažinimo įrankių, viena iš pakopų. Joga įvairiais būdais treniruoja protą, kad atsirastų suvokimas: tik nuo proto vertinimo priklauso, kaip mus veikia kiti žmonės, įvykiai, aplinkybės.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nauja mada – sąmoningumo meditacija
Tarkim, ant mūsų kas nors šaukia, mus kuo nors kaltina. Kai protas netreniruotas, labai sunku neįsivelti į beprasmį, emociškai išsunkiantį ginčą. Tačiau jei žinome, kaip protas veikia, turime galimybę neužkibti ant kabliuko. Suprantame, kad nėra jokios prasmės ginčytis, nes niekas mūsų negirdės, argumentų nepriims. Joga moko, kad mėginti keisti kitus – tuščias darbas. Bet galima keisti save, savo reakcijas. Save tyrinėdamas žmogus ima geriau suprasti ir kitus. Dukrą auginau Didžiojoje Britanijoje, kur paauglių kultūra labai ekstremali: alkoholis, narkotikai, seksas... Dukters agresija reiškėsi ir žodžiais, ir veiksmais. Vienintelis būdas, padėjęs man ištverti tą laikotarpį, buvo mantros kartojimas. Užuot leidusi savo protui reaguoti į jos riksmus ir nuožmų pyktį, aš koncentruodavausi į tai, kad mano mergaitė, kaip ir mes visi, turi nuostabų dievišką branduolį. Stovėdavau, tylėdavau ir mintyse kartodavau meilės mantrą. Po truputį ji nurimdavo.
– Negi toks būdas visada pasiteisina? Kai kas gali suvokti jūsų tylėjimą kaip abejingumą ir ignoravimą...
– Nesakau, kad jis – vienintelis. Kartais gerai uždėti žmogui ant peties ranką. Kartais tinka ištarti: „Žinai, kad myliu tave, ir tai vienintelis dalykas, kurį šiuo metu noriu pasakyti.“ Kartais verta lukterėti, kol žmogus aprims, ir tada išdėstyti jam savo nuomonę. Grįžtu prie minties, jog tik mūsų pačių proto interpretacijos priverčia kentėti, pyktis... Joga treniruoja protą, kad jis atsivertų ir matytų visa ko ryšį, kad suvoktų, jog medžiai, žmonės, apskritai visa, ką regime, išties tėra energija. Ji nuolat juda, keičiasi ir dėl to nutinka tam tikrų dalykų, bet tai, kaip jie mus paveikia, priklauso tik nuo mūsų proto interpretacijos. Dirbdami su savo protu galime pradėti labiau mylėti, tapti ramesni, nepaskęsti emocijose ir todėl regėti aiškesnį vaizdą.
– Yra įvairių jogos rūšių – kaip žinoti, kuri labiausiai tinka man? Beje, kodėl jų tiek?
– Joga atspindi modernaus pasaulio procesus. Kaip žinia, šiais laikais šeimos, kultūros, religijos vertybės užgožtos kitokių vertybių. Jei aš pakeliu koją ne taip, kaip moko klasikinė joga, bet kitaip, tai – mano sugalvota asana ir aš galiu ją parduoti. Ne visi naujadarai yra nekalti. Pavyzdžiui, Bikramo jogos metu intensyviai mankštinamasi prikaitintoje patalpoje ir stipriai prakaituojama. Šitaip iš kūno valomi toksinai, bet jis netenka ir naudingų medžiagų, reikalingų gyvybiniams procesams palaikyti: mineralų, druskų... Mano nuomone, Bikramo joga absoliučiai kenksminga. O ja susižavi žmonės, linkę į susinaikinimą.
Išmintinga pasirinkti mankštinimąsi, kuris padėtų atkurti kūno pusiausvyrą. Bet netreniruotas protas paprastai suklaidina ir nuveda visai ne ten, kur žmogui reikia.
Ir vėl noriu kalbėti apie protą... Klausėte, kaip pasirinkti jogos rūšį. Žmonėms, kurie nuolat jaučia įtampą, naudingi ramūs pratimai, o tiems, kurių kūnas sustingęs dėl atitinkamo gyvenimo būdo, praverčia intensyvesnis fizinis darbas. Trumpiau tariant, išmintinga pasirinkti mankštinimąsi, kuris padėtų atkurti kūno pusiausvyrą. Bet netreniruotas protas paprastai suklaidina ir nuveda visai ne ten, kur žmogui reikia. Tokiu atveju padėtį galėtų ištaisyti jogos mokytojas – jis turėtų matyti kiekvieną mokinį ir pasakyti: „Tau netinka šita jogos rūšis.“ Tačiau jis prarastų klientą... Anksčiau jogos mokytojai būdavo taip parengti, kad kiekvienam mokiniui galėjo sukurti individualią, jo poreikius atitinkančią programą. Nūnai tokių mokytojų mažai.
– Patarkite, į ką atsižvelgti renkantis mokytoją? Kaip suprasti, geras jis ar ne, išties yra perpratęs jogos esmę ar tik apsimeta?
– Kartą nuvykau į didelį ašramą Indijoje. Neišbuvusi ten nė dienos išvažiavau, nes pamačiau, kaip žmogus, kuris turėjo mane mokyti, įsėdo į aukso spalvos mersedesą, kad nuvažiuotų kelis šimtus metrų. Man to vaizdo pakako. Supratau, kad to žmogaus mintys ir darbai skiriasi.
TAIP PAT SKAITYKITE: 9 idėjos, galinčios „perkrauti smegenis“
Reikia lavinti savo pastabumą, valyti protą – tada geriau ir greičiau pamatysime, kas yra kas. Kad atėjome ne pas tą mokytoją, gali paaiškėti ne iškart. Jei užsiimame joga, bet po metų konstatuojame, kad mūsų įpročiai, prioritetai, elgesys, moralinės nuostatos nesikeičia, o kūnas vis dar yra sukaustytas, – vadinasi, patekome ne pas tą mokytoją. Kaip ir sakiau: analizuodami save pamatome ir kitus. Svarbu ne tai, ar tobulai darome asanas, svarbu, ar keičiamės. Beje, tikras jogos mokytojas paaiškina, kodėl nepajėgiame atlikti vieno ar kito pratimo. Kalti ne tik netreniruoti raumenys – labai daug lemia ir tai, kaip veikia mūsų protas.
– Sakote, kad jogos tikslas – išvalyti protą. O kokias atėjimo į jogą priežastis dažniausiai nurodo eiliniai vyrai ir moterys, su kuriais susiduriate keliaudama po pasaulį?
– Jaunimas ateina dėl mados ir siekio turėti gražų kūną. Pensininkus į jogą pastūmėja nenoras tapti griuvenomis ir bambekliais. Žmonės pajunta, kad pinigai neatneša laimės, ir mėgina susivokti, kuo užpildyti vakuumą, taigi kai ką į jogą atveda gyvenimo orientyrų, prasmės paieškos. Kai kam rūpi pataisyti sveikatą, o kai kam tereikia atsipalaiduoti.
Aš pradėjau jogą praktikuoti po septynių mėnesių apmąstymų, kaip turiu keisti savo gyvenimą, kad atsikratyčiau kelių artrito. Sunki jo forma man buvo diagnozuota, kai sulaukiau keturiasdešimties. Tada vos begalėjau paeiti. Klasikinė medicina nieko pasiūlyti negalėjo. Ieškodama pagalbos atsidūriau pas dvasinį mokytoją, o jis paklausė, ar esu pasirengusi sulenkti kelius tam, kad atsikratyčiau savo ego. Žiūrėkit, kaip aš dabar sėdžiu be jokių pastangų. Tyrimai parodė, kad mano audiniai pasikeitė – atjaunėjo.
