Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

P.Paulauskas: „Neretai aršūs veganizmo aktyvistai pamiršta, kad kažkada patys valgė mėsą, gėrė pieną“

Nepaisant prieštaringų vertinimų, veganizmo judėjimas kasmet pritraukia vis daugiau žmonių – tendencijos neaplenkia ir Lietuvos. Kas lemia šio judėjimo aktualumą?
Paulius Paulauskas
Paulius Paulauskas / A.Zaburdiajevaitės nuotr.

Apie veganizmo judėjimo reikšmę, iškylančias problemas bei padėtį Lietuvoje 15min žurnalistė kalbasi su visuomenės sveikatos specialistu, veganizmo aktyvistu Pauliumi Paulausku.

– Veganizmas jau seniai suvokiamas ne kaip mitybos, bet viso gyvenimo būdas. Kodėl?

– Veganai atsisako bet kokių produktų, kuriuose yra gyvūninės kilmės medžiagų: mėsos, žuvies, pieno produktų, kiaušinių, medaus, natūralios odos, kailio gaminių. Netoleruotinas yra ir palmių aliejus, kuriam išgauti kertami atogrąžų miškai.

Be to, veganai nenaudoja kosmetikos, kuri testuojama su gyvūnais. Daugelis jų nesilanko cirkuose, zoologijos soduose, delfinariumuose ar kitose vietose, kur gyvūnai laikomi nenatūraliomis ir dažnai sunkiomis sąlygomis, yra išnaudojami žmonių linksminimui, pramogoms ar darbui.

Kai kurie veganai nepripažįsta ir naminių gyvūnų įsigijimo iš veislynų (nebent iš prieglaudų), kadangi tokiu atveju iš gyvūnų auginimo yra daromas verslas, o juk jie turėtų būti laisvi.

– Kas yra aktualu veganizmo judėjime?

– Įprastai pabrėžiama, jog veganizmas priešinasi gyvūnų išnaudojimui, tačiau, žvelgiant platesniu mastu, manau, kad ekologija, žmonijos ir planetos išsaugojimas yra esminis prioritetas šiame judėjime.

Dabar pasaulyje gyvena apie 7,6 milijardai žmonių, ir tas skaičius sparčiai auga. Tuo tarpu Žemės ištekliai nėra beribiai – situaciją dar labiau blogina didėjanti aplinkos tarša, perteklinis žmonių vartojimas.

TAIP PAT SKAITYKITE: Ekspertė apie besaikį vartojimą: „Statistinis žmogus kasdien naudoja iki 200 cheminių medžiagų“

Kaip žinia, gyvulininkystė yra viena iš labiausiai aplinką teršiančių gamybos šakų, taip pat žymiai prisidedanti prie miškų kirtimo. Iškirsti miškų plotai naudojami ne tik gyvulių, bet ir jų pašaro (augalų kultūrų) auginimui, nors pasaulyje milijardas žmonių badauja. Ir tik visuomenės atsisakymas remti šį verslą yra to išeitis.

Kadangi veganizmo judėjimas artimai siejasi su ekologiškumu, dažnu atveju veganai ne tik atsisako gyvūninės kilmės produktų, bet ir propaguoja minimalistinį gyvenimo būdą, remiasi „zero waste“ filosofija (stengiasi nenaudoti plastiko, rūšiuoti atliekas bei nepirkti to, ko nereikia).

Manau, kad ekologija, žmonijos ir planetos išsaugojimas yra esminis prioritetas veganizmo judėjime.

Be to, veganai pabrėžia sveikatos svarbą: įrodyta, jog subalansuota veganiška mityba apsaugo nuo chroniškų ligų, vėžio, osteoporozės, širdies ir kraujagyslių sutrikimų.

Žinoma, ir veganiška dieta gali būti žalinga. Tačiau žmonės, kurie maitindamiesi augaliniu maistu nesirūpina savo sveikata, yra laikomi veganizmo judėjimo „priešais“, kadangi tai nėra tinkamas veganizmo propagavimas, atstovavimas.

Gintarės Stepanavičiūtės nuotr. /Paulius Paulauskas
Gintarės Stepanavičiūtės nuotr. /Paulius Paulauskas

– Jūs pats ne tik praktikuojate augalinę mitybą, tačiau ir aktyviai skleidžiate veganizmo idėjas. Kaip įsitraukėte į tokią veiklą?

– Iš pradžių mane visiškai atbaidė veganizmo judėjimas. Prieš pustrečių metų, pereinamuoju laikotarpiu – kai dar nesimaitinau vien augalinės kilmės maistu – sužinojau iš draugo, kad feisbuke yra tokia bendruomenė „Lietuvos veganai“. Tuomet prisijungęs nustebau: kiek daug ten pykčio, neapykantos. Ir ne tik visavalgiams, bet ir veganams. Atrodė, kad nėra jokio tarpusavio palaikymo, todėl nusprendžiau atsiriboti.

Vėliau, jau pradėjęs maitintis veganiškai, nors dar nelaikiau savęs aktyvistu, tarp pažįstamų ir draugų, socialiniuose tinkluose ėmiau dalintis maisto receptais, įrašais, kas vyksta gyvūnų fermose.

Aišku, kaip ir daugeliui veganų, teko pereiti etapą, kai buvo sunku priimti ar būti toje aplinkoje, kur kiti gamina ar valgo mėsą, bet, kadangi nesu piktybinio charakterio, niekada aršiai nepuoliau žmonių.

2017-ųjų pradžioje vėl prisijungiau prie Lietuvos veganų grupės ir pradėjau dažniau įsitraukti į diskusijas, atsakinėti į klausimus, ypač susijusius su mityba. Netrukus mane pastebėjo grupės įkūrėja ir pasiūlė pakomentuoti rubrikai „Lietuvos veganų veidai“.

Prekybos centruose galima rasti atskirų lentynų, skirtų vegetarams ir veganams, o rinka siūlo vis daugiau įvairesnių augalinio maisto produktų.

Ją labai sužavėjo, kad bene išsamiausiai papasakojau savo istoriją, ir, kai praeitų metų liepą susitikome per veganų pikniką, ji pakvietė prisijungti prie grupės administratorių. Ta idėja mane išties patraukė: suvokiau šio judėjimo prasmę ir pamaniau, kad tai bus puiki proga save realizuoti, pasiekti daugiau žmonių skleidžiant veganizmo idėjas.

Dar po pusės metų veganų mugės „Vegfest LT“ organizatorė Ventė Viteikaitė pasiūlė prisidėti prie renginio paskaitų programos kuravimo. Per šį laiką prisidėjau prie 3 festivalių – tai buvo puiki galimybė įgyti naudingos patirties, susipažinti su pasauliniu mastu žinomais veganais.

– Papasakokite daugiau apie veganizmo judėjimą Lietuvoje. Kas, jūsų manymu, svarbiausio pasiekta?

– Prieš 5–10 metų Lietuvoje veganams skirtų produktų beveik nebuvo, trūko informacijos. Dažnai žmonės painiodavo vegetarizmą su veganizmu, arba manydavo, kad tokioje mityboje atsisakoma mėsos, bet valgoma žuvis.

Tuo tarpu šiandien viešojoje erdvėje gausu informacijos; prekybos centruose galima rasti atskirų lentynų, skirtų vegetarams ir veganams, o rinka siūlo vis daugiau įvairesnių augalinio maisto produktų. Žvelgiant plačiau, didelis pasiekimas ir tai, jog vis daugiau Lietuvos įmonių savo produktuose atsisako gyvūnų kailio, odos medžiagų.

Kalbant apie veganizmo judėjimą Lietuvoje, pirmiausia prie jo sklaidos prisidėjo prieš penkerius metus įkurta Lietuvos veganų grupė – šiandien joje yra beveik 26 tūkst. narių.

Asmeninio archyvo nuotr. /Paulius Paulauskas
Asmeninio archyvo nuotr. /Paulius Paulauskas

Taip pat reikšminga nuo 2014-ųjų vykdoma „Vegan Friendly Lithuania“ iniciatyva: sukurtas žemėlapis, į kurį įtraukiami visoje Lietuvoje veikiantys restoranai, parduotuvės ir kitos vietos, siūlančios „veg“ produkciją.

Beje, pastebiu, jog, palyginti su Vilniumi ir Kaunu, kiti miestai šiuo klausimu dar atsilieka, tačiau net ir mažuose miesteliuose verslas po truputį ima orientuotis į veganus.

Be to, daug susidomėjimo sulaukia renginiai, skatinantys visuomenę domėtis augaliniu maistu, kaip nuo 2016-ųjų organizuojamos „Vegfest LT“ mugės ar nuo pernai rengiami veganų piknikai.

Organizatorių archyvo nuotr./Festivalio „Vegfest LT“ akimirka
Organizatorių archyvo nuotr./Festivalio „Vegfest LT“ akimirka

Vykdomos ir šviečiamosios, socialinės akcijos, skirtos ginti gyvūnų teises (pvz., šiais metais pirmą kartą vyko tarptautiniu mastu žinoma „Anonymous for the Voiceless“ iniciatyva, skirta parodyti, kas vyksta gyvūnų fermose); organizuojami protestai prieš gyvūnų išnaudojimą.

Kita vertus, manau, kad veganizmo aktyvistų Lietuvoje vis dar trūksta – ypač tarp žinomų asmenų, kurie visuomenei galėtų padaryti didelį poveikį.

– Kaip vertinate valdžios veiksmus ir požiūrį, kalbant apie veganizmo judėjimą?

– Prieš šios vasaros „Vegfest LT“ visiems Seimo ir Vilniaus miesto savivaldybės nariams rašiau laiškus, kviesdamas apsilankyti renginyje.

Norėjau, kad jie pamatytų, koks yra visuomenės susidomėjimo mastas augaliniu maistu; kad judėtų link atitinkamų sprendimo priėmimo, kaip, pavyzdžiui, mažinti daržovių, vaisių kainas vietoje mėsos, pieno produktų gamintojų rėmimo.

Pasaulyje jau yra apie 20 partijų, kurios atstovauja gyvūnų teises, siekia palankių įstatymų jiems.

Džiugu, jog buvo Seimo narių, kurie išreiškė palaikymą ir apsilankė festivalyje, bet kai kurie atrašė netgi įžeidžiančiai, kad aš vos ne „medžiotojas“.

Kalbant apskritai, šiuo metu labiausiai norėtųsi, kad ir Lietuvoje būtų uždraustos kailinių fermos, kaip daugelyje Europos šalių. Deja, tai rūpi tik valdžios mažumai – kiti turi savų interesų arba nesuvokia problemos. Nors, pavyzdžiui, pasaulyje jau yra apie 20 partijų, kurios atstovauja gyvūnų teises, siekia palankių įstatymų jiems.

Taip pat manau, kad Lietuvoje judama teisinga linkme, kai darželiuose, mokyklose didėja augalinio maisto pasiūla. Tačiau Sveikatos apsaugos ministerijos reikalavimas, kad ugdymo įstaigose vaikams kasdien būtų duodama stiklinė pieno, yra tragedija. Akivaizdu, jog čia lobistų įtaka: pieno pardavimai krenta, todėl tenka imtis visų įmanomų priemonių.

„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Protesto akcija prieš kailių pramonę JAV
„Scanpix“/„SIPA“ nuotr./Protesto akcija prieš kailių pramonę JAV

– Veganizmo judėjimo taip pat neaplenkia skandalai. Dar vasarą Prancūzijos mėsininkų federacija prašė vyriausybės skirti apsaugą nuo veganizmo aktyvistų išpuolių, o pasaulio žiniasklaidoje mirgėjo antraštės apie „ekstremistus, teroristus“ veganus. Rugsėjį vėl pasirodė pranešimai apie aktyvistų atakuojamą šalies verslą. Panašių atvejų yra nutikę ir anksčiau bei kitose valstybėse. Sakykite, kur ta riba tarp adekvačios idėjų sklaidos ir kraštutinumų?

– Esu tikras, jog žinutė apie veganizmą turėtų būti skleidžiama pozityviai, informatyviai, švietėjiškai, o ne per smurtą ar priešiškumą (kas, mano nuomone, tikrai nėra efektyvu ir netgi žalinga).

Jei žmogus visą gyvenimą dirba mėsininku, kažko daugiau be darbo nemato ar neturi laisvalaikio – jis tikrai nesvarsto apie alternatyvas. Todėl tokie išpuoliai kaip Prancūzijoje man yra nesuvokiami iš sąmoningumo pusės.

Be to, tai neigiamai atsiliepia veganizmo judėjimui – žmonės ima priešiškai galvoti: „Šitie veganai viską kiša per prievartą, aš to nenoriu.“

Taip pat pastebiu, jog yra veganų, kurie užsipuola vegetarus, neva „kaip jūs galite gerti pieną“. Vėlgi manau, kad tokiais atvejais problema yra pačiuose veganuose. Juk vegetarizmas jau yra teisingas žingsnis, todėl svarbiausia – palaikyti žmogų šiame etape. Galbūt vėliau jis atsisakys ir pieno.

Neretai tie aršūs veganizmo aktyvistai pamiršta, kad kažkada patys valgė mėsą, gėrė pieną ar naudojo odos, kailio produktus.

Arba, pasitaiko, kai užsipuolamas žmogus, kuris vaikšto su odiniais batais. Bet jei jis juos įsigijo labai seniai? Negi jis turi išmesti tuos odinius batus ir nusipirkti dirbtinės odos naujus? Tai juk būtų neekologiška.

Deja, bet neretai tie aršūs veganizmo aktyvistai pamiršta, kad kažkada patys valgė mėsą, gėrė pieną ar naudojo odos, kailio produktus.

Svarbu suvokti, kad per prievartą kitam nieko neįsiūlysi – žmogui automatiškai kils atmetimo reakcija. Netgi vadinimas „mėsavalgiais“ žmonių, vartojančių gyvūninės kilmės produktus, yra įžeidžiantis ir tikrai neskatinantis domėtis veganizmu plačiau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius