Pasak Gitanos Alenčikienės, Kauno technologijos universiteto Maisto instituto Juslinės analizės mokslo laboratorijos vyresniosios mokslo darbuotojos, norint įsitikinti, kad produktas išties yra ekologiškas, reikia ant jo pakuotės ar jo prekybos vietoje atrasti visoje Europos Sąjungoje galiojantį ženklą: žalios spalvos stačiakampį, kurio viduryje – lapas iš baltų žvaigždžių. Greta šio dedamas ir nacionalinis ekologiškų produktų ženklas, jei tas produktas pagamintas Lietuvoje. Ką tokie ženklai garantuoja? Tai, kad produkto gamyba yra sertifikuota.
„Egzistuoja įstaiga, kuri paima mėginius ekologiškame ūkyje, patikrina, ar nėra pesticidų, cheminių medžiagų likučių, ar naudojamos tik galimos naudoti žaliavos. Ekologiškų produktų ženklinimo etiketėje turi būti nurodyta ir produkto žaliavų kilmės nuoroda, parodanti, kur jos buvo užaugintos. Svarbiausia užtikrinti atsekamumą, kad įsigytos ekologiškos žaliavos nebūtų sumaišytos su neekologiškomis.
Kaimo močiutė, gyvenanti prie autostrados, tikina, kad jos produkcija yra ekologiška? Tai ne visuomet yra tiesa. Gal jos giminėje egzistavo tradicija tręšti žemę trąšomis. Tuomet žemė turi išsivalyti. Mano patarimas – ieškokite specialaus ženklo“, – patarė G.Alenčikienė.
Norint įsitikinti, kad produktas išties yra ekologiškas, reikia ant jo pakuotės ar jo prekybos vietoje atrasti visoje ES galiojantį ženklą: žalios spalvos stačiakampį, kurio viduryje – lapas iš baltų žvaigždžių.
Garantija, kad produktai tikrinami
Išties dažnai painiojamos sąvokos „natūralu“ ir „ekologiška“. Manoma, kad turguje iš senolės rankų nupirkti obuoliai – tikrai ekologiški. Tačiau svarbiausias skirtumas tarp ekologiškų ir natūralių produktų yra tas, kad pastarųjų gamyba nėra kontroliuojama ir tokie produktai specialiai neženklinami.
„Ženklas garantuoja, kad produkto auginimas ar gamyba yra periodiškai tikrinami“, – pabrėžė pašnekovė.
G.Alenčikienės teigimu, visi rinkoje esantys produktai negali viršyti kenksmingų medžiagų koncentracijos, tačiau ekologiškiems produktams reikalavimai yra griežtesni. Kaip pavyzdį ji pateikė vartotojus, kurie iš savo mitybos pašalino GMO. Tokie vartotojai žino, kad jei perka įprastinį produktą rinkoje, jame gali būti iki 5 proc. GMO medžiagų, ir tai nebus paženklinta. O ekologiškame produkte GMO negali būti naudojami.
„Jogurto gamyboje galima naudoti įvairius dažus: tiek natūralios kilmės, tiek pagamintus taikant mokslo pasiekimus. O štai gaminant ekologišką jogurtą naudojami tik natūralios kilmės dažai, išgauti iš burokėlių, morkų. Gamybos procesui taikomi griežtesni reikalavimai. Tikrinama, ar po įrenginių valymo neliko cheminių medžiagų. Kaip ir namuose, kai plauname lėkštes, juk svarbu, kiek kartų nuskalaujame ploviklio likučius“, – paaiškino specialistė.
Taigi nusipirkę brangesnį ekologišką produktą jį galime patys imti ir užteršti namuose, pvz., patiekdami nepakankamai nuskalautose lėkštėse.
Skiriasi ne baltymų kiekis, o sudėtis
Nusipirkę brangesnį ekologišką produktą jį galime patys imti ir užteršti namuose, pvz., patiekdami nepakankamai nuskalautose lėkštėse.
Kuo ypatingi ekologiški produktai? Jų sudėtyje nėra sintetinių maisto priedų – dažiklių, saldiklių, konservantų ir kt. Jie neužteršti cheminėmis medžiagomis – sunkiaisiais metalais, pesticidų likučiais, antibiotikais, hormonais. Juose nėra genetiškai modifikuotų organizmų (GMO), kuriuos draudžiama naudoti ne tik šių produktų gamybai, bet ir gyvuliams duodamuose pašaruose.
O ar skiriasi ekologiško ir neekologiško produkto maistingumas? Pasak pašnekovės, baltymų bei riebalų kiekis, tikėtina, bus toks pat. Kodėl tuomet už ekologiškumo ženklą verta mokėti daugiau?
„Ekologiškame produkte bus daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, pvz., uogose – polifenolių. Jei kalbėtume apie mėsą, tai reikš, kad buvo rūpintasi gyvuliu: jautis ganėsi pievoje, o ne maitinosi pašarais. Taigi baltymų kiekis gali būti toks pat, tačiau jų sudėtis skirsis“, – patikino G.Alenčikienė.
Ji pabrėžė, kad rinkdamiesi ekologišką produktą rūpinamės ne tik savimi, savo sveikata, bet ir aplinka. Ekologinės gamybos tikslas – ne tik gaminti saugų ir kokybišką produktą žmogui, bet ir saugoti aplinką, dirvožemio derlingumą, taupiai naudoti išteklius.
„Jei nusipirkau ekologišką produktą, tai nereiškia, kad rūpinuosi tik savimi – man yra gerai. Prieš tai dar buvo gerai ir, pavyzdžiui, vištai ar jaučiui. Jie augo visai kitomis sąlygomis. Pirkdamas ekologišką produktą gaunu garantiją, kad ne tik jo sudėtyje nebus sintetinių dažiklių, tirštiklių, bet ir žinau, kad gamybos metu vykdomai dezinfekcijai taikyti griežtesni reikalavimai“, – teigė specialistė.
Rinkos dalis turėtų plėstis
Pasak G.Alenčikienės, jei atsiranda vartotojas, atsiras ir suinteresuotas gamintojas.
„Yra augintojų ar gamintojų idėjininkų, kurie užsiimdami ekologiškais produktais mato tame prasmę, tad nieko nekeis, kas benutiktų. Nemanau, kad ekologiški produktai – muilo burbulas. Jie rinkoje egzistuoja jau apie tris dešimtmečius. Lietuvoje toji rinkos dalis turėtų plėstis, nes svarstoma apie ekologiškų produktų tiekimą darželiams.
Norėčiau būti optimistė ir pasakyti, kad pasieksime tai, jog ekologiški produktai sudarytų 20–30 proc. visos rinkoje esančios produkcijos. Tačiau tai susiję su perkamąja galia. Vis dėlto geriau nusipirkti mažesnį kiekį kokybiško produkto nei valgyti daug pigaus. Juk pigusis išduoda, kad gamybos procese prireikė optimizacijos“, – patikino pašnekovė.
Paklausta, ar pigus produktas gali būti ekologiškas, ji atsakė, kad norėdamas gauti ekologiško produkto ženklą, gamintojas privalo teikti dokumentus, sertifikavimo įmonė privalo patikrinti, o visa tai kainuoja. Be to, auginant neintensyviuoju būdu nuimami mažesni derliai.
Lietuvoje – per 2 700 sertifikuotų ūkio subjektų
„Visi su ekologiškais produktais dirbantys ūkio subjektai nuo auginimo iki tų produktų pateikimo į apyvartą yra įtraukti į kontrolės sistemą, jų veikla tikrinama, o produktai sertifikuojami. Sertifikavimo darbus Lietuvoje atlieka vienintelė VšĮ „Ekoagros“.
Kiekvienas ūkio subjektas, vykdantis ekologinę gamybą, kasmet privalomai patikrinamas vietoje. Dar ne mažiau kaip 10 proc., atrinktų pagal rizikos įvertinimą, yra tikrinama papildomai. Ekologinė gamyba apima visus etapus – nuo pirminės ekologiško produkto gamybos iki jo saugojimo, perdirbimo, transportavimo, pardavimo ar tiekimo galutiniam vartotojui“, – sako „Ekoagros“ direktorius prof. dr. Gintautas Labanauskas.
„Ekoagros“ duomenimis, pernai sertifikuoti 2 742 ūkio subjektai: 2 491 – užsiimantys pirmine gamyba (239 002 ha), 251 – užsiimantys produktų tvarkymu, t. y. perdirbimu, prekyba, importu.
Pastaruosius metus pirminėje gamyboje sertifikuotų gamintojų skaičius yra stabilizavęsis, čia vyrauja augalininkystės produkcija – daugiausia Lietuvoje auginama javų. Ekologinės gamybos ūkiuose auginamų gyvulių skaičius nuo 2013 iki 2017 metų išaugo kiek mažiau nei dvigubai – nuo 34 163 iki 57 270, paukščių – nuo 6 242 iki 13 459.
Užsiimančiųjų ekologiškų produktų tvarkyba, t. y. perdirbimu, prekyba, importu, skaičius kasmet vis auga. Pavyzdžiui, 2002-aisiais buvo 17, 2016 m. – 204, pernai – jau 251. Produktų įvairovė taip pat įvairėja: rinkai pradėtas tiekti ekologiškas cukrus, melasa, vištiena, pieno ar kiaušinių milteliai, kūdikių maistas, maisto papildai, kultūriniai grybai, paruoštos sriubos (pievagrybių, burokėlių, morkų su kokosų sultimis). Didelė pieno produktų, apdirbtų daržovių ir vaisių, arbatų, aliejų, gardėsių įvairovė.